O VOKIETIJA, TIE TAVO VALDININKAI…
Liucijus Suslavičius
Posakis „Tvarka kaip Vokietijoje” dažnam iš mūsų asocijuojasi su idealiai sutvarkytu ir teisiškai sureguliuotu gyvenimu. Tik tie, kas ilgiau pagyvena toje šalyje arba pakliūva į nestandartinę situaciją, žino, kad toji vokiška tvarka gali būti absurdiška. Ne veltui dar XX amžiaus pradžioje buvo šnekama, kad nėra nieko baisesnio už prūsišką biurokratiją, galinčią normalų žmogų išvesti iš proto. Laikai keičiasi, bet net ir apsiginklavę kompiuteriais, vokiečių valdininkai neretai liko tokie patys buki įstatymo raidės saugotojai, kaip ir jų pirmtakai.
2003 metų liepos 30 dieną nuo „Volkswagen” gamyklos Puebla mieste Meksikoje nuriedėjo paskutinysis „vabalas”. Šiuo švelniai melsva spalva nudažytu „VW 1,6i” užsibaigė daugiau kaip 60- metė legendinio automobilio gamybos istorija. 350 paskutiniųjų „folksvagenų”, aprūpinti katalizatoriais, kad atitiktų Euro-III normų reikalavimus, atkeliavo į Vokietiją. Pats paskutinis pagamintas „vabalas”, taip pat buvęs šioje partijoje, į Volfsburgo ar kokį kitokį muziejų nepateko, o tapo pagrindiniu prizu viename iš televizijos šou. Savo laimei (o greičiau – nelaimei) jį laimėjo Bavarijos žemėje gyvenantis Michaelis Kompfė. Su dideliu triukšmu, matant milijonams prizo laimėtojui pavydėjusių žiūrovų, automobilio rakteliai buvo įteikti laimingajam bavarui. Tai buvo prieš metus, tačiau iki šiol laimėtas automobilis stovi M.Kompfės garaže neregistruotas ir negali dalyvauti eisme. Ir ne savininkas čia kaltas – jis nori automobilį užregistruoti ir juo važinėti, bet negali to padaryti. Mat, atvykus registruoti, valdininkas apžiūrėjo automobilį, patikrino dokumentus, o paskui paklausė:”O kur lemputė?”. Pasirodo, 2003 metais buvo nustatyta, kad visi naujai registruojami automobiliai su katalizatoriais privalo turėti katalizatoriaus gedimą fiksuojantį įtaisą bei lemputę prietaisų skydelyje, užsidegančią, jei katalizatorius sugenda. Štai ši lemputė, o tiksliau, katalizatoriaus darbo kontrolės sistema, ir tapo kliuviniu užregistruoti paskutinįjį „vabalą” Bavarijoje. Taip susiklostė, kad likusieji 349 automobiliai buvo parduoti kitose Vokietijos žemėse, gavo ten išimtinius leidimus ir buvo užregistruoti. Bet Bavarijos ūkio ministerijos vieno iš skyrių vadovas Dyteris Welleris, kai į jį konsultacijos dėl „folksvageno” registravimo kreipėsi vietinio registracijos padalinio viršininkas, užsispyrė. “Reikalavimai yra reikalavimai!”- pareiškė jis ir kategoriškai nurodė užregistruoti M. Kompfės automobilį tik tada, kai bus sumontuota trūkstama sistema ir lemputė. Automobilio savininkas bandė ieškoti pagalbos „Volkswagen AG”, bet iš ten gavo atsakymą, kad tokio kontrolės prietaiso sukūrimas ir pagaminimas atseis…12 milijonų dolerių. Mat, su ta kontrolės sistema viskas ne taip paprasta – ji kuriama konkrečiam variklio modeliui, o ne naudojama visiems vienoda.
Automobilio savininkas dar mėgino apeliuoti į sveiką valdininkų protą – toje pat Bavarijoje tebevažinėja keliolika tūkstančių senų „vabalų” iš viso be jokių katalizatorių, o jo automobilis turi patį moderniausią. Viskas veltui – „Tvarka yra tvarka!” buvo vienintelis atsakymas. Tada Michaelis kreipėsi į vieną iš Vokietijos televizijos kanalų ir papasakojo apie absurdišką situaciją, kai dėl formalios priežasties atsisakoma registruoti visus techninius reikalavimus atitinkantį automobilį. Deja, nepadėjo ir 2004 metų lapkričio 23 dieną apie tai parodyta televizijos laida. M.Kompfei liko viena viltis – Bavarijos prezidentas, kuris vienintelis turi teisę apriboti valdininkų valią…
Nuotraukoje: paskutinysis „vabalas” palieka konvejerį