Snow Cruiser (LT)

,,ANTARKTIES SNIEGO KREISERIS”

Liucijus Suslavičius

Toli toli nuo mūsų, šeštąjį žemyną –Antarktidą skalaujančios Rosso jūros pakrantėje, palaidotas po storu sniego ir ledo sluoksniu slypi unikalus praėjusio šimtmečio technikos paminklas – gigantiškas visureigis „Antarctic Snow Cruiser”. Sukurtas pademonstruoti beribes, kaip manyta, technikos galimybes ir nugalėti gamtos stichiją, jis neįveikė net pirmųjų kilometrų per Antarktidos ledynus. Apleistas ir ilgainiui užmirštas, „Snow Cruiser” dingo po sniego sluoksniais ir tikriausiai niekados nebeišvys dienos šviesos…

Admirolas Ričardas Byrdas (Richard E. Byrd) tarpukario Amerikoje buvo viena iš labiausiai žinomų asmenybių. O kaip kitaip – ne vienos ekspedicijos į poliarines planetos sritis organizatorius, prityręs keliautojas ir žiemotojas, jis visuomenės akyse buvo apgaubtas vieno paskutinių pasaulyje tikrų geografų – atradėjų aureole. Ir visai pelnytai, nes vykdydamas savo šalies vyriausybės užduotis, jis nukeliaudavo ten, kur dar nebuvo žengusi žmogaus koja. Savo pirmosios ekspedicijos į Pietų ašigalį metu jis pasiekė polių ir pirmą kartą iškėlė virš jo JAV vėliavą, jo vadovaujami amerikiečių tyrinėtojai Antarktidoje, Rosso jūros pakrantėje, ant ledyno įkūrė mokslinę stotį ,,Little America” (,,Mažoji Amerika”), tapusią baze visoms amerikiečių ekspedicijoms į Šeštąjį žemyną. R.Byrdas nepasikliovė vien tradicine poliarinių tyrinėtojų įranga – slidėmis, rogėmis, šunų kinkiniais – juk jau 1926 metais jis lėktuvu ,,Fokker F.VII skraidė virš Šiaurės poliaus. Antrosios jo ekspedicijos į Antarktidą nariai išbandė triašį pusiauvikšrinį visureigį, sukurtą lengvojo ,,Ford A” pagrindu, virš ledynų tyrinėtojai skraidė lėktuvu ,,Ford Tri-Motor”. Ruošdamasis trečiajai ekspedicijai, admirolas sumanė Antarkties tyrinėjimams panaudoti specialiai sukurtą mobilią mokslinę stotį. Tai turėjo būti milžiniškas visureigis, kuriam nebūtų buvę baisūs nei šalčiai, nei sniegas, nei gilūs ledynų plyšiai. Su penkių žmonių įgula ir nedideliu lėktuvu ,,ant nugaros” visureigis turėjo nukeliauti 8000 kilometrų, kartu veždamas degalų atsargas ir maisto vieneriems ( ! ) metams. JAV kongresas skyrė ekspedicijai 350 tūkstančių dolerių, iš kurių net 150 tūkstančių buvo numatyti visureigio, pavadinto ,,Snow cruiser” (,,sniegynų kreiseris”), projektavimui ir gamybai.

Neįprastą užduotį ėmėsi spręsti Čikagoje įsikūręs Metalų technologijos institutas, kuriam vadovavo R.Byrdo bendramintis mokslų daktaras Tomas Poulteris. Admirolas supažindino jį su tomis problemomis, kurias tenka spręsti Antarktidos tyrinėtojams, galimais pavojais ir užduotimis, kurias turėtų spręsti tokios mobilios laboratorijos darbuotojai. Buvo nuspręsta, jog visureigis turi turėti keturis varomus ir vairuojamus ratus, hidraulinę nepriklausomą jų pakabą, lygų, leidžiantį slysti sniego paviršiumi visureigio dugną. Nors nei JAV, nei kur nors pasaulyje patyrimo konstruoti tokio tipo ir tokio dydžio automobilį tuo metu dar nebuvo, tačiau T.Poulteris buvo įsitikinęs, jog jo institutui ir JAV pramonei neįveikiamų kliūčių nėra ir būti negali. Šventasis diletantų naivumas…

,,Sniegynų kreiserį” statė kaip laivą. Laikančioji konstrukcija – erdvinis karkasas suvirintas iš šalčiui atsparaus ,,Inland Hi-Steel” rūšies plieno profilių ir aptrauktas tokio pat plieno skarda iš tikrųjų priminė upių baržos korpusą. Jis buvo gigantiškas – galutinai užbaigto visureigio matmenys – 16764 x 6019 x 4572 mm, paruoštas kelionei jis svėrė 37 tonas. Manevringumui užtikrinti konstruktoriai visus ratus padarė valdomais. Erdvioje kaip laivo vairinė virš korpuso kyšančioje kabinoje įprasto vairo nebuvo, vietoje jo – dvi vairolazdės. Stumiant jas pirmyn ar atgal, buvo reguliuojamas ratų sukimosi greitis ir kryptis, palenkiant į šonus – ratų pasukimo kampas. Konstruktorių sumanymu, ,,sniegynų kreiseris” turėjo sugebėti apsisukti vietoje ir netgi judėti į šoną kaip krabas, kai visi ratai pasukti į vieną pusę vienodu kampu. Be to kiekvieno rato nepriklausoma pakaba su A-formos skersinėmis svirtimis turėjo hidraulinius amortizatorius, kurie kartu buvo ir hidrauliniais domkratais, galinčiais įtraukti ratą aukštyn į jo nišą. Taip padaryti reikėjo todėl, kad visureigis galėtų įveikti plyšius ledyne. Sumanymas buvo toks: privažiavęs plyšį, ,,sniegynų kreiseris” įtraukia priekinius ratus ir varomas tik galinių, kaip rogės slysta į kitą plyšio pusę. Kai prie plyšio priartėja galiniai ratai, jie įtraukiami, priekiniai išleidžiami ir pertempia visureigį per plyšį. Kad tokia schema funkcionuotų, negalima buvo panaudoti tradicinės mechaninės automobilio transmisijos. Todėl T. Poulteris pasirinko tuo metu jau neblogai išbandytą automobiliuose ir lokomotyvuose dyzelelektrinę pavarą. Du šešių cilindrų dyzeliai ,,Cummins” po 150AG kiekvienas suko du elektros generatorius, o šie tiekė srovę kiekvieno rato stebulėse sumontuotiems 55 kW galios elektros varikliams.Vairuotojas galėjo įjungti abu arba tik vieną dyzelį, atskirai valdyti kiekvieną elektromotorą. Visą elektrinę įrangą pagamino ,,General Electric” koncernas.

Sunkiai sprendžiama problema tapo didžiulės 10 pėdų ( 3,048m) skersmens 12 sluoksnių padangos ,,Good Year”, Mat, prie žemos temperatūros natūralus kaučiukas, naudotas padangoms, tampa kietas ir trapus. Gi Antarktidoje –50 laipsnių temperatūra nėra išskirtine. Tad buvo sukurta sudėtinga jų apšildymo variklių išmetamomis dujomis sistema, įrengta oro slėgio jose kontrolės sistema. Du atsarginiai ratai buvo gabenami galinėje korpuso sekcijoje, jiems išimti visureigis turėjo nedidelį keliamąjį kraną, nes ratas su padanga svėrė 680 kilogramų ir be mechanizmų pagalbos pakeisti jį žmonės nebūtų galėję.

Visureigio korpusas iš vidaus buvo apšiltintas storu stiklo vatos sluoksniu. Pačioje plačiausioje korpuso vietoje tarp tiltų buvo darbo ir poilsio kambarys su stalu ir keturiomis kėdėmis, į kairę ir dešinę nuo jo – dviaukščiai ,,miegamieji”. Siauras koridorius su sandariai uždaromomis apšiltintomis durimis jungė šią centrinę patalpą su virš galinio tilto įrengtais atsargų sandėliais ir su priekyje esančiomis laboratorijos ir virtuvėlės patalpomis. Iš čia buvo galima nusileisti keliais laipteliais į variklių skyrių, o iš jo pakilti kopėtėlėmis į gausiai įstiklintą vairuotojo kabiną. Joje buvo trys patogios sėdynės su vairuotojo vieta viduryje, o už jų – šturmano darbo vieta su stalu žemėlapiams ir radijo stotimi. Kabina turėjo dvejas šonines dureles, per kurias buvo patogu išlipti ant visureigio viršaus. Po vairuotojo kabina atskiroje patalpėlėje stovėjo papildomas avarinis elektros generatorius. Tolygiai paskirstyti po gyvenamosiomis ir sandėlio patalpomis, kad svorio centras būtų kuo žemiau, stovėjo dyzelino (9500litrų) ir benzino (4000 litrų) bakai. Į ,,sniego kreiserį” patenkama buvo per dideles duris dešinėje priekinėje korpuso dalyje. Priešingoje pusėje toje pat korpuso vietoje konstruktoriai suprojektavo mechaninę dirbtuvėlę su įrangos nedideliam remontui komplektu. Ši patalpa netgi turėjo nedidelį langą. Ant viršaus buvo numatyta pritvirtinti ir kartu gabentis vienmotorį penkiavietį žvalgybinį biplaną ,,Beechkraft D17A”. Tai jo varikliui ,,sniegynų kreiseris” gabeno benzino atsargą. Rimtesnės automobilio avarijos atveju visi penki ,,Snow cruiser” įgulos nariai galėjo juo parskristi į ,,Mažąją Ameriką”. Slides vietoje ratų turėjęs lėktuvas nuo visureigio nugaros lengvai nuslysdavo, visureigiui įtraukus galinius ratus ir maksimaliai iškėlus priekinę dalį. O lėktuvui vėl pakrauti už vairuotojo kabinos buvo gervė. Taigi, konstruktoriai numatė absoliučiai viską ir sumaniai išsprendė, atrodytų, visas su visureigio panaudojimu susijusias problemas. Dėl kokybės abejoti taip pat neteko – gigantišką automobilį gaminti ėmėsi ne bet kas, o garsioji geležinkelio vagonų gamybos firma ,,Pullman Railroad Car Manufacturing Co.” Čikagoje, savo užduotį atlikusi su nepaprastu kruopštumu.

Pagamintą „sniegynų kreiserį” reikėjo pristatyti į Bostono uostą, kur buvo kraunamas R.Byrdo ekspedicijos laivas U.S.S.„North Star” (Šiaurės Žvaigždė). Laiko buvo visai nedaug, ir net rimčiau neišbandytas kelyje, o tik susukęs kelis ratus gamyklos kieme, didžiausias pasaulyje visureigis 1940 metų spalio 26 dieną, lydimas kelią jam „valančio” policijos automobilio išriedėjo pro gamyklos vartus. Nuo Čikagos iki Bostono buvo 1021 mylių ir tai buvo ne automagistralės, o tik normalūs dviejų judėjimo juostų keliai. Ryškiai dažytas „Snow Cruiser” užėmė visą kelio plotį, tad, kol jis nepravažiuodavo, kiti automobiliai turėjo laukti nuvažiavę nuo kelio. Vidutinis judėjimo greitis buvo vos 12 mylių per valandą. Jo kelionė skersai Ameriką tapo didžiulio žmonių susidomėjimo objektu. Pakelėse ir miestų gatvėse jo pasirodymo laukė tūkstančiai žmonių, neretai dėl to atvažiuodavusių kelis šimtus mylių.

Pakeliui naujutėlis visureigis ne kartą gedo. Viena iš didesnių problemų kilo lapkričio 1 dieną., kai privažiavus Upper Sandusky miestelį, sugedo hidraulinė valdymo sistema. Telefonu Čikagoje buvo užsakytos atsarginės dalys ir lėktuvu atskraidintos į artimiausią aerodromą. Vietinės autoremonto dirbtuvės savininkas D.Dilkonas padėjo jas sumontuoti. Per tas 5 valandas, kurias truko remontas, visoje apylinkėje užsidarė įstaigos ir mokyklos, fermeriai metė darbus ir su šeimomis skubėjo į miestelį…

Rimtesnė avarija atsitiko lapkričio 8 dieną netoli Atikos miesto. Staiga atitrūko dešinysis priekinis ratas ir „ Snow Cruiser” pasviro, užblokavęs kelią. Remontas truko 2 paras. Po to gigantas vėl pajudėjo, vietomis išvystydamas net maksimalų 30 mylių per valandą. Lapkričio 12 dieną jis pagaliau priartėjo prie Bostono, sukeldamas, kaip rašė laikraščiai, „didžiausią transporto kamštį Masačiusetso valstijos istorijoje”. Minios miesto gyventojų veržėsi pamatyti paties konstruktoriaus vairuojamą „ Snow Cruiser”, spragsėjo šimtai fotoaparatų, Bostono policija vos spėjo valyti gigantui kelią miesto gatvėmis nuo nieko nebojančių smalsuolių.

Pagaliau 1940 metų lapkričio 15 dieną „ Snow Cruiser” buvo užkeltas ant „North Star” denio, pritvirtintas, o ekspedicijos nariai, tarp jų ir T.Poulteris, nenorėjęs niekam patikėti savojo „kūdikio” vairalazdžių, užėmė vietas kajutėse, laivas pakėlė inkarą ir prasidėjo 11 tūkstančių jūrmylių kelionė į Antarktidą. Pagaliau 1940 metų sausio 15 dieną „North Star” prisišvartavo prie Antarktidos kontinentinio šelfo ledyno krašto. „ Snow Cruiser” buvo užvestas ir specialia rampa nuvažiavo žemyn. Netvirtas ledas neišlaikė giganto svorio ir ėmė skylinėti.Tada prie vairalazdžių sėdo pats T.Poulteris. Jis „davė gazo”, varikliai suriaumojo ir visureigis lėtai užrėpliojo ant tvirto ledo ir palengva nuriedėjo „Mažosios Amerikos link…

Tačiau toliau buvo vien nesėkmės. Didžiausia problema buvo plikos, be protektoriaus, padangos, kurios beviltiškai sukosi minkštame sniege, nepajudindamos sunkaus automobilio nė per metrą pirmyn. Tada priekyje ratus sudvejino, panaudoję turimus atsarginius, o ant galinių ratų uždėjo specialias grandines. Tada „ Snow Cruiser” pagaliau pajudėjo, bet labai lėtai – neužteko variklių galios, jie labai kaito. Bet blogiausia buvo tai, jog privažiavęs kad ir nedidelį pakilimą, visureigis įstrigdavo – kliudė toli atsikišę priekis ir galas. Trumpa bazė – tik 6246 mm, konstruktorių pasirinkta didesnio manevringumo dėlei, taip pat tapo mažo pravažumo priežastimi. Juk visi tikri visureigiai turi ratus kėbulo kampuose – prisiminkime kad ir „Hummer” ar karo metų „Willys MB”. Gi slysti ,,pilvu”, kaip planavo konstruktorius, „Snow Cruiser” negalėjo dėl pernelyg mažo varančiųjų ratų sukibimo su sniegu ir nepakankamo tokiam gigantui variklių galingumo.

Tad greitai oranžinis milžinas tapo vienu iš „Mažosios Amerikos” gyvenamųjų namelių, stacionaria radijo stotimi ir laboratorija. Skraidė tik ekspedicijos lakūno Tedo Petro pilotuojamas „byčkraftas”.

„ Snow Cruiser” tais metais nebuvo vienintele admirolo R.Byrdo problema. Pasaulyje jau liepsnojo vis besiplečiantis pasaulinio karo gaisras, tad 1941 metų sausyje iš Vašingtono atėjo komanda skubiai evakuoti „Mažąją Ameriką”. Stotis buvo užkonservuota ir ekspedicija laivu grįžo į JAV. Milžiniškas raudonai oranžinis automobilis liko stovėti sniegynuose. 1946 metais atkaklusis R.Byrdas laivu U.S.S. „Yancey” vėl grįžo į Antarktidą. Iš po storo balto sniego sluoksnio kyšojo tik „Mažosios Amerikos” radijo antenų stiebai. Nei namelių, nei atokiau palikto

„ Snow Cruiser” nebuvo matyti. Per gana trumpą laiką gamta palaidojo žmonių triūsą, ir stotį R.Byrdas turėjo statyti iš naujoje vietoje, šį kartą jau ne ant ledyno, vis slinkusio į Rosso jūrą, o ant tvirtų pakrantės uolų. Nepateisinusio į jį dėtų vilčių „sniego kreiserio” šeštojo žemyno tyrinėtojai net ir nebandė ieškoti. Per tuos kelis karo metus technika gerokai pažengė į priekį, ir tai, kuo didžiavosi giganto konstruktoriai, jau buvo pasenę – ir radijo stotis, ir laboratorijos. Tad jis ir liko po sniegu. Dabartiniai JAV mokslinės stoties ,,Mac Murdo”darbuotojai net ir norėdami, neparodytų spėjamo visureigio „kapo”. O gal jis jau jūros dugne, nuslinkęs ten kartu su ledynu?

Gi Pietų ašigalį su vikšriniais visureigiais AT-T ir „Charkovčianka” kiek vėliau pasiekė TSRS mokslinės ekspedicijos Antarktidoje nariai.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *