“SU”, KURIO PRIVENGIA “ERELIAI” IR “MIRAŽAI”
Liucijus Suslavičius
2004 metų vasarą Rusijos kariniai specialistai gerokai nustebo, JAV laikraštyje “US Today” perskaitę generolo Halo Homburgo, vadovaujančio JAV karinių oro pajėgų Air Combat Command, interviu, kuriame šis pripažino: “Mes ne tiek pralenkėme visą likusį pasaulį, kiek mums norėtųsi…”.Tokie pasisakymai nėra charakteringi galingiausios pasaulio valstybės kariškiams, tuo labiau, kad priežastis, paskatinusi padaryti pareiškimą, nėra tokia jau svarbi. Paprasčiausiai amerikiečių aviacijos naikintuvų daliniams vadovaujantis generolas pripažino, kad pagrindinis US Air Force lėktuvas, skirtas užkariauti oro erdvę – F 15C/D “Eagle” (“Erelis”) mokomosiose oro kautynėse su Indijos pilotais pasirodė prastai. Mokomosios oro kautynės tarp JAV ir Indijos pilotų vyko 2004 metų vasario mėnesį Aliaskoje, karinėje oro bazėje Elmendorf. Indai, skraidę Su-30MKI, laimėjo trejas iš keturių surengtų virš oro bazės parodomųjų kautynių, kurių metu Rusijoje pagamintų lėktuvų techninis pranašumas buvo akivaizdus.
Po “US Today” nesėkmingus amerikiečiams mokymus oficialiai pakomentavo JAV karinių oro pajėgų leidinys “Inside Air Force”, padaręs išvadą, jog su rusiškais Su galima susidoroti, tik turint žymią kiekybinę persvarą. Bandydami pateisinti saviškių nesėkmę, amerikiečiai pranešė, kad rusų gamybos naikintuvams pralaimėjo ir prancūziški “Mirage 2000”, kuriais skraidė Pietų Afrikos Respublikos lakūnai. O štai holdingo “OKB Suchoj” generalinis konstruktorius Michailas Simonovas reagavo ramiai, be euforijos – jis paaiškino žurnalistams, kad naikintuvas “Su-27” (NATO kodas – “Flanker”) praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje sukurtas specialiai kovai dėl dominavimo oro erdvėje su anksčiau debiutavusiu F-15, tad jo skraidymo ir kovinėse charakteristikose jau projektuojant buvo stengiamasi užtikrinti tam tikrą pranašumą prieš pagrindinį priešininką. Tais metais tarybinė technologija negalėjo užtikrinti lygiaverčių amerikietiškiems mazgų ir agregatų sukūrimo, nepadidinat jų nuosavos masės ir matmenų. Bet todėl atsirandantį prastesnį traukos ir masės santykį bei didesnį lėktuvo sparno apkrovimą galima kompensuoti „konstrukcijos skraidumu”. Pavyzdžiui, serijinio Su-27 aerodinaminė kokybė Kmax yra 13, o pas F- 15C – tik 11, o kėlimo jėgos koeficientas net pusantro karto didesnis, nei pas „amerikietį”. Štai tai ir garantavo tarybiniam lėktuvui ne tik ne prastesnes, bet kai kuriais atvejais ir geresnes charakteristikas. Ir nereikia itin kreipti dėmesį į 28 procentais mažesnį traukos ir masės santykį bei 18 procentų didesnę sparno apkrovą – lentelių duomenys ne viską nulemia.
Taigi, TSRS naujo tolimo nuotolio naikintuvo, skirto visų pirma priešlėktuvinei gynybai, pasižyminčio išskirtiniu manevringumu, galinga ginkluote, modernia elektronine įranga kūrimą pradėjo 1969 metais. P.Suchojaus konstravimo biure juo užsiėmė J. Ivanovo vadovaujama konstruktorių brigada. Tuo metu amerikiečiai, kurie analogiškos paskirties naikintuvą F-15 pradėjo kurti dar 1965 metais, jau buvo gerokai pažengę į priekį. Į pirmąjį skrydį tada dar savarankiškoje “McDonnel” firmoje sukurtas “Eagle” pakilo 1972 metų liepos 27 dieną, o jo būsimasis konkurentas – tik 1977 metų gegužės 20 dieną, pilotuojamas P.Suchojaus KB vyriausiojo lakūno – bandytojo Vladimiro Iljušino. Prototipas, pavadintas T-10, greitai pradėjo vieną po kito siekti naujų pasaulio rekordų (iš viso specialios Su-27 modifikacijos iki šiol pasiekė net 27 įvairius oficialius pasaulio rekordus). Tuo pat metu Komsomolsko prie Amūro aviacijos gamykloje vienas po kito “gimė” vis nauji prototipai. Galutinį serijinei gamybai skirtą ir Su-27 indeksą gavusio lėktuvo variantą sukūrė naujas generalinis konstruktorius M.Simonovas, kuriam vadovaujant buvo pakeista sparnų geometrija, variklių gondolų forma, patobulinta važiuoklės konstrukcija, sumontuoti galingesni varikliai Saturn AL-31F. Verta atskirai paminėti labai vykusią variklių konstrukciją. A.Liulkos konstravimo biure sukurti varikliai yra maždaug trečdaliu ekonomiškesni už amerikietiškas turbinas „Pratt and Whitney”, todėl Su-27 maksimalaus skrydžio nuotolis be pakabinamų bakų net 3900 kilometrų, o F-15C tokiam nuotoliui nuskristi turi turėti pakabinamus bakus arba būti užpildomas ore. Vėlgi, jei Su-27 gaus užduotį skristi tokiu atstumu, kaip F-15C, t.y. 950 kilometrų, degalų atsarga sumažės tiek, kad traukos ir masės santykis padidės iki 1,02, atitinkamai sumažės sparno apkrovimas.
Serijinė Su-27 gamyba ir naikintuvų perdavimas TSRS karo aviacijos daliniams prasidėjo 1985 metais. Jis iš karto buvo pastebėtas pasaulio aviacijos specialistų ir įvertintas labai aukštai – teigiama, kad Su-27 netgi yra “pasaulio naikintuvas Nr.1”. Na, vertinimo kriterijai gali būti įvairūs, bet kad šio lėktuvo techninės ir kovinės charakteristikos tikrai yra labai aukštos, nepaneigs niekas. Buvo ir dar vienas, ne itin dažnai afišuojamas ir tik specialistų labai vertinamas lėktuvo konstrukcijos ypatumas – didelis rezervas tolimesnei modernizacijai. Ja Suchojaus KB užsiėmė iš karto, kai tik buvo įsisavinta gamyboje serijinė modifikacija. Be būtino lakūnų parengimui dviviečio varianto Su-27UB (učebno-bojevoj – mokomasis–kovinis), pradėto gaminti
1986 metais Irkutsko aviagamykloje, konstruktoriai dirbo, kurdami daugiafunkcinį lėktuvo variantą Su-27M su geresnėmis kovinėmis charakteristikomis bei naikintuvą- bombonešį Su-27IB, skirtą priešininko sausumos daliniams atakuoti.
Su-27 pasirodė tuo metu, kai prasidėjo TSRS, iki tol atrodžiusios galinga supervalstybe, žlugimas. Vakarų ekspertų duomenimis, 200 naujų lėktuvų gavo priešlėktuvinės gynybos aviapulkai, dar 150 Su-27 skirta taip vadinamai fronto aviacijai, keliolika specialios versijos Su-27K (Korabelnyj – laivo) bazavosi vieninteliame esančiame rikiuotėje tarybiniame lėktuvnešyje “Admirolas Kuznecovas”. Prasidėjus Rusijos kariuomenės išvedimui iš Rytų Europos šalių, dalis Su-27 apginkluotų aviacijos dalinių atiteko Ukrainai, Baltarusijai, kai kurie iš viso buvo panaikinti. Tolimesnė tiek lėktuvo, tiek jį kūrusių specialistų bei Su gaminusių ir komplektavusių įmonių ateitis atrodė miglota. Padėtis pasikeitė, kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo pasirašyta sutartis pagaminti 24 lėktuvus Su-27, modifikuotus pagal užsakovo pageidavimus, Kinijos Liaudies Respublikos KOP. Modifikacijos Su-27SK kūrimas, gamyba ir po to sekusi pagalba įsisavinant licenzijinę Su-27 gamybą Kinijoje leido ne tik išsaugoti specialistus, gamybinius pajėgumus pagrindinėje ir kooperuojančiose įmonėse, lėktuvų eksploatacinio aptarnavimo sistemą, bet ir panaudoti šio užsakymo vykdymui padarytus naujus techninius sprendimus ankstesnių modelių “27-jų” modernizacijai bei visai naujų modifikacijų kūrimui. Tuo metu buvo nuspręsta, jog modifikacija Su-27IB perspektyvesnė, ir visos jėgos buvo”mestos” Su-32 ir Su-34 pavadintų naikintuvų- bombonešių kūrimui. Ir tik užsienio valstybių – Kinijos Liaudies Respublikos, Indijos ir dar kelių – užsakymai parodė, jog labiau paklausus bus būtent daugiafunkcinis naikintuvas. Taip atsirado dvivietė modifikacija Su-30MKK, pirmam skrydžiui pakilusi 1999 metais, o po metų jau kaip serijinė papildžiusi Indijos KOP parką. Ji sukurta panaudojus Su-27SK kaip bazę ir papildžius jo konstrukciją dar anksčiau modeliui Su-27M (Su-35) sukurtais elementais ir įranga. Modernizuoti sparnai turi 8 ginkluotės pakabinimo mazgus, bendras gabenamų raketų, sviedinių ir valdomų bombų svoris gali siekti net 8 tonas (Su-27 – 6 tonas), lėktuvas komplektuojamas radiolokacine stotimi N-001, kuri leidžia panaudoti naujausio tipo priešlėktuvines raketas, priešradiolokacines raketas X-31P, taktinius valdomus sviedinius ir valdomas
aviabombas, paskutiniame etape nukreipiamas į taikinį jose įrengtos televizinės sistemos pagalba. Lėktuvas valdomas keturių nepriklausomų viena kitą dubliuojančių elektroninių kontrolės ir valdymo sistemų pagalba (pirmieji Su-27 turėjo tik vieną), todėl yra labai patikimas ir atsparus koviniams pažeidimams. Sekančiu žingsniu tapo kito užsienio užsakovo prašymu sukurtas taip pat daugiafunkcinis Su-30MK2. Šie vienas po kito sekę užsakymai leido gerokai atpiginti ir pagreitinti naujų modifikacijų kūrimą ir įsisavinimą gamyboje. Nors kiekvieno suminėtų modelių kovinės savybės šiek tiek aukštesnės, nei pirmtako, naujos modifikacijos sukūrimas atseina pigiau. Rusijos šaltiniai nurodo, kad, pavyzdžiui, Su-30MK2 sukūrimas kainavo du kartus mažiau, nei Su-30MKK, o Kinijos užsakyta Su-27SK modernizacija – net tris kartus. Modernizuojama ne tik valdymo įranga (pavydžiui, dabar lėktuvo radiolokacinė sistema gali vienu metu sekti net 15 taikinių ir pati išskirti 6 pavojingiausius ar svarbiausius), bet ir varikliai. Turboreaktyvinio “Saturn” AL-31F trauka (stende) nuo
12200kN išaugo iki 13000 kN ir artimiausiu metu bus dar padidinta iki 13800 – 14000 kN, be to, varikliai gali būti aprūpinti traukos vektoriaus valdymo sistema, kas dar labiau padidins ir taip neeilinį lėktuvų Su manevringumą. Ne veltui lėktuvais Su skraido geriausia Rusijos pilotažinė grupė “Russkije vitiazi”, besibazuojantys Pamaskvėje, Kubinkos aerodrome. O jei grįžti prie pradžioje minėtų mokomųjų oro kautynių su amerikiečiais Aliaskoje, tai geriausiai naikintuvų Su privalumus apibūdino vienas pilotų: “Kol “Eagle” kovinio posūkio metu savo sparnu “atpjauna gerą pusę dangaus”, mano Su “apsisuka aplink savo uodegą” ir padidinęs forsažą, nesunkiai atsiduriu tai užpakalyje “erelio”, tai virš jo. Esant tokioje pozicijoje, suduoti mirtiną smūgį nesudėtinga”. Piloto žodžius patvirtina ir mokomųjų oro mūšių metu filmuoti kadrai, kuriuose matyti F-15 tai iš šono, tai iš viršaus, tai iš galo, tai yra, kada iš tikro patogiausia šauti ar paleisti raketą. O amerikiečių juostose – beveik vien švarus dangus…Tikro oro mūšio sąlygomis naujausia Su-27 modifikacija – Su-35- gali panaudoti dar vieną kozirį. Mat, šis naikintuvas, skirtingai nei ankstesnės modifikacijos, fiuzeliažo gale turi dar vieną radiolokatorių, apžvelgiantį dangaus sferą lėktuvo gale. Priešininko lėktuvui atakuojant iš galinės sferos, Su-35 pilotas gali staigiu manevru paleisti raketą “pro petį” atgal! O galinis radiolokatorius padės jai nenukrypti nuo taikinio. Tarp šios Su modifikacijos ginkluotės yra ir itin tolimo nuotolio raketos KS-172, galinčios nuskrieti iki 400 kilometrų. Lėktuvas gali pakelti net septynias tokias 6 metrų ilgio raketas. Tačiau kur kas svarbiau Su kaip naikintuvo kovinėms galimybėms didinti skirtu patobulinimu specialistai įvardina naujos kartos radiolokacinę stotį „Sokol”. Ji 180 kilometrų atstumu gali sekti iki 30 taikinių ir leisti vienu metu atakuoti raketomis aštuonis iš jų. Tiesa, Rusijos KOP tokių lėktuvų dar labai nedaug, pagrindinė masė – laipsniškai modernizuojami, pagerinant kovines charakteristikas ankstesnės gamybos Su-27. Tačiau Rusija neslepia siekianti atlikti kur kas didesnės apimties aviacijos daliniuose eksploatuojamų Su-27 tipo lėktuvų modernizaciją, kurios metu bus daromi kur kas didesni lėktuvo konstrukcijos pakeitimai, kad dešimtmečiui “užpildyti spragą”, atsirasiančią kol bus įsisavinti penktosios kartos naikintuvai Su, o kitos šalys jau turės ne tik modernizuotus modelius (F-16E/F Block 60, EF2000″.Typhoon” ir “Rafale”), bet jau pilnai bus įsisavintas gamyboje ir KOP daliniuose naujausias amerikietiškas F/A-22″Raptor”. Tokie “super-Su-27” turėtų patekti į Rusijos KOP apginklavimą jau 2008 – 2009 metais.
Tačiau kodėl amerikiečiai pernai oro kautynes surengė su Indijos KOP lėktuvais, o ne, tarkime, pasikvietė Rusijos atstovus su tokiais pat “Su”, kaip kad anksčiau padarė Kanada? Manyčiau, kautis su rusais amerikiečiams neleidžia įsisenėjusi psichologinė nuostata. Daugiau kaip pusę amžiaus jie buvo auklėjami, kad labiausiai tikėtinas ir pavojingiausias priešininkas – pilotai, sėdintys lėktuvuose su raudonomis žvaigždėmis ant sparnų. Ir tegu dabar Rusija ir JAV netgi bendradarbiauja kai kuriose srityse, pralaimėjimas buvusiam “amžinam priešininkui” gali neigiamai atsiliepti pilotų moralinei būsenai. Vieną kartą gerai “gavę į kaulus”, jie negreit patikės, kad ir su jų lėktuvais galima nugalėti rusus. O su indais paprasčiau – jie niekada nebuvo laikomi galimais priešininkais, tad ir pralaimėjimas jiems nėra toks skaudus – na, mažai treniravomės, neįvertinome jų pasirengimo, užtat sekantį kartą mes jiems parodysime! Beje, treniruotis amerikiečiai turi su kuo – kad ir ta buvusių tarybinių MiG-29 eskadrilė, kurią amerikiečiai prieš keletą metų įsigijo Moldovoje ir suremontavo padedant vokiečiams, kurie taip pat eksploatuoja buvusios VDR turėtus MiG-29. Šiandien tie „migai” vos ne kasdien dalyvauja mokomosiose oro kautynėse su įvairių tipų amerikietiškais lėktuvais specialiame treniruočių poligone Mojave dykumoje…Tad lieka atsakyti į paskutinį klausimą – kodėl amerikiečių generolai prisipažino, kad rusų gamybos lėktuvai pranašesni? Kas tai, naujas viešumo lygis – girti konkurentus, menkinti save? Na, viešumo generolams, ir ne tik Amerikoje, dažniausia prireikia tada, kai jie nori “išmušti” papildomus asignavimus karinėms reikmėms. Oro kautynės Aliaskoje vyko vasario mėnesį, tačiau apie apverktinus amerikiečiams jų rezultatus viešai prašnekta vasarą, kai JAV kongresas svarsto sekančių finansinių metų biudžetą. Sunerimusi visuomenė, aštri masinės informacijos priemonių reakcija, be abejo, daro poveikį tiems, kas sprendžia, kiek ir kam skirti lėšų…O po metų – kitų, žiūrėk, ir aviacijos rikiuotės daliniuose atsiras pakankamas kiekis naujos, galingesnės modifikacijos “erelių”, kurie šiandien dar tik “mokosi skraidyti”.
Kai kurių šiuolaikinių naikintuvų, parengtų artimam mūšiui, techniniai duomenys
Lėktuvo modelis Su-27 MiG-29 F-15C F-18C Mirage2000-5
Variklio tipas AL-31F RD-33 III P&W 220 GE-402 M.53-P-2
Trauka,kgm stende 2×12500 2×8800 2×12 200 2×8030 1×9870
skrydyje 2×9813 2×6910 2×9734 2×6304 1×7750
Sparno plotas,m262,0 38,1 56,6 37,16 41,0
Svoris,kg tuščio 16 300 10 850 12 970 10 720 7500
ginkluotės 1 5472 5472 5373 4503 4704
degalų 5 4700 1782 3075 2463 1561
bendrasskrydžio 21 547 13 179 16 587 13 633 9531
Skrydžio nuotolis,km 1950 750 950 1100 825
Sparno apkrovimas kg/m 2347 346 293 367 232
Trauka/masė 0,91 1,05 1,17 0,91 1,13
Pastabos:
1 – Keturių valdomų raketų su IR nutaikymo galvutėmis ir sviedinių pabūklui svoris
2 – Keturių raketų R-73 ir sviedinių 30 mm pabūklui GŠ-30 svoris
3 – Keturių raketų AIM-9M ir sviedinių 20 mm pabūklui M61A svoris
4 – Keturių raketų „Magic 2″ir sviedinių dviems 30 mm pabūklams „Defa 554″ svoris
5 – Nurodytas pusės vidiniuose bakuose įpiltų degalų svoris