Pirmasis Fiat 500 (LT)

,,FIAT 500” – AUTOMOBILIO SĖKMĖS ISTORIJA

L.Suslavičius

1928 metais į ką tik Turino pakraštyje pastatytą milžinišką FIAT gamybinį kompleksą, kuriame tūkstančiai darbininkų surinkinėja ir čia pat ant komplekso stogo įrengtoje trasoje bando lengvuosius ir krovininius ,,fiatus”, atėjo naujas darbuotojas. Iš armijos demobilizavęsis jaunas karininkas Dantė Džakoza (Dante Giacosa) ėmė dirbti gamyklos konstruktorių biure. Niekas iš bendradarbių tuomet negalėjo nė pagalvoti, kad šis ramus, kuklus liesokas jaunuoli – busimoji ,,pirmojo ryškumo žvaigždė” Italijos automobilių pramonės istorijoje.

Savo kruopštumu, originaliu inžinieriniu mastymu D.Džakoza gana greit atkreipė vadovybės dėmesį. Kai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo nuspręsta, jog atėjo laikas gaminti mažą nebrangų automobilį masiniam vartotojui, jį sukurti patikėjo būtent jam. O jaunasis inžinierius labai norėjo įgyvendinti dvi savo senokai puoselėjamas idėjas. Pirmoji-sukurti ne sumažintą ir susilpnintą didelio automobilio kopiją, kokiomis buvo trečiojo dešimtmečio mažos klasės automobiliai, o originalų mažą, bet tvirtą ir patikimą automobiliuką. Antra-naują automobilį kurti, atsižvelgiant į žmogų, kuris juo naudosis. Ar patogu jam bus prie vairo? Kaip palengvinti jam įsėsti į žemą kėbulą? Kaip užtikrinti vairuotojui geriausią matomumą? Žodžiu, D.Džakoza siekė elgtis taip, kaip elgiasi dizaineriai šiandien, kai automobiliai kuriami kaip visuma, o ne atskira važiuoklė, kuriai po to pritaikomas kėbulas. Tokia metodika tada, kai dar daug klientų kėbulus užsakydavo atskirai nuo važiuoklės, buvo visiška naujove. Ir nenuostabu, kad tokias idėjas pasiūlė būtent D. Džakoza-jis juk turėjo ir inžinieriaus, ir menininko talentą. Visgi tradicijos nugalėjo, ir trisdešimtmečiui konstruktoriui patikėjo tik važiuoklės projektavimą. Tačiau jis pasiekė savo, dirbdamas kartu su kėbulo autoriais. Pirmasis mažas ,,fiatas” išėjo lengvas, gražus, patogus ir vairuotojui, ir keleiviui, technologiškas, todėl puikiai tinkamas masinei konvejerinei gamybai. Taip, ,,Fiat 500” iš esmės buvo tradicinės schemos – lonžeroninis rėmas, variklis priekyje, varomi galiniai ratai. Užduotyje konstruktoriui nurodė – bazė ne didesnė kaip 2000 mm, kėbulas – uždaras dvivietis. Bet pažiūrėkime, kaip iškeltą jam uždavinį sprendė D. Džakoza. Suprojektavus automobilį, kuriame patogiai tilpo du keleiviai ir jų bagažas, neliko vietos varikliui. Tada konstruktorius daro ketvirtojo dešimtmečio pradžiai revoliucingą sprendimą – 4 cilindrų 570 kūb. cm. 13 AG variklį jis pastumia pirmyn, už priekinių ratų ir kiek nuleidžia žemyn. Kad dėl to gerokai pailgėjęs variklio gaubtas neribotų matomumo, Džakoza padaro jį nuolaidų, aušinimo sistemos radiatorių perkėlęs už variklio ir pastatęs jį virš pavarų dėžės! Iš karto atsiranda galimybė suformuoti aptakią priekinę automobilio dalį, o radiatorių panaudoti salono šildymui. Be to, radiatoriui atsidūrus aukščiau variklio, nebereikėjo aušinimo sistemos siurblio – vanduo sistemoje cirkuliavo termosifoniniu principu. Varikliukas – gana paprastas – alkūninis velenas turi tik dvi atramas, tepimas vyksta taškymu, be siurblio. Varantysis tiltas su rėmu buvo sujungtas pusiauelipsinėmis lingėmis, priekinė pakaba jau buvo nepriklausoma, su viena skersine linge bei skersinėmis svirtimis. Automobilis, tuščias svėręs tik 535 kilogramus, įsibėgėdavo iki 90 km/h. Net ir šiandieniniu požiūriu D.Džakozos darbo rezultatas buvo puikus-gimė iš esmės naujo tipo automobilis, kuriame viskas pakluso vietos ir masės ekonomijos principui. Tuo pat metu ,,Fiat 500” buvo pilnavertis patogus automobilis. Tai patvirtina jo gamybos istorija. ,,Topolino” (,,peliūkštis”) pramintas ,,fiatukas” nuo konvejerio riedėjo 20 metų. Ir ne tik Italijoje, bet Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. 1936-1948 metais „Fiat“ gamino pirmąjį modelį – „Topolino A“. Jų pasaulį išvydo 122 tūkstančiai. Po to du metus (pagaminta 21 tūkstantis) nuo konvejerio riedėjo „Topolino B“ su modernizuotu 16,5 AG varikliu, turėjusiu viršutinius vožtuvus ir alyvos siurblį. Per tą laiką parengiamas gamybai „Topolino C“ su nuo didelių amerikietiškų automobilių nusižiūrėtu priekines dalies dizainu. Kartu modelių gama pasipildė nedideliu keturių vietų universalu „Giardiniera Belvedere“ ir krovininiu furgonėliu „Furgoncino“. „Topolino C“ iki gamybos pabaigos 1955 metais išleista 370 tūkstančių, ir šis modelis šeštojo dešimtmečio pradžioje tapo populiariausiu Europoje mažos klasės automobiliu.

Po ,,Topolino” sėkmės Džakoza dalyvauja kuriant kitus populiarius prieškario ,,fiatų” modelius – vidutinės klasės aerodinamišką ,,1500” ir mažesnį ,,1100”. Pastarasis taipogi išeina vykęs ir gaminamas keliose šalyse dar ir po Antrojo pasaulinio karo. Karo metais konstruktorius dirba, tobulindamas aviacinius variklius, dalyvauja kuriant perspektyvinį lenktyninį bolidą ,,Cisitalia”. Iškart po karo keturiasdešimtmetis Džakoza paskiriamas „Fiat“ vyriausiuoju inžinieriumi ir išbūna šiame poste net 25 metus, kartu neatsisakydamas automobilių konstruktoriaus veiklos. Bene svariausiu jo indėliu į automobilio konstrukciją tuo periodu tampa keturvietis mažos klasės automobilis „Fiat 600“ su skysčiu aušinamu varikliu gale. Šis „fiatas“ tampa „itališkuoju liaudies automobiliu“ ir ženkliai prisideda prie Italijos automobilizavimo.

Tačiau aukščiausią Italijoje dizaineriui skiriamą apdovanojimą – ,,Auksinį skriestuvą” – konstruktorius gavo, sukūręs nuo 1957 metų masiškai gamintą dar mažesnį ,,Fiat Nuova 500”. Šis automobiliukas, konceptualiai artimas ,,600-jam” ir neturįs nieko bendro su prieškariniu „Topolino“, tapo chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip reikia taupyti kiekvieną ploto centimetrą, kiekvieną masės gramą, tačiau ne juo važiuojančių sąskaita. Antai senajame ,,Topolino”, kurio ilgis 3345 mm ir svoris 535 kilogramų, tilpo tik vairuotojas ir keleivis, o ,,Nuova 500”, sutrumpėjusiame iki 2945 mm ir palengvėjusiame iki 487 kilogramų, be dviejų suaugusiųjų dar tilpo du vaikai galinėje sėdynėje. Kaip šito pasiekta? Kėbulas – berėmis, laikantysis, visų ratų pakaba – nepriklausoma. Gale įrengtas 479 kūb.cm darbo tūrio oru aušinamas 2 cilindrų variklis (pirmas toks ,,Fiat” istorijoje) sumontuotas taip, kad paliktų vietos galinei sėdynei. Panaudoti labai maži – disko skersmuo tik 10 colių – ratai atsidūrė pačiuose kėbulo kampuose. Todėl ratų arkos nekliudo optimaliai panaudoti dugno plotą. Priekinėje pakaboje – viršutinės A-formos skersinės svirtys ir apatinė skersinė lingė, galinių ratų pakaba – su cilindrinėmis spyruoklėmis ir įstrižomis svirtimis. Tiesa, bagažo pasiimti kartu nepavyks – po priekiniu gaubtu vos telpa degalų bakas, atsarginis ratas ir įrankiai.

Deja, silpnas – tik 13,5 AG išvystantis variklis – greitai „ataušino” pirmųjų pirkėjų entuziazmą. Tad „Fiat“, nieko nelaukdamas ėmėsi modernizacijos ir jau tų pat 1957 metų rudenį pristato „pataisytą“ variantą su 15 AG varikliu, galintį įsibėgėti iki 90 km/h. Automobiliukas sukomplektuotas spartietiškai – nėra starterio, variklis užvedamas, staigiai patraukiant rankenėlę su aplink smagratį apvyniotu lynu, stogo vidurinė dalis – iš brezento, su pleksiglasiniu galiniu stiklu, suvyniojama, prietaisų vos trys. Tačiau kaip smagu juo važiuoti!

1960 metais „Fiat Nuova 500“ modernizuojamas – gauna varžtais prisuktą metalinį stogą vietoje tento, variklis forsuojamas iki 17,5 AG, tad „penkišimtasis“ pagaliau pasiekia 100 km/h ir dar labiau išpopuliarėja. Naujas modelis su universaliu kėbulu „Giardiniera“ („Sodininkė“) turi kiek ilgesnį kėbulą ir aukštesnį stogą, tad juo gali važiuoti, tiesa, ne itin patogiai, 4 suaugę. Esminis pakeitimas konstrukcijoje – variklis paguldomas ant šono, kad virš jo būtų galima įrengti krovinių skyrių, kuris gali būti gerokai padidintas, sulanksčius galines sėdynes. 1965 metais „penkišimtasis“ dar kartą modernizuojamas – iki 18 AG išauga variklio galia, prieš eismą atsidarančios durelės pakabinamos normaliai, varštais prisukamas stogas pradedamas štampuoti iš vieno lakšto ir surenkant privirinamas prie kėbulo šonų. Specializuotos įmonės nedidelėmis serijomis perdirba serijinius „Nuova 500“ į sportinius automobilius ir į atvirus „pliažo automobilius“. Automobilis stabiliai išlieka paklausus. Teigiama, kad „Fiat Nuova 500“ Italijoje netgi prisidėjo prie gimstamuo padidėjimo septintajame dešimtmetyje – mat, turinčios šį automobiliuką jaunos šeimos galėjo sau leisti turėti porą vaikų, nes jiems buvo dvi vietos gale, ne taip, kaip senajame dviviečiame „Topolino“! Iš viso iki gamybos pabaigos 1976 metais pagaminta ir parduota 3702078 „Fiat Nuova 500“. Jo gamybos buvo atsisakyta ne tiek dėl paklausos mažėjimo, kiek dėl konstrukcijos nebeatitikimo naujausiems pasyviojo saugumo reikalavimams. Jį pakeyė „Fiat 126“ saugesnis, greitesnis, tačiau neturintis tos „penkišimtojo“ skleidžiamos charizmos. Šiandien, kai retro stiliaus automobiliai tampa madingais, „Fiat“ siekis atgaivinti populiarųjį „Nuova 500“ nauju techniniu lygiu gali tapti labai sėkmingu žingsniu.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU