Panhard Dinamic (LT)

“SANS SOUPAPES”

Liucijus Suslavičius

Pionieriškųjų automobilio istorijos dešimtmečių periodo vidaus degimo variklių konstrukcijoje viena silpniausių vietų laikytas paskirstymo mechanizmas. Jis kėlė vairuotojams daug rūpesčių – reikalavo dažno reguliavimo, vožtuvai apdegdavo ir juos reikėdavo reguliariai pritrinti, be to, visas mechanizmas pakankamai garsiai tarškėjo. Todėl ne vienas išradėjas bandė rasti geresnį sprendimą. Pasisekė jaunam amerikiečiui Čarlzui Naitui (Charles Knight), kuris sukūrė taip vadinamą sklendinį dujų paskirstymo mechanizmą, kuriame tarp stūmoklio ir cilindro aukštyn – žemyn viena kitoje cilindre slankiojo dvi gilzes su šonuose išpjautomis angomis. Jų judesys buvo suderintas taip, kad įsiurbimo takto metu gilzių šonuose esančios angos sutampa ir degusis mišinys įsiurbiamas į cilindrą, o išmetimo takto metu sutampa jau kitos angos, per kurias atidirbusios dujos pašalinamos. Gilzes kilnojo su paskirstymo velenėliu sujungtos svirtelės. Variklis dirbo nuostabiai tyliai ir be jokių vibracijų – pastačius ant briaunos didelę monetą, ji stovėdavo ant dirbančio variklio gaubto nenukrisdama! Be to, jis efektyviau sudegindavo benziną, išvystydamas didesnę galią prie tų pačių degalų sąnaudų, kaip ir tradicinį paskirstymo mechanizmą turintis variklis. Tačiau be privalumų, Naito variklis turėjo ir trūkumų – sudėtingą gilzių valdymo mechanizmą, didelį tepalo sunaudojimą – juk tepti teko bene penkis kartus didesnį paviršių, nei variklyje su vožtuvais, variklis iki remonto tarnavo kelis kartus trumpiau, nei tradicinis, be to, paskui automobilį visada driekėsi melsva cilindruose degančio tepalo dūmų juosta…Visgi XX amžiaus pradžioje šie trūkumai neatrodė itin svarbūs, ypač brangiuose turtingiems užsakovams skirtuose automobiliuose, kurių keleiviai nesidomėjo techniniais ypatumais, nes jiems svarbiausia buvo komfortas. O jį naujas variklis garantavo. Č.Naito varikliu susidomėjo daug tuometinių automobilius gaminančių firmų – “Daimler” (ir vokiškoji, ir angliškoji), “Voisin”, “Peugeot”, “Clement”, “Mors”, “Minerva”.

1909 metais naujam “20 CV” modelio automobiliui Č. Naito konstrukcijos sklendinį variklį panaudojo ir seniausia Prancūzijos automobilių firma “Panhard et Levassor”. Tai tapo vienu svarbiausių žingsnių jos istorijoje – nuo šiol naujai konstruojamus tarpusavyje susipynusias “PL” raides ant radiatoriaus turinčius automobilius varė tik tokie varikliai, o prancūziškas posakio “sans soupapes” (be vožtuvų) abreviatūra papildė firmos emblemą dviem raidėmis “s”, „priklijuotomis” prie šonų.

1936 metais “Panhard et Levassor” nustebino automobilių specialistus iš karto nevienareikšmiškai įvertintu modeliu “Dynamic” . Naujasis didelis “panaras” ne tik buvo visiškai kitoks, nei pakankamai ortodoksalaus išorės dizaino ankstesni firmos automobiliai, jis taip pat buvo visiškai kitoks, nei naujausi konkuruojančių firmų automobiliai. Šiandien jo pūstas apvalainas kėbulo ir sparnų formas, kur su vargu galėjai rasti bent vieną tiesią liniją, pavadintume žargoniniu žodeliu “biodizainas”, bet tada šio “minkštas” kėbulo linijas propagavusio stiliaus pavyzdžių buvo pernelyg mažai.

Laikančiojo septynviečio (priekyje buvo trys vietos, galinėje sėdynėje – net keturios) kėbulo linijos, tiesą sakant, net amžininkams atrodė ganėtinai bjaurios. Ir ne todėl, kad visiems buvo gražesni anksčiau, trečiajame dešimtmetyje paplitę dėžutės formos kampuoti kėbulai – juk dar prieš “Dynamic” pasaulis išvydo “Tatra 77”, “Chrysler Airflow” – serijinius aptakius automobilius, tiesa, taip pat neturėjusius didesnio pasisekimo, tačiau jų formos buvo kur kas harmoniškesnės, ne tokios “barokinės”, kaip prancūziškojo automobilio. Pastarąjį kai kas linkęs netgi apibūdinti kaip “apsmukusį” ar “aptirpusį”. Dizainerio noras visus kėbulo elementus padaryti vienodo stiliaus vertė netgi susiaurinti važiuoklę (bazė buvo 2600, 2800 ar 3000 mm, o provėža – 1420 mm), kad ratai galėtų sukinėtis po juos pilnai apgaubusiais labai giliais sparnais. Su bendru gana didelio (matmenys 5210x1970x1720 mm) kėbulo stiliumi gerai derinosi tik priekinis “Panoramique” tipo stiklas. 1936 metais dar neturėta technologijos, kad pagaminti vientisą panoraminį priekinį nedūžtantį stiklą. Tad plokščią priekinį “Tripleks” tipo stiklą su trimis valytuvais, “įspraustą” tarp dviejų siauručių statramsčių, šonuose papildė du nedideli lenkti kėbulo kampuose įrengti langeliai. Šią konstrukciją “Panhard et Levassor” pirmą kartą panaudojo 1934 metų modelyje “Panoramique”. Iš gamyklos Paryžiuje cechų riedėjo keturių durų sedanai (su 4 arba su 6 šoniniais langais), dviejų durų kupe, taip pat variantai su atidaromu viršumi. Dar vienas dizaino elementas, charakteringas šiam automobiliui – į platutėlius priekinius sparnus įgilintus priekinius žibintus dengiančios chromuotos dekoratyvinės grotelės, atkartojančios savo forma ir detalėmis puošnų šio automobilio falšradiatorių.

Kad ir koks futuristinis atrodė “Dynamic” kėbulas, firma nepanoro atsisakyti jau atgyvenusio ir sudėtingo sklendinio variklio, kuris buvo lyg ir firmos “vizitine kortele”. “Dynamic 130” turėjo 6 cilindrų 2,5 litro darbo tūrio 62 AG/3000 aps/min variklį, o didesnis variantas “140” – 2,8 litro 75 AG/3200 aps/min variklį. Tiesa, po milžinišku variklio gaubtu, kuris lyg ir leido spėti, jog ten tyliai dirba ne mažiau kaip 5 litrų darbo tūrio motoras, abu siūlomi varikliai atrodė mažučiai. Tai suprato ir gamintojas, tad jau 1938 metais originalusis “panaras” buvo gaminamas tik su jo dydžiui ir svoriui (be keleivių “Dynamic” svėrė 1800 kg) kur kas labiau tinkančiu 100 AG/3500 aps/min 3,8 litro motoru. Dabar prestižinis automobilis įgavo šiek tiek daugiau dinamikos bei sugebėdavo įsibėgėti iki tada pakankamai įspūdingų 145 km/h. Reikia pasakyti, kad konservatyviais, analogiškais seniau gamintiems modeliams buvo tik variklis bei transmisija su labai patikimai veikiančia keturlaipsne pavarų dėže ir tylia sliekine pagrindine pavara. Važiuoklę konstruktoriai sukūrė ne mažiau ekstravagantišką tiems laikams, nei kėbulas. Visų ratų pakaba – nepriklausoma , su torsionais kaip amortizuojančiu elementu, hidraulinė stabdžių sistema – dviejų kontūrų (!), na o vairas atsidūrė tiksliai per vidurį! Tai ne apsirikimas – vairuotojas tikrai sėdėjo trivietės priekinės sėdynės viduryje, pačioje automobilio ašyje, o keleiviai – jam iš kairės ir dešinės. Kai pagalvoji, supranti, kad tai labai nepatogus visais požiūriais sprendimas, bet “Dynamic” konstruktoriams tikriausiai labiau rūpėjo nustebinti pasaulį…

Antrosios serijos pakeitimai neapsiribojo vien galingesniu varikliu. Sumažėjo važiuoklės variantų skaičius – visi “Dynamic” variantai buvo gaminami su vieninga 3000 mm ilgio baze, o per vidurį sumontuotas ir nepatikęs vairuotojams automobilio vairas vėl atsidūrė įprastoje vietoje – salono kairėje. Beje, niekas nekliudė itin konservatyvių pažiūrų vairuotojams užsisakyti varianto su vairu dešinėje. Tai ne “angliška versija” – šio modelio automobiliai praktiškai nebuvo eksportuojami už šalies ribų – o tiesiog modifikacija, skirta tiems, kurie manė, jog amžiaus pradžioje parinkta vairo vieta dešinėje yra geresnė, nei vėliau standartiniu tapęs vairas kairėje.

Paskutinė automobilių “Panhard – Levassor Dynamic” serija, pagaminta 1939 metais, “išėjo į karą” –180 talpių sedanų Prancūzijos armija rugsėjo mėnesį rekvizavo tiesiog gamykloje ir skyrė generaliniam štabui bei aukščiausiems karo vadams aptarnauti. Su šiais “panarais” prancūzų generolai atvažiavo į Kompjeną pasirašyti paliaubų po pralaimėto karo su Vokietija…

Nugalėtojai nepasigviešė netradicinės konstrukcijos variklius turėjusių ir todėl ne malonumą, o tik papildomus rūpesčius sukelti galinčių ištaigingų automobilių. Tie iš beveik 3000 pagamintų “Dynamic”, kurie netapo bombų ar sviedinių taikiniais, “pergyveno” karą ir buvo eksploatuojami Prancūzijoje dar ir šeštojo dešimtmečio pradžioje. O po to tyliai “nuėjo nuo scenos” – po karo firma “Panhard et Levassor” nebeatnaujino automobilių gamybos. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą nemažą dėmesį skyrusi šarvuotų automobilių kūrimui ir gamybai, ji ilgainiui tapo pagrindiniu tokio tipo karinės technikos tiekėju Prancūzijos bei jos įtakoje esančių šalių armijoms ir tuo užsiima iki šiol.

Nuotraukose:

1.-2. Keturių durų sedanas

3.Dviejų durų kupė ant trumpos važiuoklės

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *