„VOITURES ANCIENNES”
Liucijus Suslavičius
Pastaraisiais metais Prancūzijos paštas dažnai džiugina automobilių ir kitų kelių transporto priemonių temai skirtų pašto ženklų kolekcionierius. Kasmet išleidžiami „Collection Jeunesse” (Jaunimo kolekcija) pavadinimu žinomi spalvingi ženklų blokai pristato vis naujas Prancūzijos automobilizacijos istorijai skirtas miniatiūras. Žurnalo skaitytojams jau pasakojome ne apie vieną tokį bloką. Šiandien eilė 2000-jų metų blokui „Voitures anciennes”(Senoviniai automobiliai), pasirodžiusiam parodos „Philexjeunes 2000″ proga.
Dešimties ženklų blokas patraukia akį jau vien savo dizainu. Daugelis valstybių, ypač tos skurdesnės, per metus išleidžia ne po vieną, o net po keletą automobiliams ir jų istorijai skirtų pašto ženklų blokų ar serijų. Bet net ir padabinti aukso spalvos dažais, tie ženklai atrodo pigiai, jų piešiniai deformuoti, piešinių fonas blankus arba priešingai – pernelyg ryškus, blokų apvadai – patys paprasčiausi. Gi „Voitures anciennes” net apvadas, santūria melsvai pilka spalva kontrastingai įrėminantis spalvingus pašto ženklus, yra atliktas kaip meniška miniatiūra. Gerai įsižiūrėję, pamatysime senovinių automobilių detales, radiatorius, lempas, prietaisus, nepakartojamą garsiojo „Traction Avant” priekį…
Kiekvienas iš dešimties ženklų turi vis kitokios spalvos foną, o tas fonas – tai kokios nors Prancūzijos vietovės nuotrauka. Pačiame pirmajame ženkle Le Mano lenktynių trasos fone – legendinis tradicinės Prancūzijos sportinių automobilių spalvos „Bugatti 35 – automobilis, tarpukario laikotarpiu laimėjęs maždaug 3000 įvairaus rango lenktynių. Sekančiame ženkle pavaizduotas „Citroen 7CV” arba „Traction Avant” – pirmasis masinis prancūziškas automobilis su laikančiuoju berėmiu kėbulu bei priekinių ratų pavara. Jis pavaizduotas miesto fone. O štai po Antrojo pasaulinio karo Prancūziją iš naujo motorizavęs mažutis „Renault 4CV” stovi ant pajūrio smėlio kažkur Cote d’Azur – puikiojoje kurortais garsėjančioje Žydrojoje pakrantėje. Tada prancūzų šeimos iš tikrųjų važiuodavo atostogauti , susigrūdusios į nediduką, užtat 4 dureles turintį „reno” su varikliu gale. Šeštojo dešimtmečio viduryje madingu tampa amerikietiškas automobilių dizainas su daug chromo, „pelekais” ant galinių sparnų ir dvispalviu kėbulu. Kaip tik tokiu automobiliu buvo „Simca Chambord”, pavaizduota merginų su dviračiais fone. Ką gi, tada, šio automobilio savininkas tikrai galėjo daug šansų patraukti dailiosios lyties atstovių dėmesį.
Kaip „Bugatti” garsėjo sportiniais pasiekimais, taip kita markė – „Hispano-Siuza” – buvo priklausymo aukštuomenei simboliu. Kabrioletas „K6″ pristatomas pietinės Prancūzijos pakrantės palmių fone – kaip tik ten tituluoti „ispano-suizų” savininkai mėgo praleisti žiemą…
Kad ir kaip didžiuojasi prancūzai savo automobiliais, be populiariausio visų laikų automobilio – „Volkswagen” – negalėjo apseiti ir jie. Tad dar viename ženkle matome ryškiai geltoną „vabalą” eksportiniame išpildyme su baltašonėmis padangomis, sustojusį miško kelyje. Gal jo vairuotojui skubiai prireikė…na, patys suprantate kur.
Po karo visos garsiosios didelių reprezentacinių automobilių, Prancūzijoje vadintų „Les grandes routiers” (Didieji keliautojai), markės išnyko, nes gerokai nuo karo nukentėjusioje šalyje paprasčiausiai nebuvo tiek turtingų žmonių, kaip prieš karą, kad juos pirktų. Senųjų markių vietą užėmė „amerikonai”, tokie kaip rožinis „Cadillac Series 62″ kabrioletas. Visgi jų buvo nedaug, pasiturintys prancūzai apsiribodavo tegu ir ne tokiais gražiais, bet pakankamai talpiais „Peugeot 203″, kurį kitame ženkle dailininkas pavaizdavo garsiojo Bulonės miško parko takelyje. Šeštajame dešimtmetyje Prancūzijos automobilių pramonę simbolizavo „deivė” – revoliucingas savo dizainu ir konstrukcija „Citroen DS 19″. Tai buvo ir šiaip prancūzų, ir pagrindinis reprezentacinis valstybės vyrų automobilis – tokiu „sitroenu” važinėjo net šalies prezidentas Šarlis de Golis, beje, nepaprasto „Citroen” patikimumo dėka išsigelbėjęs politinių priešininkų surengto ginkluoto pasikėsinimo metu. Tad pašto ženkle už juodai dažyto „DS19″ matome vieną iš Prancūzijos sostinės Paryžiaus simbolių – garsiąją Triumfo arką Eliziejaus laukuose.
Bloką vainikuoja „karštakraujis italas” – ryškiai raudonas kupė „Ferrari 250 GTO”. Už jo – vėl Le Mano trasos tribūnos ir startui išsirikiavę greiti automobiliai. O kaip kitaip – juk raudonieji „ferariai” ne kartą „blizgėjo” kaip tik šiose 24 valandas trunkančiose lenktynėse.
Kaip matome, prancūziškas blokas gražus ir kaip visuma, ir kaip pavieniai atskiroms temoms skirti ženklai, kuriuos galima paskirstyti į sportinių, reprezentacinių, šeimyninių, mažalitražių, atskirų markių automobilių ženklų kolekcijas.