Pamąstymai apie ,,neprarastas vertybes”“
Kolekcionavimas-vienas iš būdų išsaugoti prarastą laiką ir vertybes”. Citatos autorius mannežinomas, tačiau senovinio automobilio savininko laikas, paskirtas restauravimui, yranesuskaičiuojamas. Guodžia tai, kad po kažkurio laiko pamatai atskiras dalis, agregatus, mazgus, ogaliausiai ir visą mašiną. Negali atitraukti akių nuo jos įspūdingų gabaritų, prašmatnių formų ir linijų,chromo blizgesio.Tarsi tai būtų automobilio dizaino barokas.Tikras technikos kultūros paminklas.Paminklas, kuris neprarado savo pirminių funkcijų. Karštą vasaros dieną gali nuleisti sulenkiamą stogąir pajusti veide vėjo dvelkimą. Atvirame kabriolete sustiprėja emocijos dėl skriejančios šalia keliojuostos. Nejauku pasidaro, kai pamąstai, jog mūsų geležinis ’’kūdikis” galėjo būti nuvežtas įsavartyną, jei mums pritrūktų kantrybės, ar buvęs šeimininkas jį neatstatomai subjaurotu. Dažnaipasitaikydavo, kai besikeičiantys senų automobilių savininkai juos “patobulindavo”: nupjaudavoužpakalinę kebulo dalį ir privirindavo daug erdvesnę “zimo” ar “ziso”bagažinę,tinkamą, pavyzdžiui,bulvėms vežioti, įvirindavo didesnius langų rėmus su panoraminiais stiklais. Be senovinių automobiliųautolandšaftas šiandien būtų daug pilkesnis ir nykesnis. Juk iš jų šiolaikiniai dizaineriai semiasi įdėjų,kurdami naujuosius automobilius.
Daugiau kaip per šimtą metų pasaulyje sukurta tūkstančiai automobilių modelių. Tai garsūs dar iršiandien”Audi”, ”BMW”, ”Mercedes-Benz”, ”Maybach”, ”Rolls-Royce”, ”Aston-Martin”, ”Alfa-Romeo”, ”Maserati”ir tokie, kuriuos vargu ar sutiksite šiandien kelyje, nebent muziejų salėse -”Horch”, ”Hispano-Suiza”, ”Minerva”, ”Bugati” ir kt.
Tarp tų daugybės automobilių kiekviena tauta turi savo numylėtinį. Amerikiečiai-“Pakard” ar“Duesenberg”, anglai-“Bentley”, ”Morgan”, prancūzai-“Talbot”ar “Bugati”, vokiečiai-“Audi”,”BMW”.Tačiau”Mercedes-Benz”-tai ne tik automobilis, tai dar ir savotiška vizitinė kortelė, kuriparodo savininko socialinę padėtį, gyvenimo būdą. Sakoma, kad pagal “Mercedes-Benz” modelįgalima nesunkiai nuspėti, kokiam socialiniam sluoksniui priklauso jo šeimininkas, kokia, galbūt, joprofesija, o kartais ir charakterio bruožai. Jo bičiuliais gali būti ir karūnuotos asmenybės, politikai,bankininkai, pramoninkai, ar valdžios vyrai. Tampant tokio “mercedeso” savininku, žymiai prasiplečiabendraminčių ratas. Automobilis yra bendravimo priemonė. Per automobilį žmogus susiranda draugų.
“Mercedes-Benz”- tai visaeuropietiškos sėkmės simbolis, o gal ir daugiau.Automobiliai “Mercedes-Benz” visada traukė automėgėjų dėmesį galingumu, patikimumu ir komfortu.Ne kiekvienas autokoncernas gali patenkinti visus savo klientų poreikius. Su tuo sėkmingai susidorojavienas iš pirmųjų autogigantų Europoje – “Daimler-Benz AG”.
Koncerno “Daimler-Benz AG” istorija prasidėjo 1926 metų liepos 28 dieną. Jo įkūrėjai buvoVokietijos bankininkai, perėmę legendinių inžinierių Gotlibo Daimlerio ir Karlo Benzo XIX amžiauspabaigoje įkurtas pirmąsias pasaulyje automobilių firmas ,,Daimler Motor Gesselschaft” ir ,,Benz undCie.”, kurios po Pirmojo pasaulinio karo turėjo finansinių problemų, ir sujungę jas į vieną. Tačiau,,Daimler-Benz AG” gaminami automobiliai gavo kiek kitokį komercinį pavadinimą – ,,MercedesBenz”. Mat, dar XIX amžiaus pabaigoje turtingas verslininkas iš Austro-Vengrijos Emilis Ellinekassusidomėjo automobiliais ir, išbandęs kelis jų modelius, nusprendė, jog geriausius gamina Daimleriofirma. Tapęs Austro-Vengrijos imperijos konsulu Nicoje, jis ėmė dalyvauti ,,Nicos greičio savaitėje” –populiariose tuomet lenktynėse. Tuo pačiu metu jis buvo ir banko “Credit” direktoriumi, investavosavo pinigus į ,,Daimler Motor Gesselschaft bei kaip įgaliotas atstovas prekiavo “Daimler”markėsautomobiliais Austro-Vengrijoje, Prancūzijoje, Belgijoje. Reklamuodamas šiuos automobilius,Ellinekas 1900 metais pasiuntė vieną ,,Phoenix” modelio ,,daimlerį” į automobilių lenktynes. Deja,aukštas, trumpas ir siauras automobilis buvo nestabilus ir išvystęs didelį greitį, apvirto. Samdytaslenktynininkas žuvo… Sukrėstas nelaimės, Ellinekas pareikalavo iš firmos sukurti saugesnį automobilįir pateikė savo pasiūlymus. Įvertinęs juos, firmos vyriausias konstruktorius Wilhelmas Maybachaskartu su Pauliumi Daimleriu (Gotlibo Daimlerio sūnumi) kardinaliai pakeitė automobilio konstrukciją– padarė jį žemesnį, ilgesnį, modernizuotą 35 AG/1100 aps/min galios variklį sumontavo rėme užpriekinio tilto, taip pažemindami svorio centrą, suvienodino ratų skersmenį ir 1901 metais pasiuntė jį įvaržybas. Nebūdamas įsitikinęs sėkme, Ellinekas ,,Nicos greičio savaitei” automobilį įregistravo nekaip ,,Daimler”, o pavadino jį savo 10-metės dukters Mercedes vardu. Automobilis nesunkiai laimėjo,ir nuo tada vardas ,,Mercedes” tapo automobilių ,,Daimler” pavadinimu, o modelis ,, Mercedes 35 PS”– pirmuoju klasikiniu automobiliu. 1926 metais žodžiai ,,Mercedes” ir ,,Benz” buvo sujungti į vienąšiandien visame pasaulyje žinomą pavadinimą. Ir štai daugelį dešimtmečių su juo siejami didžiulė,triumfuojanti sėkmė pasaulio sporte ir komercinėje veikloje, pažangūs konstrukciniai sprendimai – juk,,Mercedes Benz” visur ir visada suvokiamas kaip komfortiško, patikimo ir saugaus automobiliosinonimas. Per visą veiklos laikotarpį ,,Daimler-Benz AG” inžinieriai sukūrė daugybę įvairiausiųautomobilių modelių, kurie atitinka net pačių reikliausių klientų poreikius.
Daugelis eksponatų, demonstruojančių šį automobilių technikos triumfo žygį, yra saugomi koncernomuziejuje Štutgarte ir kitų miestų istorijos bei technikos muziejuose. O kai kuriais jų iki šiol naudojasimūsų amžininkai: garsūs sportininkai, įžymūs teisininkai, diplomatai ir šiaip paprasti turtuoliai. Visusjuos vienija meilė, labai brangiam, išėjusios epochos daiktui. Senovinių automobilių parodose,sąskrydžiuose ir lenktynėse dalyvių ratas labai platus ir įvairus. Nepaisant jų socialinės įvairovės, tenvyrauja nebūdingas paprastumas bendravime, o kartais ir stipri draugystė, nepriklausomai nuoužimamos padėties ar sąskaitos banke. Geriausiai tai parodo kasmet vykstančios Italijoje “MilleMiglia”(,,Tūkstantis mylių”) lenktynės bendrojo naudojimo keliais, kuriose dalyvauja senoviniaiautomobiliai.. Dalyvaujančių būna daugiau nei 300 ekipažų. Tarp jų nemažai pačių žymiausių Europosaristokratų dinastijų atstovų, garsūs, savitą istoriją turintys ir jų automobiliai. Lenktynės joje vykstanet nuo 1927 m. Šitą trasą tarpukario periodu išgarsino daugelis legendinių lenktynininkų: Morandis irRosa, Nuvolari ir Campari. Bet labiausiai iš visų skyrėsi nenugalimas Rudolfas Caracciola su dideliukompresoriniu baltos spalvos SSK modelio ,,mersedesu”. Atnaujintos po Antrojo pasaulinio karo, josdėl išaugusio automobilių greičio netrukus pareikalavo nemažai aukų tarp lenktynininkų ir žiūrovų, tadpo kurio laiko buvo nuspręsta bendrojo naudojimo keliais nebelenktyniauti.Tradicinių ,,Mille Miglia’laikas baigėsi, nors temperamentingi italai ir vadino jas ,,greičio grožiu”.
Vėliau ,,Mile Miglia” visgi buvo atgaivintos, bet dabar tai tik viena didžiausių senovinių automobiliųšvenčių Italijoje, kurioje mėgsta dalyvauti garsenybės iš visos Europos. Savo laiku čia savosugebėjimus išbandė kino žvaigždės Roberto Rosselini ir Ingrid Bergman, Ornelija Muti, legendinėbaronienė d’Avanzo, žinomi žurnalistai,pramonininkai, buvę lenktynininkai ir kt. Didesnė dalis raliovyksta kalnų vietovėje. Ne bet kuri šiuolaikinė mašina gali išlaikyti gana aukštą važiavimo tempąkalnų serpantinais, staigų temperatūros pokytį, didelį dalyvių skaičių. Žodžiu, tikras išbandymaslenktynininkui.
Vienintelis dabartinių “Mille Miglia” dalyvis iš buvusios postsovietinės erdvės – latvis, Rygos kluboAAK narys Gvido Adamsonas. su savo sportiniu BMW 328 ,,Mille Miglia”, pagamintu specialiaišioms varžyboms 1940 metais. Šis automobilis tais pačiais metais lenktynėse užėmė garbingą 4vietą.Tuo metu jį vairavo BMW komandos lenktynininkas. Gvido Adamsono žodžiais, laikaspraleistas “Mille Miglia”trasoje Italijoje – tai įsimintinos akimirkos visam gyvenimui, o ypačtrumpalaikiai sustojimai poilsiui ir nuoširdus, šiltas bendravimas su ralio dalyviais, mechanikais iržiūrovais.
Galime pasidžiaugti, kad po dešimtmetį trukusio sąstingio ir Lietuvoje vėl auga senoviniųautomobilių ir motociklų mėgėjų skaičius. Vis aktyviau jie dalyvauja sąskrydžiuose, gerėja restauruotųveteranų kokybė. Pasikeitė, lyginant su tarybiniais metais, senosios technikos mėgėjų kontingentas,nes tarp verslo atstovų daug kas suprato, kad senovinis automobilis – tai ir prestižas, ir gera kapitaloinvesticija.
Tiems, kam pasisekė būti Vilniuje ar Trakuose paskutinėmis liepos dienomis, galėjo pagalvoti, jogkeliauja su laiko mašina: gatvėse, aikštėse gražios ponios ir ponai retro stiliaus rūbais. Sąskrydyjedalyvavo virš pusės šimto senovinių automobilių ir motociklų. Jų tarpe buvo ir labai įdomiųegzempliorių. Štai “Mercedes Benz 320 Cabrio A”, pagamintas 1939 m.Šis dviejų durų sportiniskabrioletas su 6 cilindrų, 3405 cm darbo su 6 cilindrų, 3405 cm darbo tūrio 78 AG varikliu šiandienyra vienintelis tokio tipo raritetas Baltijos šalyse. Nepriklausoma visų ratų pakaba, pakankamaigalingas variklis, prigludęs prie kelio kėbulas leidžia išvystyti iki 140 km/h greitį, o dėl patogaussalono važiavimas tampa maloniu laiko leidimu. Natūralios odos, chromo, raudonmedžio spalvųžaismas teikia interjerui nepaprastą prabangą ir žavesį. Dar ikikariniais laikais šio kabrioleto modelisbuvo vienas iš brangiausių. Pavyzdžiui, ”Mercedes-Benz 320 Cabrio A” kainavo 4 tūkstančiaisreichsmarkių daugiau nei tokie pat “Mercedes-Benz” 320 B, C ir D modeliai, tuo tarpu populiariosklasės automobiliai, tokie kaip “Opel Olympia” ar “Adler Trumpf Junior”buvo parduodami po 2,5tūkstančio reichsmarkių. Prasidėjus karui, visų aukštesnės klasės ,,mersedesų” serijinė gamybanutrūko, juos buvo galima įsigyti tik pagal specialius reicho ekonomikos ministerijos ar nacių partiniųorganų leidimus.
Kokiu būdu šitas ,,mersedesas” atsidūrė Lietuvoje, galima tik spėlioti. Ko gero, kaip ir dauguma jolikimo brolių po fašistinės Vokietijos pralaimėjimo 1945 m., kaip kokio nors generolo karo trofėjus jisbuvo atvežtas į TSRS. Ir dar viena mįslė – kaip jis per 50 metų sovietinės okupacijos nepateko popresu ir iš jo nepagamino eilinio pionieriško traukinio ar bėgių BAMo statybai. Likimas gelbėjo ir nuo“ liaudies meistrų”, kurie sugebėdavo originalius agregatus pakeisti tuo, kas po ranka pakliūdavo,beviltiškai subjaurodami kėbulą, važiuoklę ar salono interjerą. Galėjo taip pat atsidurti savo istorinėjeTėvynėje, išmainytas į 10-15 metų senumo vokišką ar prancūzišką automobilį. Laimei, mūsų minimasveteranas susilaukė savo “renesanso” čia, Lietuvoje.
Pasibaigus mašinos restauravimo darbams, problemos nesibaigia. Dažniausiai automobilis ar kas iš jolieka neturi jokių identifikacijos dokumentų, o tai sudaro problemas, automobilį įteisinant. Vakarųšalyse, turinčiose gilias autoveteranų išsaugojimo tradicijas tai gana lengvai išsprendžiamas klausimas.Reikėtų ir mūsų valdžios vyrams pamąstyti šiuo klausimu ir padėti senovės technikos mėgėjams jųgarbingoje ir nepaprastai sunkioje veikloje, atkuriant technikos paminklus. Mūsų restauratoriai neretaisusiduria ir su daugybe kitų sunkumų: jie nesugeba surasti informacijos apie turimą automobilį,literatūros jo restauravimo klausimais, nežino nei vieno periodinio leidinio “oldtimer” tema, norspasaulyje jų daugybė. Na, tai jau atskiras klausimas ir apie tai gal dar pasikalbėsime kituose žurnalopuslapiuose.