SCANIA – NUO “NORDMARKBUS” IKI “OMNILINK” IR “IRIZAR”
Liucijus Suslavičius
Gerai žinomai visame pasaulyje komercinių automobilių markei iš Švedijos liko dar 7 metai iki garbingo jubiliejaus – pirmojo “Scania” markės autobuso perdavimo užsakovui šimtmečio. 1911 metų spalio 17 dieną transporto firma “Nordmarkens Automobiltrafik Aktiebolag” iš “Scania-Vabis” atstovo priėmė pirmąjį Švedijoje pagamintą autobusą. Jo važiuoklę su 36 AG galios 4 cilindrų varikliu ir grandinine galinių ratų pavara pagamino “Scania” įmonė Malmėje, o medinį gausiai įstiklintą kėbulą su atvira vairuotojo kabina ant jos sumontavo jau Sodertalje gamyklos “Vabis” meistrai. Autobusas išvystė vidutinį 20 km/h greitį, o specialia jo salono įranga buvo šiurkščia versta briedžio oda apmuštos sėdynės. Mat, važiuojant nelygiais Šiaurinės Švedijos keliais, keleiviai nuslysdavo nuo medinių sėdynių…Tokia tad buvo kukli šiandien garsėjančių autobusų su grifo emblema priekyje istorijos pradžia.
Tarpukario periodu autobusai tapo paklausia preke , nes vystantis ekonomikai, reikėjo užtikrinti geresnį ne tik krovinių, bet ir žmonių judėjimą šalyje. “Scania- Vabis” autobusų ant lengvų krovininių važiuoklių su specialia komfortiškesne pakaba atnaujino 1923 metais, bet ypatingu firmos įnašu , plėtojant keleivinį susisiekimą šalies šiaurinėje dalyje tapo originalios konstrukcijos pašto autobusai, galintys važiuoti žiemą užsnigtais keliais. Pašto tarnautojas E.Nybergas sukonstravo ant autobuso priekinių ratų uždedamas metalines slides ir ant galinių ratų papildomai sumontuojamus specialius vikšrinius vežimėlius. Šie pašto autobusai pasiekdavo atokiausius Švedijos miestelius. Be šių specialių autobusų važiuoklių, buvo gaminami ir tradicinio tipo “ilganosiai” miesto ir priemiesčio linijoms skirti autobusai.
Nors autobusų paklausa augo, ir nerimauti lyg ir nebuvo priežasties, firmos inžinieriai ieškojo, kaip geriau išnaudoti autobuso važiuoklės ilgį. Dar 1929 metais pagal angliško autobuso “Leyland” pavyzdžiu buvo sukurtas autobusas su dešinėje šalia variklio esančia vairuotojo vieta, na o 1931 metais įmonės vyriausias konstruktorius A. Nilssonas pagal amerikietiškus pavyzdžius sukonstravo pirmąjį šalyje vagoninio tipo autobusą, žmonių nedelsiant pramintą “Bulldoggenbus”. Be to, buvo ieškoma ekonomiškesnių variklių. Tuo periodu “Scania-Vabis” įsigijo licenziją ir ėmė gaminti švedų inžinieriaus J. Hesselmano sukonstruotą naftinį variklų, vėliau kartu su Vokietijos firma “Magirus” sukurtą 6 cilindrų prieškamerinį 120 AG dyzelį. Jis turėjo daug detalių iš aliuminio lydinio, o vibracijoms ir triukšmui autobuso salone sumažinti A. Nilssonas sukūrė originalias gumines jo atramas. Tuo metu firma praktiškai gamino tik važiuokles, kurios savo eiga buvo varomos pas kėbulų gamintojus. Gamybiniai plotai Sodertalje įmonėje visų pirma tarnavo sunkvežimių gamybai. O karui prasidėjus, teko užsiimti dar ir tankų gamyba.
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, “Scania-Vabis” atnaujino visą, tame skaičiuje ir autobusų gamybos programą. Kartu su kėbulų gamybos firma “Hagglund and Soner” firmos konstruktoriai sukuria visą šeimyną taip vadinamų “standartinių autobusų” – pradžioje su pažemintu rėmu ir po tiltais praeinančiomis lingėmis, vėliau – su pusiau laikančiuoju kėbulu. Šių autobusų važiuoklės dideliais kiekiais eksportuojamos į kaimynines Skandinavijos šalis bei Olandiją.
Prie pilnai sukomplektuotų autobusų gamybos firma sugrįžo 1953 metais, kai sostinei Stokholmui prireikę naujų talpių miesto autobusų. Kadangi laiko savam projektui parengti nepakako, buvo nupirkta JAV firmos “Mack” licenzija . Amerikietiškas autobusas C50 iš esmės skyrėsi nuo iki tol “Scania-Vabis” gamintų mašinų su varikliu priekyje. Švedijoje pavadintas “Metropol”, jis tapo pirmuoju šalyje autobusu su laikančiuoju karkasiniu kėbulu. Aštuonių cilindrų 180 AG dyzelis buvo sumontuotas jo vagoninio kėbulo gale skersai, užimdamas palyginti nedaug vietos. Transmisijoje buvo automatinė pavarų dėžė, priekiniai ratai galėjo pasisukti itin dideliu kampu, užtikrindami puikų manevringumą siaurose senamiesčio gatvėse. Keleivius jame jau aptarnavo tik vairuotojas, galinės išlipimui skirtos durys sustojus atsidarydavo automatiškai, jei tik keleivis atsistodavo ant laiptelio. Ir visa tai jau šeštajame dešimtmetyje!
Svarbiu etapu “Scania” markės autobusų gamyboje tapo Švedijoje 1967 metais per vieną naktį įvykdytas perėjimas nuo eismo kaire puse prie eismo dešine puse. Visi iki tol eksploatuoti autobusai iš karto tapo nebetinkamais. Rengdamasi tam, “Scania” įsigijo kėbulų gamybos įmonę “Svenska Karosseri Verkstaderna” Katrinenholme ir organizavo čia padalinį “Scania-Bussar”, gaminantį tiek autobusų važiuokles, tiek pilnai sukomplektuotus autobusus. Dabartiniu metu didžiumą Katrinenholme pagamintos produkcijos kaip tik ir sudaro autobusų važiuoklės, naudojamos tiek Švedijoje, tiek eksportuojamos į daugelį pasaulio šalių. Pagrindiniai apie 2000 važiuoklių per metus gaminančios įmonės produkcijos pirkėjai yra Ispanijos, Brazilijos, Suomijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Taivanio autobusų gamybos firmos. O tarp jų esama tikrų gigantų, pavyzdžiui Brazilijos firma “Marcopolo”, per metus pagaminanti per 10 tūkstančių didelių autobusų.
Atskiras specialus autobusų gamybos padalinys leido “Scania” greičiau įsisavinti naujų modernių autobusų gamybą. 1971 metais Katrinenholme prasideda “tylių” autobusų CR111M gamyba, gamyba. o tai reiškia, jog “Scania” realiai sprendžia ekologines transporto problemas. Sekančiais metais įsisavinama dviaukščiams miesto autobusams skirtų specialių žemarėmių važiuoklių BR111DH, kurioms kėbulus gamina britų firma “Metro-Cammel Weyman Ltd. gamyba. Kartu visoms eksportui skirtoms BR šeimynos važiuoklėms pritaikoma originali transportavimo technologija – važiuoklė gaminama kaip atskiri priekinis ir galinis porėmiai su atitinkamais agregatais, sujungti trumpučiu laikinu varžtais prisuktu intarpu. Tokios važiuoklės laive užima beveik per pus mažiau vietos, o autobusų gamykloje jie sumontuojami į parengtas vietas. Tad ir autobusų bazė gali būti kokia tik nori, nevaržoma važiuoklės bazės ilgio.
Devintojo dešimtmečio pradžioje “Scania” priima principinį sprendimą – atsisako važiuoklių su horizontaliais bazėje montuojamais varikliais. Pagrindinis važiuoklės modelis K82/92/112/113 – gaminamas tik su varikliu gale, o besivystančioms šalims siūloma F modelio važiuoklė su lonžeroniniu rėmu bei varikliu priekyje. Naudojami tik palyginti lėtaeigiai, todėl itin ilgaamžiai 8 arba 11 litrų darbo tūrio turbodyzeliai, miesto autobusai komplektuojami su tuo metu pačiu “švariausiu”pasaulyje serijiniu dyzeliu DSC11 27. Beveik visi autobusai bei važiuoklės su pneumopakaba, miesto autobusuose pagal užsakymą montuojama “kneeling”(“pritūpimo”) sistema, sustojus dar labiau nuleidžianti autobusą.
Amžių sandūroje “Scania” jau užima pasaulyje septintą vietą pagal autobusų ir jų važiuoklių gamybą. Be įmonių Pietų Amerikoje, atidaromos autobusų surinkimo gamyklos Olandijoje, Lenkijoje, Estijoje, o pastaraisiais metais – ir Rusijoje(Sankt- Peterburge). Tiekdama aukščiausios kokybės važiuokles ir kitus mazgus, autobusų kėbulų gamybą ir galutinį surinkimą “Scania” patiki kitoms įmonėms. Tai, beje, atitinka firmos filosofiją priartinti produkto gamybą prie užsakovo – vietiniai gamintojai geriau žino ir lengviau prisitaiko prie konkrečios rinkos poreikių. Štai keletas pavyzdžių – tik Islandijoje su jos per vulkaninės lavos laukus ir ledynus einančiais keliais eksploatuojami didelę prošvaisą ir 4×4 tipo važiuoklę turintys autobusai “Scania”, surinkti iš standartinių švediškų agregatų, o štai Pietų Amerikoje ant “Scania K112T” triašės važiuoklės surinkti autobusai aptarnauja Kordiljerų kalnus kertantį 5000 metrų aukštyje praeinantį tris šalis – Argentiną, Čilę ir Peru jungiantį reguliarų autobusų maršrutą. Jo ilgis – 5 tūkstančiai kilometrų. Manau, kad tokie pavyzdžiai geriausiai iliustruoja “Scania” specialistų sugebėjimus sukurti ir pagaminti aukščiausios kokybės produktą – kelis dešimtmečius patikimai net ir labai atšiauriomis ir sudėtingomis sąlygomis patikimai tarnaujančius autobusus.