Pirmosios lenktynės (LT)

PIRMOSIOS LENKTYNĖS

Liucijus Suslavičius

XIX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje toli gražu nebuvo aišku, kokia mechaninių savaeigių ekipažų rūšis – varoma garu, elektra ar vidaus degimo varikliu – yra perspektyviausia. Tik tiesioginis palyginimas vienodomis sąlygomis galėjo padėti tai išaiškinti. 1893 metų gruodžio 19 dieną populiariame Paryžiaus dienraštyje “Le Petit Journal” pasirodė jo vyriausiojo redaktoriaus Pjero Žifaro (Piere Giffard) straipsnis, kuriame jis paskelbė, kad laikraštis, siekdamas paremti savaeigio ekipažo idėją, skelbia “bearklių ekipažų” lenktynes trasoje Paryžius – Ruanas, kuriose gali dalyvauti visokių tipų variklius turinčios transporto priemonės, kurios, anot laikraščio, “ turi būti saugios, lengvai valdomos ir ne itin brangios eksploatacijoje”.

Straipsnis tapo didžiausia to meto sensacija. Laikraščio tiražas staigiai išaugo, ir tai leido redakcijai sukaupti dar neregėtų varžybų organizavimui reikalingas lėšas. Visas Paryžius , visa Prancūzija tik ir tekalbėjo apie būsimas varžybas, ginčijosi dėl galimų rezultatų, o labiausiai linkę rizikuoti jau ir lažinosi…Tačiau dar daugiau jaudinosi konstruktoriai ir pirmieji savaeigių ekipažų gamintojai – jie puikiai suprato, jog kilusio ažiotažo sąlygomis jie tiesiog privalo dalyvauti žurnalistų sumanytame renginyje, nes nedalyvavimas lenktynėse praktiškai reiškė potencialių klientų praradimą. Tad, kai P.Žifaras nustatytą dieną nutraukė dalyvių registraciją, jo sąraše buvo net 102 paraiškos. Tarp norėjusių lenktyniauti buvo ne tik garu, benzinu ar elektra varomi ekipažai, bet ir egzotiškos konstrukcijos, kurių kūrėjai teigė kaip energijos ekipažui varyti šaltinį naudoję suspaustą orą, tekantį vandenį, prisukamas spyruokles, keleivių svorį ir net …Žemės trauką! Tačiau nuo pirmojo automobilio pasirodymo buvo praėję aštuoni metai, jie jau buvo gaminami dešimtimis, tad tarp norinčių dalyvauti lenktynėse vyravo vidaus degimo variklius turėję ekipažai “Benz”, “Daimler”, prancūziški “Peugeot” bei “Panhard et Levasseur”.

Organizatoriai nežinojo, kaip jiems pavyks vienu metu išleisti į trasą tokį didelį savaeigių ekipažų kiekį, tad iš anksto, dar prieš 1894 metų liepos 22 dieną paskirtą varžybų startą, buvo pravestas bandomasis važiavimas 50 kilometrų ilgio distancijoje, kurią reikėjo įveikti per 3 valandas. Organizatorių nusivylimui, į bandymus atvyko tik 26 dalyviai ir tik 17 iš jų sugebėjo išpildyti išankstinę sąlygą. Tad starto dieną teko leisti lenktynėse dalyvauti dar keturiems pavėluotai paraiškas pateikusiems dalyviams, o iš viso tą rytą aikštėje šalia Du Roule gatvės išsirikiavo 21 savaeigis ekipažas. Po pradinės sumaišties ir nesusipratimų suplukęs Žifaras paskelbia , kad duodamas startas, mosteli Prancūzijos vėliava, ir variklių gaudesio ir dūmų debesio apsupti ekipažai pajuda į ilgą 136 kilometrų ilgio kelionę Ruano link…

Nuo pat varžybų pradžios lyderio poziciją ryžtingai išsikovojo grafo Albero de Diono vairuojamas “De Dion, Bouton et Trepardoux” firmos garinis ekipažas, atkakliai persekiojamas dviejų benzininiais varikliais varomų “Peugeot”. Organizatoriai skyrė dalyviams net 12 valandų, kad pasiekti Ruaną, bet jau po penkių valandų garinis “De Dion” pasiekė finišą, o iškart po jo – abu “Peugeot”. Susumavus rezultatus, paaiškėjo, jog geriausiai pasirodė vairuotojai, važiavę benzininius variklius turinčiais “Peugeot” ir “Panhard et Levasseur” – visi startavę šių markių automobiliai pasiekė finišą, juos aplenkė tik A. de Diono vairuojamas garomobilis. Ką apdovanoti? Taip, pirmasis finišavo grafas de Dionas, bet visi kiti garu varomi ekipažai beviltiškai atsiliko nuo vidaus degimo variklius turėjusių automobilių. Tarp 15 finišavusių jie užėmė paskutiniąsias vietas, o šešioliktuoju važiavęs garomobilis subyrėjo Ruano gatvėje, kai iki finišo buvo likę visai nedaug. Galu gale, lenktynės Paryžius-Ruanas nebuvo greičio, o patikimumo varžybos, tad logiška buvo skirti prizą ne greičiausią, o patikimiausią konstrukciją sukūrusiai firmai. Po ilgų svarstymų pirmąją vietą pasidalino “Panhard et Levasseur” ir “Peugeot”, o garomobilis turėjo tenkintis antrąja. Kad pirmasis finišavęs populiarus visuomenėje grafas Alberas de Dionas, pramintas “comte sportiff”, neįsižeistų, organizatoriai sugalvojo dar vieną papildomą kliautį – jie paskelbė, kad…grafo ekipažas neatitiko taisyklių! Mat, pats garomobilis buvo tik vilkikas, ant kurio galinės dalies išradėjas uždėjo arklinės karietos priekį, nuėmęs jai priekinę ašį. Šis autotraukinys svėrė beveik dvi tonas ir kelionės metu jo kūrikas (prancūziškai „chaffeur“) į pakurą sumetė 16 centnerių anglies, o ir vandens sunaudota kelios dešimtys kibirų.

Taip pirmosios oficialios savaeigių ekipažų varžybos pasibaigė triuškinančiu automobilių laimėjimu ir tai galu gale nulėmė garomobilių eros pabaigą. Jie dar buvo gaminami kelis dešimtmečius, bet niekados nebeužėmė tos padėties, kurią jie turėjo XIX amžiuje, kai atrodė, jog ateitis priklauso jiems…

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU