Rusijos samodelkinai (LT)

RUSIJOS “SAMODELKINAI” DIRBA

Liucijus Suslavičius

Tarybiniais metais visoje TSRS klestėjo taip vadinamų “samodelščikų”, savo rankomis iš parankinių medžiagų ir serijinių automobilių agregatų surinkinėjusių savadarbius, kartais tikrai labai originalios konstrukcijos automobilius. Ši veikla, iš vienos pusės, buvo skatinama iš aukščiausių tribūnų, gi tuo pat metu galiojo labai griežti reikalavimai (kuriuos kai kas visgi sugebėdavo apeiti) dėl leidžiamų naudoti variklių. Būtent jie neleido kurti didelių ir galingų savadarbių konstrukcijų. Šiandien Rusijoje tokių apribojimų – savo darbo automobiliui naudoti ne didesnio kaip vieno litro darbo tūrio variklį

– niekas nė nemano laikytis. Privačiose firmose ir firmelėse gimsta tikri monstrai, beje, atsižvelgiant į nuo tų senai praėjusių laikų nė kiek nepagerėjusią šalies kelių būklę, kaip taisyklė, skirti bekelei įveikti. Dar vienas būdingas dabartinių “samodelščikų” sukurtų automobilių bruožas – jie vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau kopijuoja amerikietiškas konstrukcijas. Tuo labai stebėtis neverta – juk iš esmės tarybinė automobilių pramonė, automobilių konstruktoriai visą laiką sekė pavyzdžiais iš už Atlanto, kopijavo tiek pačius automobilius, tiek jų gamybos technologiją.

Pasakojimą apie “rusiškus amerikiečius” pradėsime, paminėdami “šišigą” – 4×4 tipo armijai skirtą 2 tonų sunkvežimį GAZ-66 su karbiuratoriniu V-8 tipo varikliu. Šis veteranas, kurio gamyba Gorkio automobilių gamykloje prasidėjo 1964 metais, dar ir šiandien gerai žinomas daugelyje pasaulio šalių, o jo pravažumo bekele gali pavydėti ne vienas šiuolaikinis analogiškos paskirties automobilis. “Likimo ironija” tame, kad šis savo originaliu pavidalu bene mažiausiai panašus į amerikietiškus rusiškas automobilis šiandien tapo dažniausiai naudojama baze savadarbėms amerikietiškų automobilių kopijoms, kurias tai viename, tai kitame Rusijos regione pasigamina sumanūs žmonės.

Jų pristatymą mūsų žurnalo skaitytojams pradėsime nuo “lengvojo varianto” – automobilio išvykoms į žvejybą su didele draugų kompanija, panašaus kad ir į “Ford Expedition”, kurį pagamino toli nuo centro, Viatkos miškų apsuptame Kirove gyvenantis vietinio “offroderių” klubo narys ir “samodelščikas” su dideliu stažu Aleksejus Fufačiovas. Jis jau buvo pasigaminęs sportinį visureigi UAZ-469 agregatų pagrindu ir įsitikino, kad sunkiai išvažiuojamose šlapiose miškų trasose net ir jis neretai “užsikasa”. Tad jis atkreipė dėmesį į GAZ-66, pasižymintį tvirta važiuokle ir neprilygstamu pravažumu. Tokį automobilį, nuriedėjusį vos 2,5 tūkstančio kilometrų, pavyko pigiai įsigyti viename iš karinių dalinių. Bet tai buvo sunkvežimis, o Fufačiovui reikėjo keleivinio automobilio. Tad sunkvežimį “nurengė”, gerais 80 centimetrų sutrumpino rėmą ir atstumą tarp tiltų, tuo palengvindami būsimą automobilį ir padidindami jo manevringumą. Konstruojamas (beje, be jokių brėžinių) visureigis kaip kad didysis amerikietiškas SUV, turėjo talpinti net 9 žmones. Gaminti savo dizaino kėbulą konstruktorius nenorėjo, o panaudoti kokį nors importinį – neleido savigarba. Tad buvo įsigyti du nenauji UAZ-469 kėbulai ir kruopščiai supjausčius, “ištempti” iki reikiamo dydžio. Naujam kėbului nereikėjo pašalinių intarpų. Mat, nesimetriškai perpjovus originalius kėbulus, visi naujo kėbulo elementai – variklio gaubtas, priekinė panelė, stogas, durelės ir t.t. – buvo suvirinti tik iš originalių UAZ “skardų”, tačiau dabar jie tapo atitinkamai platesni. Nestandartinio dydžio stiklus iš triplekso parūpino draugai, besiverčiantys automobilių stiklų prekyba. Tad neoficialiai “Fisherman’s friend” (“Žvejo draugas”) pavadintas visureigis labai panašus į paūgėjusį ir praplatėjusį “uaziką”. Variklis liko originalus – 125 AG benzininė “aštuoniukė”, kurios degalų sąnaudos svyruoja nuo 20 iki 60 litrų 100 kilometrų kelio. Bet tai nebaisu – du degalų bakai po 170 litrų garantuoja maždaug 700 kilometrų ridą be papildomo užpylimo. Be abejo, pasikeitus automobilio parametrams, kai ką teko pakeisti jo važiuoklėje. Pavyzdžiui, sumažinti galinių lingių lakštų skaičių, pakeisti vairo veleną. O labiausiai pastebimas pakeitimas – tai didelės superplačios žemo slėgio padangos, kurias kartu su ratų diskais “paskolino”viena iš sunkvežimio “Ural” modifikacijų!

Nors automobilis su savo didžiulėmis “vyžomis” ir iš storiausių vamzdžių pagaminta priekio bei slenksčių apsauga, primityviais (bet efektyviais) guminiais sparnų arkų praplatinimais atrodo nelabai estetiškai, visgi viduje jis kur kas komfortiškesnis, nei, pavyzdžiui, tas pat UAZ-469. Sėdynes Fufačiovas sumontavo japoniškas, iš visureigių “Pajero”, įrengė du šildytuvus – vieną priekinėms sėdynėms, kitą, dar galingesnį – salono galinei daliai. Žodžiu, iš išorės tai, aišku, ne “fordas”, bet bent jau matmenys ir talpa panašūs. Antra vertus, kad nepasiklysti miškuose, automobilyje yra palydovinės navigacijos sistema GPS, šturmano kompiuteris. Mat, be išvykų į žvejybą, “Fisherman’s Friend” dar turės kitą svarbią funkciją – “Off-road” klubo renginiuose, kurie, savaime suprantama, vyks tuose pat miškuose ir pelkėse, jis tarnaus kaip gelbėjimo-evakuacinis automobilis, ištrauksiantis įklimpusius ir buksyruosiantis sugedusius varžybų dalyvių džipus. Tam tikslui jame sumontuota gervė, gale yra buksyrinis įtaisas.

O dabar persikelkime į kitą Rusijos regioną – Tiumenę. Čia vietinės firmos “Dina” dirbtuvėse, kur iki tol geras rankas turintys meistrai restauruodavo istorinius automobilius iš jos generalinio direktoriaus Vladimiro Michailovo kolekcijos, buvo pagamintas “Dinamit” – didžiulis 4×4 tipo pikapas. Jei pasidomėsime, kas gi panašaus gaminama už Atlanto, firmos “Navistar International” programoje rasime “International CXT”, kukliai pikapu pristatomą monstrą su dvieile 5 vietų kabina ir nuolatine visų ratų pavara, galintį buksyruoti net 20 tonų sveriančią priekabą.

Tai va, “Dinamit” iš Tiumenės beveik “žodis žodin” pakartoja “internacionalą”, bet vėlgi sukurtą GAZ-66 važiuoklės ir kitų agregatų pagrindu. Atrodo automobilis dailiau, nei Kirove pagamintas visureigis, be to, jis kiek ilgesnis. Konstruktoriai pakeitė neekonomišką benzininį V-8 nauju, išvystančiu 117 AG, turbodyzeliu iš “šišigą” ant GAZ’o konvejerio pakeitusio GAZ-3308 “Sadko”, vietoje gamyklinių sumontavo tokius pat kaip ir kiroviečių “Fisherman’s friend” visureigyje sunkvežimio “Ural” ratus su padangomis. Kadangi prototipas buvo kitoks, “dinamitas” taip pat yra erdvaus visureigio ir pikapo hibridas. Jo variklio gaubtas su priekine apdaila pritaikyti nuo sunkvežimio ZiL-4331, priekiniai sparnai – beveik tokie kaip “Ural-375”, na o didžiulė 6-7 vietų dvieilė kabina su ketveriomis durelėmis suvirinta iš dviejų GAZ-66 kabinų, kurioms prieš tai pašalino galines sienutes. Ant stogo – galerija nesunkiems kroviniams, jos priekyje vykusiai įkomponuoti keturi stačiakampiai prožektoriai. Nedidelis kėbulas, kuriame gali parsivežti sumedžiotą mešką ar briedį – savo darbo, kaip ir galinga iš vamzdžių suvirinta priekinės dalies apsauga, po kuria slepiasi dar ir gervė. Tiesa, automobilio savininkas pasakoja, kad jam dar nepasitaikė tokios bekelės, iš kurios “Dinamit” neišvažiuotų savo pastangomis. Viena bėda – šis visureigis greičiau kaip 75 km/h niekaip neįsibėgėja… Štai čia ir yra pagrindinis skirtumas nuo amerikietiškojo prototipo, o ypač nuo Rusijoje labai gerbiamo “Hummer”. Visa bėda, kad ši “Amerikos legenda ant ratų” Rusijoje mažai kam įperkama: naujas “Hummer” su visais mokesčiais kainuoja per 100 tūkstančių dolerių.

Tikriausiai supratote, kad “hamerį” šiame pasakojime paminėjome neatsitiktinai. Neatkreipti į jį dėmesio šiuolaikiniai Rusijos “samodelkinai” tikrai negalėjo. Pamaskvėje prieš metus įsikūrusi firma vos už 10 000 “baksų” siūlo norintiesiems išoriškai ganėtinai tikslią amerikiečių visureigio kopiją, pagamintą iš vis to paties GAZ-66, ir pavadintą “Partizan”. Pasižiūri iš toliau – na, tikras “hameris”! Žemutis variklio gaubtas su “firminiais” septyniais vertikaliais plyšiais priekyje, “įrėmintais” dviem apskritais žibintais, pagamintas išvien su charakteringos formos priekiniais sparnais, žema keleivių salono “kakta” su dviem beveik vertikaliai stovinčiais sparnais, keturių durų salonas, trumpas kėbuliukas gale, plačios didelio skersmens padangos… Ir bendros proporcijos labai panašios: bazė – 3300 mm, provėža – 1800 mm. Bet visgi tai – tik senasis gerasis GAZ-66. “Partizano” gamintojai, kaip ir kiti “samodelkinai” sutrumpino sunkvežimio važiuoklę, bet praktiškai joje pakeitė tik amortizatorius (jie dabar nuo”Gazel”), ratus su padangomis ir vairo veleną. Gi 125 AG/3200 aps/min galios variklį, kad pažeminti variklio gaubtą, pastūmė atgal ir nuleido truputį žemiau. Kartu taip apvyko pažeminti automobilio svorio centrą, tad “Partizan” stabilus kaip pats tikriausias “Hummer”. Keturvietė (!) keturių durų kabina – vis nuo to paties “donoro”, tik gerokai pailginta. Skirtingai nei aukščiau aprašytose konstrukcijose, salono viduriu praeina platus transmisijos tunelis, todėl ir vietų tik keturios, ir sėdėti tenka taip, kaip amerikietiškame automobilyje. Interjeras su “gazikiniu” vairu – kuklus, net skurdokas, užtat dabar visos transmisijos valdymo svirtys ne kažkur vos ne už vairuotojo nugaros, kaip “šišigoje”, o šalia vairo. Tiesa, pavaras junginėti sunku – juk viskas liko kaip sunkvežimyje, ir nemokantiems elgtis su nesinchronizuota pavarų dėže geriau sėsti į keleivio vietą…. Bet ko norėti – “Partizan” ne parketinis visureigis, o transporto priemonė bekelei. Taip, pavaros jungiasi su krumpliaračių braškesiu, taip, salone jaučiamas kiekvienas nelygumas, per kurį ritasi minkštos (slėgis – tik 0,8 atmosferos) padangos, vairo jautrumas minimalus, o stabdžiai – kaip mediniai. O ko norėti iš prieš 40 metų sukonstruoto sunkvežimio? Užtat nuvažiavus nuo kelio, kuriuo “partizanas” gali riedėti 110 km/h greičiu, automobilis parodo, ką gali – antra pavara ramiausiai “kasasi” per gilų sniegą, sustojus, vėl ta pačia antra pavara pajuda pirmyn, pirma pavara užtikrintai, nė nejausdamas “lipa” į 40 laipsnių įkalnę, nesustojęs forsuoja 0,8 metro gylio brastą. Atrodo, kad nėra tokios bekelės, kurioje reikėtų jungti pažeminančią pavarą paskirstymo dėžėje…Aišku, stebėtis nėra ko – automobilis sveria tik 2200 kilogramų, o variklio parametrai ir transmisija paskaičiuoti daugiau nei dvigubai sunkesniam krovininiam visureigiui. “Partizaną” užsnigtuose Pamaskvės laukuose bandę “Avto Reviu” žurnalistai praktikoje pabandė pakartoti viename anekdote pasakojamą situaciją – įjungę pirmą pavarą ir pažeminančią pavarą paskirstymo dėžėje, jie ištraukė rankinio “gazo” rankenėlę tiek, kad variklis dirbtų stabiliai maždaug 2000 aps/min diapazone, ir automobilis neskubiai nuriedėjo pirmyn, vieną paskui kitą persiropšdamas per pasitaikančius nelygumus ir griovius, nors vairuotojas nukėlė koją nuo akseleratoriaus pedalo. Kur nors stepėje, pasirinkęs važiavimo kryptį, galėtum ir vairą iš rankų paleisti… Viena problema – automobilio prošvaisa visai ne tokia, kaip atrodo iš šalies. Juk skirtingai nei “hameris”, rusiškasis jo “klonas” turi nedalomus tiltų karterius, ir reali prošvaisa – tik 260 mm, kas nėra labai jau daug. Visada egzistuoja galimybė, neapdairiai pasirinkus važiavimo trajektoriją, “pasikabinti” ant didesnio akmens ar kelmo, “pasodinti ant tiltų” visureigį minkštame grunte. Tačiau didelis sukimo momentas, labai efektyvus padangų protektorius, pagrindinėse pavarose sumontuoti kumšteliniai savaime užsiblokuojantys diferencialai daugumoje situacijų padės “partizanui” atbulam ištrūkti iš klastingos vietos.

Štai tokius Rusijos sąlygas ir “rusišką sielą” atitinkančius automobilius dabar konstruoja tie, kam norisi ko nors ekstravagantiško, nestandartinio, bet būtinai “tėvyninio”. Tai ne vien savotiškas patriotizmas, bet ir labai praktiškas požiūris į automobilio eksploatavimo galimybes – GAZ-66 “geležies” nesunkiai rasi kiekviename miestelyje ar didesniame kaime, kaip ir A-80 benzino, suremontuoti, pakeisti lūžusią detalę padės kiekvienas vairuotojas ar traktorininkas, na o jei pakliūsi į kokią avariją, tai greičiau nukentės kitas…

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU