SEPTYNI – LAIMINGAS SKAIČIUS
Liucijus Suslavičius
Seni kauniečiai gal dar pamena tuos laikus, kai Kaune dar buvo leidžiama laisvės alėja ne tik važiuoti automobiliais, bet ir juos tenai pasistatyti ilgesniam ar trumpesniam laikui. Štai tada prie prestižinės kavinės „Tulpė” (šiandien jau neegzistuojančios, kaip ir daug kitų kauno centro simbolių) gana dažnai galėdavai pamatyti stovintį itin originalų automobilį, nepanašų į jokius kitus, tada važinėjusius miesto gatvėmis. Jau nudažymu – vyšninės spalvos „metalikas” – jis skyrėsi nuo visų juodų, pilkų ar rusvų automobilių, o jo lašo formos siluetas, trys žibintai priekyje, o ypač plonas vertikalus kylis, styrantis nuolaidžioje automobilio „nugaroje” darė jį išskirtiniu. Apskrita raudona emblema su raidėmis „Tatra” nedaug ką reiškė tuometiniam automobilininkui. Man prireikė dar kelių metų ir poros storų knygų, kad suvokčiau, su kokia įdomia konstrukcija pavyko susitikti „akis į akį”. Tai juk būta legendinės „Tatra 87″! Vienintelio tokio modelio automobilio tuometinėje LTSR, nežinia kaip pakliuvusio į privačias rankas.
Viskas prasidėjo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Čekoslovakijos mieste Koprivnicėje. Čia gamykloje „Tatra” jos vyriausias konstruktorius Hansas Ledwinka, jau sukūręs savitos konstrukcijos automobilius su centriniu vamzdžiu-rėmu ir nepriklausoma pakaba, 1934 metų kovo 5 dieną pristatė dar nematytą naujovę – didelį lengvąjį automobilį su aptakiu beveik lašo formos kėbulu ir oru aušinamu V-8 tipo varikliu automobilio gale. Nedidelėje Vidurio Europos šalyje gimė koncepcija, „apvertusi aukštyn kojomis” daugelio automobilininkų supratimą, koks turi būti automobilis, ir vyravusi Europoje iki 1962 metų, prasidėjo būtent nuo šio automobilio. „Tatra 77″ pavadintas automobilis tapo pirmuoju ištisoje grandinėje panašių savo išvaizda ir konstrukcija lengvųjų „tatrų” – „Tatra 87″, „Tatra 97″, „Tatra 107″ (pastaroji, sukurta po karo, serijoje vadinosi „600″). Garsiausiu modeliu tapo „87-ji”, gaminta nuo 1936 iki 1950 metų. Ir ne todėl, kad šis penkiavietis sedanas su 3,0 litro darbo tūrio oru aušinamu 75AG varikliu galėjo skrieti 160 km/h greičiu, kuo pasigirti galėjo tik labai nedaug tuo metu gamintų sportinių automobilių. Galu gale, važuojančią tokiu greičiu „tatrą” galėjo suvaldyti toli gražu ne kiekvienas vairuotojas, nors jos konstruktorius stabilumui kelyje pagerinti specialiai pridėjo automobiliui vertikalų kylį, kaip kokiam lėktuvui. Automobilis tapo legenda po to, kai du jauni čekų inžinieriai – Iržis Hanzelka ir Miroslavas Zikmundas – tokia serijine „Tatra 87″ nelengvais pirmais pokario metais sėkmingai pervažiavo Afriką iš šiaurės į pietus. Automagistralėmis skrieti skirtas aerodinamiškas automobilis be gedimų įveikė Afrikos dykumas, savanas, džiungles, važiuodamas gruntkeliais ir tiesiog bekele, kur strigo net džipai. Šiam neprilygstamam žygiui pažymėti sidabrinės spalvos „Tatra 87″ su numeriu P-19720 visam laikui įsikūrė gamyklos „Tatra” muziejuje.
Ji šia tokia ne vienintelė – muziejaus suvenyrų kioske kiekvienas lankytojas gali įsigyti 43 kartus sumažintą „87-sios” kopiją permatomoje polikarbonato dėžutėje, stovinčią ant postamento su užrašu „Tatra 87 Z+H”. Tai nedidelės firmos “Bohemia models”, kurią mažame Chotešovo miestelyje įkūrė modelistas Hynekas Knoppas, gaminys. Jis atliktas pagal tradicinę mažaserijiniams modeliams technologiją iš dervos. Gamintojas visą dėmesį skyrė automodelio išvaizdai, todėl jis atrodo nepriekaištingai – lygus paviršius, kokybiškas žvilgantis sidabru nudažymas, charakteringas “Tatra 87” siluetas. Net išilgai priekinio kapoto einanti chromuota dekoratyvinė juostelė atkartota! Priekinių žibintų stiklus vykusiai imituoja “fototeč” technologija pagaminti ir priklijuoti plonyčiai rifliuoti skrituliukai. Bet štai žibintų korpusai trumpesni, nei turėtų būti, pasigendame liuko stoge, kurį turėjo kiekviena “Tatra 87”.
Salonas – kuklesnis. Vairo ratas yra, sėdynės yra, bet išpildymo kokybė jau ne ta, kaip kėbulo. O štai važiuoklė – visai primityvi, jokių mėginimų atkartoti įdomią “87-sios” pakabą, tiesiog plokščias plastmasės gabalas. O svarbiausias modelio trūkumas – dėl pakankamai storų iš dervos lieto kėbulo sienelių gamintojas buvo priverstas stipriai susiaurinti galinių ratų provėžą – mat, juos originale dengia aerodinamiški gaubtai, tačiau ten jie plonyčiai ir netrukdo ratams.
Antrasis (o pagal chronologiją – pirmasis, nes pradėtas gaminti kur kas anksčiau, nei čekiškas) „Tatra 87″ modelis yra 1:87 mastelio. Jau eilę metų jis yra vokiečių modelių firmos „Viking” gamybinėje programoje ir kol kas iš jos „pasitraukti nesirengia”. Vokiečiai linkę laikyti šį automobilį vokišku gaminiu – šiaip ar taip, jį konstravo vokiečių kilmės inžinieriai, 1938-45 metais Koprivnicė taipogi priklausė Vokietijai, tad kolekcininkai linkę „Tatra 87″modeliuką lentynoje pastatyti greta kitų vokiškų „oldtaimerių”. Šis „vikingas” iš tikrųjų labai dailus ir tiksliai pagamintas, tiksliau, nei didesnis čekiškas modelis. Pakanka vien pažvelgti į tikros „Tatra 87″ nuotrauką ir palyginti ją su abiem modeliais. Nesunkiai pastebėsite, kad mažasis modelis turi originalą atitinkančius žibintų korpusus, liuką stoge, artimesni originalui jo šoninių langų kontūrai.
Abu aprašyti modeliai vaizduoja iki 1948 metų gamintą modifikaciją su apskrituose kaip kareiviški puodeliai korpusuose sumontuotais į priekį atsikišusiais žibintais. Paskutinius du metus gaminti automobiliai turėjo kiek kitokios formos, labiau „išpūstus” priekinius sparnus, priekinę apdailą su trimis horizontaliomis chromuotomis juostelėmis bei pagal paskutinę madą į kėbulo elementus įgilintus žibintus. Būtent tokius juodai dažytus automobilius pirmąjį pokario dešimtmetį naudojo tarybiniai saugumiečiai, nes visi „gazai” ir „zisai” tokiu greičiu, kaip „87-ji”, skrieti negalėjo. Kol kas NKVD naudotos „tatros” modelio niekas negamina, bet kas žino, gal kada atsiras ir toks.
Nuotraukos Z.Staskevičius