PIETŲ AFRIKOS “GYVATĖS”
Liucijus Suslavičius
Straipsnius karinėmis temomis publikuojantys žurnalai šių metų pradžioje informavo, jog Kanados vyriausybė pasirašė 60,3 milijono Kanados dolerių vertės kontraktą su “General Dynamics Land Systems” dėl 50 nuo minų apsaugotų šarvuotų automobilių RG-31 pirkimo su teise vėliau užsisakyti tomis pat sąlygomis dar 25 automobilius. Užsakymą vykdo Pietų Afrikoje įsikūrusi “BAE Land Systems of South Africa”, gi Kanados padalinys užsiims programos administravimu, automobilių pristatymu užsakovui, rūpinsis atsarginių dalių tiekimu. RG-31 yra skirti Kanados taikos palaikymo kontingentui Afganistane. Sakytume, nieko čia ypatingo, jei ne kartu pateikta informacija, jog pernai “General Dynamics Land Systems-Canada” tokiu pat keliu iš Pietų Afrikos pateikė net 148 RG-31 modelio automobilius JAV ginkluotosioms pajėgoms. Štai dabar pasidaro įdomu – kas tai per automobiliai armijai, kuriuos tokios galingos puikią automobilių ir karinę pramonę turinčios valstybės kaip JAV ir Kanada užsisako kažkur Afrikoje, o nepasigamina pačios?
Kad susigaudyti, kame čia reikalas, reikia sugrįžti kelis dešimtmečius atgal. Pietų Afrikos Respublika (PAR) tada garsėjo kaip bene vienintelė pasaulyje valstybė, oficialia savo politika paskelbusi rasių atskyrimo principą – aparteidą. Šalyje vyko juodųjų šalies gyventojų politinės organizacijos – Afrikos Nacionalinio Kongreso – karinio sparno “Umkonto we sizwe” (“Keršto ietys”) partizaninis karas su šalies armija, kontroliuojama „afrikanerių“ – baltųjų mažumos. Negalėdami stoti į atvirus mūšius su reguliaria PAR kariuomene, juodieji partizanai plačiai naudojo minų karo taktiką, minuodami ne tik kelius, bet ir sudarydami minų laukus pietinės Afrikos savanoje – buše – spėjamomis baltųjų karinių dalinių judėjimo kryptimis. Įprasta kovinė technika – džipai, sunkvežimiai, šarvuočiai – šiems partizanams gausiai iš Varšuvos sutarties šalių tiekiamų minų pagalba buvo naikinama tiek sėkmingai, kad technikos ir gyvosios jėgos nuostoliai darėsi nebepakeliami. Daugumos pasaulio valstybių, paskelbusių PAR prekybinį ir diplomatinį embargą, blokuojami pietų afrikiečiai ėmė sparčiai tempais kurti savąją karinę pramonę, o vietoje nepasiteisinusių mūšiuose su partizanais Vakarų Europoje įsigytų kovos ir transportinių mašinų projektuoti ir gaminti originalias, ir kaip pasirodė vėliau, labai efektyvias konstrukcijas. Partizanai neturėjo sunkiųjų ginklų, pagrindinė jų kovos priemonė, kaip minėta buvo minos ir rankiniai šaunamieji ginklai. Nuo “kalašnikovų” kulkų saugojo šarvai, o štai apsaugai nuo minų vien šarvų nepakako. Po eilės eksperimentų PAR pramonė pradėjo gaminti keistos formos niekur kitur nesutinkamus šarvuotus transporterius – jų gana nesudėtingos formos šarvinis korpusas, dažniausia atviras iš viršaus, buvo iškeltas aukštai virš važiuoklės, korpuso dugnas – ne plokščias, o V raidės formos, kabinos – su neprašaunamais stiklais, vienvietės. Kaip taisyklė, automobiliai neturėjo nei sparnų, nei paminų. Važiuoklė – europietiškų firmų konstrukcijos – didiesiems automobiliams – “Magirus Deutz”, mažesniems – “Daimler Benz Unimog”, su visų ratų pavara, paprasta, lengvai remontuojama lauko sąlygomis. Šie negrabiai atrodantys, aukšti šarvuočiai puikiausiai pasiteisino specifinėmis šio ne vieną dešimtmetį trukusio ginkluoto konflikto sąlygomis. Pasirodė, jog štai tokia komponuotė su virš rėmo iškeltu korpusu lengvai atlaiko minų sprogimus, praktiškai visiškai apsaugodama jame esančius karius. Minos sprogimo banga, nedaug teužkliūdama už “nuogos” važiuoklės (pamenate, automobiliai neturi nei sparnų, nei paminų, nei prie rėmo pritvirtintų degalų bakų ar atsarginio rato), pasiekia V- formos korpuso dugną ir juo “nuslysta” į šonus, nepadarydama didesnės žalos. Aišku, nutrauktą ratą, lingę reikia pakeisti naujais, bet šiaip jau net prieštankinė mina TM-57 tokio šarvuočio nesunaikina, tik trumpam išveda iš rikiuotės. PAR kariškiai teigia, jog pirmosios kartos lengvą šarvuotį “Buffel”, pagamintą panaudojus “Unimog U416” važiuoklę, galima būdavo atremontuoti per 24 valandas po to, kai po jo ratu sprogdavo net dvi tokios prieštankinės minos! Svarbiausia, nei vienas korpuso viduje buvęs karys taip pat nenukentėdavo. Tokiu pat principu PAR vėliau buvo konstruojami ir pabūklais ginkluotų šarvuotų automobilių korpusai.
Su šia technika PAR kariškiai ne tik kovojo su savais partizanais, bet ir rengė reidus į kaimynines šalis, pavyzdžiui, Angolą. Tačiau viskas pasaulyje keičiasi – 1994 metais atėjo laikas pasikeisti ir PAR: valdžią baltieji turėjo perduoti Afrikos Nacionaliniam Kongresui, o savo armiją sujungti su „Umkonto we sizwe“ būriais. Taip kardinaliai pasikeitė ne tik kariuomenės sudėtis, bet ir jos funkcijos. Dabar PAR kariškiai turėjo užtikrinti šalies sienų saugumą, padėti palaikyti tvarką šalies viduje, jie galėjo dalyvauti įvairiuose JT pravedamose taikos palaikymo operacijose. Kaip mėgsta sakyti specialistai, „armija turėjo prisiimti tam tikras policines funkcijas“. O tai, savo ruožtu, pareikalavo naujos technikos, labiau civilizuotos, ne tokios grėsmingos savo išvaizda, kaip karo buše laikų šarvuočiai. Šalies karinėje pramonėje taip pat prasidėjo pertvarka – korporacijos jungėsi viena su kita ir su užsienio firmomis (kas, beje, aparteido laikais buvo neįmanoma), keitėsi gamybos technologijomis ir licenzijomis. Apie 2002-sius metus aiškiu lyderiu tapo pramoninė grupė „Reunert Mechanical“, sutrumpintai „Reumech“, anksčiau sugebėjusi sugebėjusi prisijungti seniausią PAR karinę firmą “Olifant Manufacturing Company”, sutrumpintai OMC, po to kito vietinio karinio koncerno -TFM – transporto priemonių gamybos padalinį. Vėliau, 1999 metais, “Reumech OMC” pereina seno Didžiosios Britanijos ginkluotės koncerno “Vickers” nusavybėn, o kai šį XXI amžiaus pradžioje įsigyja kitas britų koncernas “Alvis”, Pietų Afrikoje susiformavęs jo padalinys pavadinamas “Alvis OMC”. “BAE Land Systems South Africa” yra viena iš jo struktūrinių dalių, tęsianti specialios karinės technikos gamybą. Jos įmonėse lygiagrečiai kitai technikai, gaminami kelių modelių specialūs šarvuoti automobiliai, skirti visų pirma tiems armijoms ir policijos padaliniams, kurių funkcija – palaikyti tvarką bei užtikrinti saugumą miestų gatvėse bei įvairių lokalinių konfliktų metu tiek PAR teritorijoje, tiek aplinkinėse valstybėse. Tai leidžia „Reumech“ netgi reklamuoti save kaip „taiką užtikrinančios technikos tiekėją“! Ir iš tikrųjų, „Reumech“ gaminami šarvuočiai labiau primena didelius džipus ar padidinto pravažumo mikroautobusus, nei kovos mašinas, tačiau už ganėtinai taikios išvaizdos slypi efektyvi ekipažo apsauga nuo kulkų bei minų ir, jei reikia, pakankamai didelė ugnies galia. Neleidžia apie tikrąją šių automobilių paskirtį pamiršti taip pat ir jų pavadinimai – „Mamba“, „Njala“. Mums čia Lietuvoje šie vardai ne daug ką pasako, bet afrikiečiai gerai žino – taip vadinamos pačios nuodingiausios Afrikos gyvatės, kurių įkandimas mirtinas…
Šarvuotą patrulinį automobilį policijai „Mamba“ koncerno „Reumech“ specialistai pradėjo projektuoti dar apartheido laikais, praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje. Juo susidomėjo ir kariuomenė, pažadėjusi didelį užsakymą su sąlyga, kad bus panaudoti gerai pasiteisinę praktikoje šarvuoto transporterio „Buffel“ važiuoklė ir šarvinio korpuso dugnas. Pasiūlęs „Mamba Mk.II 4×4“, koncernas „Reumech“ nugalėjo konkurentus – koncerno „Armscor“ šarvuotį „Tssebe“ ir TFM sukurtą „RG 31 Charger“. Šie pasižymėjo geresniu pravažumu, tačiau nebuvo unifikuoti su „Unimog“, kaip „Mamba“, bei ne taip gerai atlaikydavo minų sprogimus. Reikia pasakyti, kad Pietų Afrikoje itin didelis pravažumas iš tikrųjų nereikalingas – lygi sausa savana – tai ne džiunglės, kur tikrai nesunku automobilį „iki ausų“ paskandinti kokioje nors pelkėje. Užtat apsauga nuo minų, kurių vis dar „prifarširuoti“ didžiuliai plotai Angoloje, Mozambike ir pačioje PAR, yra bene svarbiausiu reikalavimu.
„Mamba Mk.II“ gamyba prasidėjo 1992 metais. Kaip minėta, šis šarvuotas automobilis sukurtas panaudojus vokiško visureigio „Unimog“ važiuoklę su 123 AG dyzeliniu varikliu „Mercedes Benz OM352“. Pavarų dėžė – automatinė, keturių laipsnių, priekinio tilto pavara gali būti atjungta. Varantieji tiltai – portalinio tipo, garantuojantys didelę prošvaisą, abiejų tiltų pakaba – su cilindrinėmis spyruoklėmis. Ant šios gana nesudėtingos konstrukcijos važiuoklės uždedamas erdvus keleivinis kėbulas, suvirintas iš šarvinio plieno, dideli priekiniai ir šoniniai jo stiklai – neperšaunami, garantuoja tokį pat apsaugos lygį kaip ir plieninis korpusas. Jie ir sudaro įspūdį, jog prieš mus – ne kovos mašina, o tiesiog didelis džipas. Priekyje yra dvi vietos vairuotojui ir mašinos vadui, už jų, atskirti pertvara, salone susėda dar 9 ginkluoti kariai. Šarvuotis turi tik vienas dureles galinėje šarvinio korpuso sienutėje, užtat stogą beveik ištisai sudaro liukai – du virš vairuotojo skyriaus, keturi – virš keleivių salono. Tokio kėbulo konstrukcija garantuoja pakankamai didelį jo atsparumą minos sprogimui – nėra šoninių durelių, reiškia, kėbulo šonai net jei ir deformuosis, tačiau niekas neatsidarys. Jei sprogimas vis tik pramuštų dugną, sprogimo banga eitų į viršų, atverdama liukus, tad kariams būtų didesni šansai išlikti gyviems. Korpuso išorėje kaip juosta sumontuotos dėtuvės įrankiams, vandens, degalų ir tepalo atsargoms, kitai įrangai. Jos iš įprasto plieno ir pritvirtintos taip, kad, verždamasi iš po automobilio „pilvo“, sprogimo banga jas lengvai nuplėštų. Tai lyg ir savotiška „deformacinė zona“, sugerianti dalį sprogimo energijos. “Mamba” yra pakankamai kompaktiška – matmenys 5460x2205x2495 mm, svoris – 5,7 tonos. Geru keliu šarvuotis išvysto 102 km/h greitį, vežamos kartu degalų atsargos pakanka įveikti 900 kilometrų. Kadangi baziniame „Mamba“ variante užsakovas nepageidavo įrengti stacionarius ginklus, tad vėliau kariuomenei imtas gaminti specialus „ginklų nešėjas“, pavadintas „Mamba Sabre“. Tai tiesiog iš „mamba“ pagamintas pikapas, turintis trivietę šarvinę kabiną, o vietoje keleivių salono – atvirą platformą, kurioje galima sumontuoti įvairias ginkluotės sistemas – salvėmis šaudančią 107 mm kalibro raketų sistemą su 12 vamzdžių, beatatrankį 106 mm kalibro pabūklą, 81 mm kalibro minosvaidį, prieštankinių valdomų raketų kompleksą.
„Mamba“ praėjo kovos krikštą pasienio kovų metu. Ji praktiškai atlaikydavo dviejų 7,5 kilogramo sveriančių prieštankinių minų TM-57 sprogimą po vienu iš ratų be žalos ekipažui. Afrikos sąlygomis šis šarvuotis puikiausiai pasiteisino – greitas, manevringas, komfortiškas – oro temperatūrą korpuso viduje palaikė kondicionierius, jis tiko ir tolimiems patruliniams reidams po bušą, ir policinėms funkcijoms neramiuose PAR didmiesčių rajonuose. “Reumech” pagamino per 1000 egzempliorių įvairių modifikacijų “mambų”, embargui pasibaigus, jas gana sėkmingai pardavinėjo suinteresuotoms šalims. Ir ne tik karinėms pajėgoms, bet ir įvairioms saugos tarnyboms.
Todėl, įvedus į Bosniją ir Hercegoviną JT taikos palaikymo pajėgas, afrikietiškomis „mambomis“ buvo aprūpintas ne vienas taikdarių padalinys. Deja, pasirodė, jog ne tik apsaugos, bet ir puolimo priemonės nuolatos tobulėja – šiame regione konfrontavusios pajėgos, visų pirma serbai, panaudojo didelį kiekį naujos konstrukcijos kumuliatyvinių minų TMRP-6, taikdarių netrukus pramintų „Killer-mine“. Mat, jai sprogus po šarvuočio dugnu, ekipažui beveik garantuotai grėsė mirtis nuo kumuliatyvinės srovės išlydyto metalo purslų, ištykštančių korpuso viduje. Na, o kariai, pasitikėdami „mambomis“, neretai drąsiai važiuodavo ten, kur pirma reikėjo pasiųsti išminuotojus. IFOR pajėgų Bosnijoje ir Hercegovinoje ataskaitose nurodyta, kad beveik pusė visų su užvažiavimu ant minos susijusių incidentų teko šarvuočiams „Mamba“. Todėl 1996 metais visos „mambos“ buvo išvestos iš šio regiono. Aišku, „Reumech“ iš karto po pirmųjų pranešimų iš Europos apie nepakankamą savo šarvuočių atsparumą naujo tipo minoms susirūpino savo gaminio tobulinimu. Jau 1996 metais į apginklavimą buvo priimtas patrulinis šarvuotis „RG-31 Nyala“. Jis labai panašus į „Mamba“, tačiau turi sustiprintą dugną ir korpuso šonus, jį varo galingesnis (darbo tūris – 6,0 litro, galia -170 AG) dyzelis „IVECO Tector “. Dabar 7,28 tonos sverianti „Nyala“ gali pasiekti 105 km/h greitį. Pirmosios 30 naujos kartos patrulinių šarvuotų mašinų savo tarnybą pradėjo JT taikos palaikymo pajėgose Libane, vėliau kelios dešimtys nusiųsta į Bosniją ir Hercegoviną. Atskirti „nyalą“ nuo „mambos“ galima pagal šonuose įrengtus atsarginius ratus, apskritas šaudymo angas šoniniuose kėbulo stikluose bei kitokią priekio apdailą. Iš tikrųjų “Nyala” skiriasi nuo savo pirmtako net ir matmenimis – jos bazė 3,4 metro, išoriniai matmenys – 6400x2470x2630 mm. Užsakovams siūlomos kelios “Nyala” modifikacijos – bazinis modelis RG-31, JAV skirtas modelis RG-31 “Charger” su amerikietišku „International“ markės dyzeliniu varikliu bei RG-31M – “Mamba Sabre” analogas ginklams montuoti. Be PAR, daugiausia šio modelio šarvuotų automobilių eksploatuoja Kanada, JAV, Didžioji Britanija bei Jungtinės Tautos, po keletą šarvuočių naudoja Kolumbija, Ruanda, dar kelios Afrikos valstybės. “Nyala” naudojamos taikos palaikymo operacijose Afganistane, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Etiopijoje, Gruzijoje, Irake, Kosove, Libane.
Tačiau ir “Nyala” nėra “paskutinis technikos žodis” šioje kovos mašinų šeimynoje. Pietų Afrikoje jau gaminamas sekančios kartos šarvuotis taikos ir saugumo palaikymo pajėgoms – “Springbuck”.
Vėlgi nesitikėkime ko nors itin naujo – PAR specialistai tiesiog nuosekliai tobulina kartą surastą optimalų techninį sprendimą. Tai labai panašus į „Mamba“ ir „Nyala“ automobilis, išsaugojęs visus pirmtakų techninius sprendimus – visureigio važiuoklę su nedalomais tiltais(tiesa, „Unimog“ pakabą su spyruoklėmis pakeitė paprastesnė su išilginėmis lingėmis), šarvinį korpusą su V-formos dugnu, dideliais neperšaunamais langais, šonuose pritvirtintomis dėtuvėmis ir degalų bakais, vienintelėmis durelėmis galinėje sienutėje. Tačiau „Springbuck“ kiek didesnis (bazė – 3412 mm, matmenys – 5883x2363x2468 mm), tuščias sveria 7 tonas ir gali vežti dar 2,9 tonos. Jo stoge greta į viršų atidaromų liukų įrengta vieta nedideliam bokšteliu arba bent sunkiajam kulkosvaidžiui su skydeliu pritvirtinti. Nepaisant gerokai didesnio svorio, maksimalus greitisnesumažėjo. Pasikeitė naudojami komponentai – baziniu tebėra tas pat 123 AG „Daimler Benz“ turbodyzelis ir 5 laipsnių mechaninė pavarų dėžė „ZF 535“, bet panaudoti didesnę apkrovą atlaikantys portaliniai varantieji tiltai „Rockwell 3000“ su pneumatiniu diferencialų blokavimo įtaisu, dviejų kontūrų pneumatiniai stabdžiai, šiek tiek pažeminus variklio gaubtą, pagerėjo apžvelgiamumas iš vairuotojo vietos. Svarbiausia, buvo sukurta pakankamai efektyvi papildomai montuojama apsauga nuo TMRP-6 tipo kumuliatyvinių minų. Užsakovas gali rinktis vieną iš keturių „Springbuck“ variantų – standartinį šarvuotą transporterį šaulių skyriui (vadas, vairuotojas ir 8 šauliai) pervežti, sanitarinį automobilį, šarvuotą krovininį-keleivinį automobilį arba „ginklų nešėją“ su šarvuota kabina ekipažui ir atvira platforma ginkluotei sumontuoti. Visi suminėti šarvuoti automobiliai šiandien naudojami Irake dislokuotų įvairių šalių karinėse pajėgose.
Galima neabejoti, jog ir šis šarvuotas transporteris suras daug pirkėjų – vien Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje, specialistų nuomone, slypi tiek daug minų, jog jas visas surasti ir padaryti nekenksmingomis gali prireikti iki 30 metų. O juk dar yra Angola, Mozambikas, Afganistanas, kitos Afrikos valstybės, kuriose nuolat žūsta žmonės, užlipę ar užvažiavę ant minų.