Omnibus visiems (LT)

„OMNIBUS“, KURIS SKIRTAS VISIEMS

Liucijus Suslavičius

Anglų filosofas Francis Beaconas viename savo veikalų rašė:“Trys dalykai daro naciją didžia ir klestinčia: naši dirva, veikli pramonė ir lengvas žmonių bei prekių judėjimas“. Na. O mūsų patirtis sako, jog visoms šioms sąlygoms sukurti reikalingas pakankamai išvystytas ir gerai funkcionuojantis transportas. Jei atskirai kalbėti apie „žmonių judėjimą“, tai jam itin didelę reikšmę turi visuomeninis transportas, visų pirma mobiliausia jo rūšis – autobusai. Šiuolaikinių autobusų pirmtaku laikomas omnibusas (nuo lotyniško „omnia“ – „visiems“) – daugiavietė arklinė karieta, važinėjanti nustatytais maršrutais, kurios keleiviai moka už kelionę nustatytą mokestį.

Dar XIX amžiaus antroje pusėje Vakarų Europoje Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje atskiri išradėjai sukonstravo garo mašina varomus omnibusus. Kai kurie iš jų gana sėkmingai vežiojo keleivius ne vienerius metus. Tačiau tikrai pakeisti arklių traukiamus ekipažus galimybė atsirado, kai vokiečių išradėjai Karlas Benzas, Gotliebas Daimleris ir Vilhelmas Maybachas sukūrė pirmuosius vidaus degimo varikliais varomus savaeigius ekipažus – automobilius, atėjo ir automobilinių omnibusų, vėliau pavadintų tiesiog autobusais, epocha. Nors daugelis automobilio pionieriškųjų laikų istorijos epizodų jau „išsitrynė“ iš žmonių atminties, o apie tai pasakojantys dokumentai dingo, su pirmuoju istorijoje autobusu beveik viskas aišku. Kaip tik šiemet minėsime pirmojo pasaulyje autobuso ir pirmosios reguliarios autobusų linijos 110 metų jubiliejų.

1895 metais kalnuotame Vokietijos Zėgerlando regione, nuo seno garsėjusiame kalnakasyba bei metalo apdirbimo pramone, kurią atstovavo keli šimtai smulkių metalo gamybos ir metalo dirbinių įmonių, grupei praturtėjusių verslininkų, jau susipažinusių su ponų Benzo ir Daimlerio gaminamais ir pardavinėjamais savaeigiais ekipažais, kilo idėja užsiimti keleivių vežiojimo verslu panaudojant naujamades transporto priemones. Jie mąstė logiškai – norinčių patogiau keliauti ir atitinkamai užsimokėti čia buvo pakankamai, o ir motorinis omnibusas bus tam tikra smalsuolius patraukiančia atrakcija. Jie važiuos ne todėl, kad jiems labai jau to reikia, bet vien tam, kad patirti naujus pojūčius. Taigi, grupė Netpheno miesto verslininkų sudėjo į krūvą savo pinigus, įkūrė „Netpheno Omnibusų bendrovę“ ir už 6000 tuometinių aukso markių užsakė pas Karlą Benzą iš karto du 8 vietų motorinius omnibusus. Tai buvo pirmasis automobilio istorijoje užsakymas komerciniam automobiliui – juk G.Daimleris tais metais dar tik konstravo savo pirmąjį sunkvežimį.

K.Benzas mielai ėmėsi naujos bendrovės užsakymo. Tuo metu jo dirbtuvės gamino tiems laikams vykusį lengvojo automobilio modelį „Victoria“ su vieno cilindro 2 litrų darbo tūrio 4 AG galios horizontaliu varikliu. Keturtaktis vandeniu aušinamas variklis varė galinius ratus per dvilaipsnę pavarų dėžę su sukimo momento perdavimu plokščiais diržais bei grandinine ratų pavara. Daug negudraudamas, K.Benzas motorizavo arklinį omnibusą, gale sumontuodamas „Victoria“ pavaros agregatą, tiesa, padidinęs variklio galią iki 5 AG, o priekyje įrengė savo išrastą ir 1891 metais užpatentuotą priekinių ratų vairavimo mechanizmą. Ratai buvo kaip karietos – didelio skersmens, mediniai, su siaurutėmis lietos gumos padangomis – „masyvais“. Dar keisčiau atrodė pakaba su elipsės formos lingėmis. Vairuotojas sėdėjo kairėje atvirame omnibuso priekyje po stogeliu, tik dabar vietoje vadelių laikė vairavimo svirtį, šalia jo buvo vieta padėjėjui. Keleivių saloną K.Benzas be jokių pakeitimų panaudojo nuo arklinio omnibuso. Jis buvo medinis, su trimis langais ir vienomis durelėmis kiekvienoje pusėje. Pačiame priekyje ir šalia vairuotojo kabojo acetileniniai žibintai, prie vairo kolonėlės buvo pritvirtintas signalinis ragelis su gumine“kriauše“.

Pirmasis 15 kilometrų ilgio autobusų maršrutas ėjo iš Siegeno miesto per Netpheną į Deuzą. Sustojimai – prie visų pakelės užeigų. Jei keleivis važiavo visą maršrutą, tai jam bilietas kainavo 70 fenigių, jei trumpiau, kaina atitinkamai sumažėdavo. Deja, omnibusų bendrovės įkūrėjai pasirinko netinkamą vietą ir netinkamą laiką savo drąsiam eksperimentui. Kalnuotoje vietovėje autobuso varikliui trūko galios, jis labai lėtai ropšdavosi į pakilimus, tad kelionė truko net valandą ir 20 minučių – lėčiau, nei tą patį atstumą įveikdavo arklių traukiamas vežimas. Keliai tame regione buvo negrįsti, tad prasidėjus rudens ir žiemos darganoms, autobusai paprasčiausiai įklimpdavo, ir keleiviams tekdavo išlipti ir juos stumti…O bilieto kaina buvo aukšta! Perkaitę varikliai dažnai gesdavo, tad neretai kelionę tekdavo baigti pėsčiomis. Žodžiu, „pirmas blynas prisvilo“- nusivylę modernia technika, bendrovės steigėjai po metų gražino autobusus K.Benzui, kuris juos suremontavo ir pardavė miesto viešbučiams jų svečiams iš geležinkelio stoties parsivežti.

Tačiau vieną kartą gimusią gerą idėją pamiršti nebebuvo galima – vos tik pakankamai ištobulėjo sunkvežimių važiuoklės, jas nedelsiant pritaikė autobusams. 1898 metais Londono „Motor Car company“ nupirko du dvidešimties vietų atvirus autobusus ant 12 AG variklius turinčių „Daimler“ važiuoklių. Beje, tai buvo tik kukli pradžia – po dešimties metų Londono autobusai per metus pervežė nei daug nei mažai – 340 milijonų (!) keleivių.

Pirmąją istorijoje reguliarią tarpmiestinę autobusų liniją tarp Braunšveigo ir Wendeburgo Vokietijoje 1904 metais atidarė inžinierius Heinrichas Bussingas, specialiai tam tikslui sukonstravęs ir pagaminęs labai patvarius autobusus. Tais pat metais Vokietijos sostinė Berlynas, kurioje kursavo 240 arklinių omnibusų, „vienu smūgiu“ atsisakė nuo jų ir nupirko 162 naujus dviaukščius „Daimler“ autobusus, Bavarijos paštas 1911 metais aptarnavo net 53 reguliarias autobusų linijas, kuriomis keleiviai buvo vežiojami kaimo vietovėje. Visi šie autobusai turėjo klasikinio tipo važiuoklę su tvirtu lonžeroniniu rėmu, pusiauelipsinėmis lingėmis priekyje ir gale, varikliu priekyje, skirtingo skersmens priekiniais ir galiniais ratais.

Į Lietuvą pirmieji autobusai atkeliavo XX amžiaus pirmame dešimtmetyje. Tačiau apie reguliarų jų eismą žinių turime ne tiek jau ir daug. Pirmasis kiek ilgiau veikęs tarpmiestinis autobusų maršrutas –Šiauliai –Jelgava per Joniškį buvo atidarytas 1908 metais. Kelionė autobusu kainavo didelius pinigus – net 3 rublius 90 kapeikų ir trukdavo 4 valandas. Maršrute naudotas vokiškas autobusas turėjo du atskirus salonus – pirmos ir antros klasės, besiskiriančius komforto lygiu. Kiek vėliau verslininkai atidarė autobusų maršrutus gubernijos centre Vilniuje, tuo metu populiariame Druskininkų kurorte taip pat važinėjo dviaukštis autobusas, gabenęs poilsiautojus iš Druskininkų į Pariečę ir atgal. Autobusų eismo vystymąsi Lietuvoje nutraukė prasidėjęs Pasaulinis karas. O štai Vakarų Europoje autobusai ne tik buvo tobulinami, plečiamas maršrutų tinklas, bet jie dalyvavo karo veiksmuose – mobilizuoti Londono, Paryžiaus autobusai gabeno karius į frontą, sužeistuosius – į ligonines ir taip prisidėjo prie automobilio, kaip nepamainomos transporto priemonės įvaizdžio kūrimo.

Nuotraukose:

1.K.Benzo pagamintas pirmasis autobusas pirmajai reguliariai linijai.

2. Taip atrodė patys pirmieji Londono autobusai „Daimler“.

3.H.Bussingo autobusas tarpmiestiniam susisiekimui.

4.Autobusas „Daimler“ apie 1905 metus.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU