Sunkvežimiai Alfa Romeo (LT)

Sunkvežimiai iš sportinių automobilių gamyklos 

Liucijus Suslavičius 

Niekam šiandien nekyla abejonių, kas tai per automobiliai – “Alfa Romeo”. Visi žinome – tai labai dailūs, labai itališki sportiško stiliaus hečbekai, sedanai, kupė ir kabrioletai. Na, ir dar toks vienas universalas, galintis pervežti kiek didesnį bagažo kiekį. Visi aikčioja, pamatę “alfą” iš arti, bet dauguma po to renkasi kokį nors santūresnį, ne tokį iššaukiantį vokišką modelį…Juk ką besakytum, “Alfa Romeo” – tai lyg grynakraujis lenktynių ristūnas, o ne koks eilinis darbinis arklys…

Bet taip buvo ne visados – su “Alfa Romeo” emblema pro gamyklos Milano priemiestyje Portello vartus riedėjo ir sunkūs ilganosiai dyzeliniai sunkvežimiai, ir vidutinės klasės mašinos su apvalainų kiaušinį primenančių formų kabinomis, ir nedideli furgonėliai. Ir tai buvo ne taip jau senai – paskutinieji krovininiai “Alfa Romeo” markės automobiliai pagaminti dešimtajame XX amžiaus dešimtmetyje, tad apsilankę Italijoje, kur nors atokesniame miestelyje tikrai dar galite išvysti sunkvežimiuką su tradiciniu “scudetto” – apversto lašo formos skydeliu- priekyje.

Automobilių “Alfa Romeo” istoriją galime atsekti nuo 1906 metų, kai prancūzų verslininkas Alexandre Darracq (Aleksandras Darakas) Italijoje įkūrė savo sukonstruotų automobilių surinkimo gamyklą. 1909 metais ją perima Lombardijos provincijos verslininkų grupė ir įkuria ALFA – Anonima Lombardia Fabbrica Automobili. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, 1915 metais atsidūrusią ant bankroto ribos automobilių gamyklą nuperka pramonininkas Nicola Romeo ir pradeda čia karinės produkcijos – artilerijos vilkikų bei vikšrinių traktorių – gamybą. Tik 1919 metais “Alfa Romeo” vėl sugrįžta prie lengvųjų automobilių gamybos. Garsioji 1929 metų pasaulinė ekonominė krizė paskatina greta lengvųjų automobilių, kurių pirkėjų skaičius tada katastrofiškai sumažėjo, imtis krovininių automobilių gamybos. Dyzelinis automobilio variklis jau pradeda užkariauti Europą, tad “Alfa Romeo” savininkai pradeda nuo jo. Kad negaišti laiko, kuriant savo konstrukciją, firma Vokietijoje nuperka licenziją Kiolne įsikūrusios firmos “Deutz” gaminamam 6 cilindrų prieškameriniam 85 AG galios skysčiu aušinamam dyzeliniam motorui. 1930 metų Milano automobilių parodoje pristatomas nedidelis sunkvežimis, “sulipdytas” iš didelio lengvojo automobilio “RL” važiuoklės ir vokiško dyzelio. Važiuokles perka autobusų kėbulų gamintojai, o “Alfa Romeo” specialistai vėl nukanka Vokietijon, tik šį kartą į Braunšveigą, kur firmoje “Bussing” nuperka licenziją sunkiems dviejų ir trijų ašių važiuoklėms gaminti.

Todėl 1931 metais pradėtas gaminti pirmas didelis sunkvežimis “Tipo 50” atrodo kaip tuometiniai vokiški analogai – toli priekin atsikišęs variklis, stačiakampės formos vairuotojo kabina, “Trilex” tipo ratai. Nieko, išskyrus emblemą, kas galėtų nurodyti itališką šio automobilio kilmę. Nepaisant to, automobilis neblogai perkamas, tad įsisavinamas kiek didesnis triašis modelis “Tipo 80” su 110 AG dyzeliu. Sukuriama ir modifikacija su atvira kabina Italijos armijai. Tačiau sunkvežimių padalinio laimėjimai, 1934 metais pradėti gaminti modernizuoti sunkvežimiai “Tipo 85” ir “Tipo 110” nesustabdo firmos finansinės padėties pablogėjimo ir gamykla pereina valstybinio pramonės konsorciumo IRI (Instituto Riconstruzione Industriale) žinion. Didelės valstybės lėšų finansinės injekcijos įgalina modernizuoti sunkvežimius bei išplėsti jų gamą. Į sunkvežimius montuojamas modernizuotas 11,5 litro darbo tūrio 125 AG dyzelis, automobilių kabinoms suteikiamos kur kas dailesnės aptakios formos, o plokščią it kokio “biusingo” radiatorių pridengia lengvąsias “alfas” primenantis skydo formos falšradiatorius. 1935 metais prasideda “Tipo 350” su originaliu 6,1 litro 85 AG dyzeliu gamyba, kiek vėliau – vidutinės klasės “Tipo 500”. Visi šie sunkvežimiai – tikri “klasikai” tiek savo konstrukcija, tiek ir išvaizda.

Sunkieji triašiai sunkvežimiai “Tipo 110” neturi paklausos tarp vežėjų – kalnuotoje Italijoje tėra tik viena automagistralė, kur tokie griozdiški automobiliai gali važinėti, netapdami kliūtimi kitiems eismo dalyviams. Tačiau jų važiuoklių gamyba vis plečiama. Mat, ji bene vienintelė iš gaminamų Italijoje tinka didelės talpos – iki 120 keleivių – miesto autobusams ir troleibusams. Romos, Milano, kitų didelių šalies miestų municipalitetai užsako tokias važiuokles dešimtimis ir perduoda specializuotoms kėbulų firmoms “aprengti”. Tokios firmos, kaip “Carosseria Varesina”, “Carosseria Macchi”, SIAI-Marchetti” gamino autobusus ir troleibusus serijomis po kelias dešimtis vienetų kas mėnesį. Čia reikia suminėti vieną iš pirmųjų pasaulyje autobusų su hibridine pavara, kurį “Carosseria Macchi” 1937 metais pagamino Romos transporto firmos ATAC užsakymu. Ši “Alfa Romeo 110A” važiuoklė turėjo du variklius – įprastą dyzelinį ir dar elektrinį. Miesto centre šis automobilis važiavo kaip troleibusas, gaudamas srovę iš kontaktinio tinklo, o priemiesčiuose srovės priėmimo štangos buvo nuleidžiamos, ir troleibusas tapdavo dyzeliniu autobusu. Tarpmiestiniams pervežimams ant tos pat važiuoklės gaminami “Autotreno” – autobusai su priekaba, sujungti tarpusavyje tambūru, panašiu į tą, koks dabar naudojamas dviejų sekcijų autobusuose. Šią transporto priemonę sukonstravo ir 1934 metais užpatentavo italų inžinierius Ambrogio Baratelli. Priekabos abu tiltai buvo vairuojami, todėl ilgas ir griozdiškas “Autotreno” buvo kur kas manevringesnis, nei kiti autobusai su priekabomis.

1940 metais “Alfa Romeo” pradeda gaminti pirmąjį sunkvežimį su kabina virš variklio – “Tipo 430”. Jam firmos inžinierių sukurtas naujas 4 cilindrų 5,8 litro darbo tūrio 80 AG dyzelis su tiesioginiu įpurškimu. Netrukus įsisavinamas didesnis “Tipo 800” su 115 AG dyzeliu ir tokio pat originalaus dizaino kabina. Jiems ėmus riedėti nuo konvejerio, galutinai nutraukiama klasikinės komponuotės modelių gamyba. Tai susiję su prasidėjusiais Europoje karo veiksmais – Italijos armija standartizavo būtent modelius su kabina virš variklio ir valdžia ne tik apribojo gaminamos technikos gamą, bet ir mobilizuoja visus pagaminamus sunkvežimius armijos reikmėms. Karines “alfas” nesunku atpažinti iš durelių be šoninio stiklo ir be rėmelio bei radiatorių apsaugančio apsauginio rėmo. Karinei pramonei skirti sunkvežimiai komplektuojami dujų generatoriais, priekyje jiems įrengiami didžiuliai dujų aušinimo radiatoriai.

“Alfa Romeo” gamykloje gaminami ne tik sunkvežimiai, bet ir aviaciniai motorai. Sąjungininkai tai, be abejo, žino, todėl jau 1943 metais ją aplanko amerikiečių sunkieji bombonešiai. Antskrydis pakartojamas ir 1944 metais, tad karo pabaigą gamykla pasitinka virtusi griuvėsių krūva…Tačiau jau 1946 metais, išvalius griuvenas, pamažu vėl įsibėgėja sunkvežimių gamyba. Iki 1950 metų, kaip ir kitose įmonėse, tebegaminami prieškariniai modeliai, nors jau 1948 metais pristatomas modernizuoti “Tipo 450” bei “Tipo 900”. Ypač įdomus “Tipo 450” – jis turi nepriklausomą priekinių ratų pakabą bei žymiai efektyvesnę pneumatinę stabdžių sistemą. Šiokie tokie pakeitimai matomi ir kabinos išvaizdoje – prieškarinių modelių priekyje buvusią radiatoriaus nišą pagaliau uždengė horizontalūs chromuoti skersiniai. Keistai atrodo ant apvalainos kabinos stogo įrengti iš plonų strypelių suvirinti turėklai – šia sudedamas krovinį dengiantis brezentas, kai jo nereikia. Kariuomenei gaminamas modelis “Autocarro militare 450” su visais varančiaisiais ratais. 130 AG dyzeliu aprūpintas “Tipo 900” ilgainiui išsivysto į tikrą tarpmiestiniams pervežimams skirtą magistralinį sunkvežimį. Užsakovui pageidaujant, dviašei važiuoklei sumontuojamas trečias nevarantis, užtat vairuojamas tiltas, gaminamas firmoje “Orlandi”. Jis padidina sunkvežimio manevringumą, kas labai praverčia tiek siaurose miestų gatvėse, tiek kalnų keliuose. Šie du modeliai išlieka ant konvejerio iki 1958 metų. Kelyje juos prisivijus, galima buvo atpažinti iš vieno įdomaus sprendimo – gale po kėbulu vienas šalia kito horizontaliai sukištus du atsarginius ratus.

Bet sugrįžkime trumpam į 1950 metus. Tais metais “Alfa Romeo” įžengia į užsienio rinką. Brazilijoje su valstybės finansine pagalba įkuriama sunkvežimių gamybos įmonė “Fabrica Nacional de Motores S.A.” , kuriai techninę pagalbą teikia italai. Pradžioje čia organizuojama sunkvežimių “Isotta-Fraschini” gamyba, netrukus prisijungia ir “Alfa Romeo”. Nuo 1954 metų Brazilijoje pradedama Milane sukonstruotų sunkiųjų sunkvežimių bei žemarėmių autobusų važiuoklių gamyba pilnu ciklu, o “Alfa Romeo” jos klientams reikiamą autobusų važiuoklių kiekį dabar gamina ne savo įmonėje, o įsiveža iš Brazilijos. Juk kėbulai vis tiek užsakomi pas specializuotus gamintojus. Kodėl firma taip elgiasi? Juk tada dar nebuvo tokio didelio skirtumo tarp gamybos kaštų Europoje ir “trečiojo pasaulio” šalyse? Paprasčiausiai reikia gamybinių pajėgumų kur kas paklausesnei produkcijai – nedideliems furgonams bei jų bazėje gaminamiems mikroautobusams, sanitariniams automobiliams ir kitokiems lengviems komercinės bei specialios paskirties automobiliams. “Alfa Romeo” vadovai mato dideles galimybes šiame rinkos sektoriuje – juk jų įmonė priklauso valstybei, reiškia, jiems pirmiausia ir atiteks valstybinių institucijų – sveikatos apsaugos sistemos, policijos, armijos, energetikų, geležinkelininkų – užsakymai.

“Romeo 2” – pirmasis firmos transporterių klasės automobilis – debiutuoja tais tolimais 1954 metais, kai 30 AG išvystantis 1,2 litro dyzeliukas, varantis galinius ratus, atrodė visiškai pakankamu, o 35 AG karbiuratorinis variklis buvo laikomas greitaeigio automobilio požymiu. Kaip sakoma, pataikyta į dešimtuką – įmonė vos spėja pildyti šimtais automobilių skaičiuojamus valstybinių institucijų užsakymus. Netrukus licenzija šio simpatiško automobilio gamybai parduodama į Ispaniją, firmai Fabrica des Automoviles Diesel S.A. Avilos mieste. Beje, čia “Romeo 2” išgyveno ant konvejerio iki 1975 metų, nors per tą laiką porą kartų pasikeitė tos ispanų firmos savininkas ir pavadinimas.

1958 metais senuosius – juk pradėti gaminti dar 1940 metais – “Tipo 450” ir Tipo 900” bei jų modifikacijas pakeičia naujas modelis -“Mille” su charakteringa gerokai į priekį pastumta kabina, priekyje papuošta tuo firminiu “scudetto”. Sunkvežimis gerokai patobulintas, lyginant su ankstesniais modeliais. Jis turi naują 11 litrų darbo tūrio 163 AG dyzelį, pneumatinius stabdžius, pneumatinį sankabos valdymą. “Alfa Romeo Mille” gaminamas daugeliu modifikacijų, bazinis 4×2 variantas papildomas 6×2 ir net 8×2 tipo važiuoklėmis, atitinkamai padidinant jos keliamąją galią. Kad papildyti savo komercinių automobilių gamą, tais pat 1958 metais “Alfa Romeo” pasirašo bendradarbiavimo sutartį su Prancūzijos koncernu “Renault” ir be lengvųjų “Renault Dauphine/Ondine” modelių įgyja teisę gaminti 1,5 tonos keliamosios galios sunkvežimius “Saviem SG 2”, pas mus gerai žinomus kaip čekiški “Avi a”, o Italijoje vadintus “Alfa Romeo A15”.

Keičiantis rinkos sąlygoms Italijoje, tokie gamintojai, kaip OM, “Lancia” ir “Alfa Romeo”, nebegali konkuruoti su tokiu gigantu, kaip FIAT. 1964 metais Milane sustabdoma modelio “Mille” gamyba, visa įranga kruopščiai demontuojama ir pervežama į Braziliją, FNM gamyklą, kur vėl sumontuojama ir paleidžiama. “Mille” tipo sunkvežimiai be didesnių pakeitimų gaminami iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio, kol FNM pereina FIAT žinion. Juos ir dabar dar dažnai galima sutikti Lotynų Amerikos šalių keliuose.

O Milane 1968 metais parengiamas naujas mažo komercinio automobilio modelis. Jo indeksas – F11/F12, jei kėbulas uždaras (Furgone) ir A11/A12, jei kėbulas atviras (Autocarro). Jie varomi 1,7 litro 50 AG dyzelio “Perkins” arba 1,3 litro 60 AD karbiuratoriniu varikliu iš sportinio sedano “Giulia”. Kartu praplėsta licenzijinių “Saviem” gama – pradėti gaminti didesnio kraulumo modeliai A19, A38 ir F20 su truputį galingesniais dyzeliais. Sekantis pasikeitimas “Alfa Romeo” krovininių automobilių gamoje atliktas tik 1977 metais, kai buvo modernizuoti savi modeliai F11/F12 bei įsisavinti licenzijiniai “Saviem” modeliai A30, A32, A35 bei didžiausias A4, jais “uždengiant” 1,5 – 2,5 tonos kraulumo rinkos sektorių. Čia jau prisidėjo ir koncernas FIAT. Tad sekančiu logišku žingsniu tapo vieno pirmųjų naujo koncerno IVECO “kūdikių” – lengvo sunkvežimio “Daily” gamyba. Tiesa, jis turėjo tradicinį “Alfa Romeo” falšradiatorių bei kitokį indeksą – AR8. Jo variklį – 2,4 litro 4 cilindrų 72 AG dyzelį tiekė bendra įmonė SOFIM, šiais varikliais aprūpinusi ir FIAT, ir “Saviem”. Kaip ir ankstesni lengvų komercinių automobilių modeliai, AR8 rinkoje buvo gerai priimtas. Pardavimai augo, bet…tik Italijoje. Eksportui analogiškus “Daily” tiekė FIAT. Turėdama garantuotą užsakovą – valstybines institucijas – “Alfa Romeo” nesirūpino gamybinės programos išplėtimu. O kai prasidėjo streikų sukeltos finansinės problemos, įmonė pradėjo dar glaudžiau bendradarbiauti su FIAT. Šį suartėjimą simbolizavo dar vieno FIAT modelio – transporterio “Ducato” su priekinių ratų pavara įsisavinimas Milane ir pagal “Saviem” licenziją gamintų modelių gamybos pabaiga. FIAT modelis, vėl padabintas tradiciniu “scudetto”, ir pavadintas AR6, pakeitė ant konvejerio senąjį F12, kurio gamyba galutinai baigėsi 1983 metais. Todėl iki pat “Alfa Romeo” įjungimo į FIAT vieninteliais krovininiais modeliais iš Milano buvo FIAT “gegužiukai” AR6 ir AR8, 1989 metais trumpam papildyti 4×4 variantu “40AR8”.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU