RAUDONŽVAIGŽDŽIAI BOMBONEŠIAI VIRŠ SUECO KANALO
Antrojo pasaulinio karo pradžios – 1939 – 1940 metų – politinė situacija Europoje šiandien, kai išslaptinti dauguma to meto archyvų, nebeatrodo tokia tiesmukiškai vienareikšmiška, kaip buvo mėginama vaizduoti anksčiau. Dar ne taip senai viskas buvo aišku – karą pradėjo agresorius – hitlerinė Vokietija. Dabar jau daugelis pagrįstai linkę prie agresorių priskirti ir TSRS – juk būtent Molotovo-Ribentropo paktas “atrišo rankas” vokiečiams. Tačiau TSRS, aneksavusi Pabaltijo valstybes, pareiškusi teritorines pretenzijas Rumunijai ir užpuolusi Suomiją, bet iki 1941 metų birželio 22 dienos tiesiogiai nedalyvavusi prasidėjusiame Europoje kare, turėjo pati tapti agresijos auka metais anksčiau – 1940 metų gegužės 15 dieną. Ir užpuolikas turėjo būti visai ne Vokietija, o su pastarąja jau kariavusios Didžioji Britanija bei Prancūzija. Sunku patikėti, bet faktai rodo – kariaudamos Europoje su Vokietija, šios dvi valstybės tikrai rengėsi atidaryti dar vieną frontą prie pietinių TSRS sienų. Jei taip būtų atsitikę, sunku net prognozuoti, kaip šiandien atrodytų pasaulis…
1939 metų lapkričio 30 dieną Raudonosios armijos daliniai peržengė Suomijos respublikos sieną. Prasidėjo karinis konfliktas, netrukus pavadintas “Žiemos karu” ir tuo pavadinimu įėjęs į naujausių laikų Europos istoriją. Didžioji Britanija ir Prancūzija nedelsiant paskelbė TSRS agresoriumi ir ėmėsi diplomatinių demaršų bei pradėjo rengtis kariniams veiksmams Skandinavijoje. Bet nereikia manyti, jog šios dvi didžiosios valstybės tai darė altruistiniais sumetimais, vien tik norėdamos apginti teisėtus užpultos Suomijos interesus. Anaiptol! Šių valstybių politikams tada buvo nusispjauti, kam priklausys Karelijos sąsmauka – Suomijai ar TSRS, užtat rūpėjo kitas, strateginės reikšmės klausimas – kaip sukliudyti savo priešininkei – Vokietijai – gauti per neutralios Norvegijos uostus iš taip pat neutralios Švedijos tiekiamą geležies rūdą, nikelį ir kitas karinei pramonei itin reikalingas žaliavas. Todėl, maskuojantis pagalba didvyriškai kovojančiai Suomijai, imta rengti ekspedicinį korpusą, kuris turėjo išsisodinti Norvegijos uoste Narvike ir gretimuose pakrantės miestuose. Svarstant šį klausimą, Uinstonas Čerčilis nedviprasmiškai pareiškė:”Jei Narvikas taptų savotiška sąjunginių pajėgų organizuoto tiekimo Suomijai baze, būtų nesunku sukliudyti vokiečių laivams ten krautis rūdą ir be kliūčių plaukti Norvegijos neutralių vandenų koridoriumi”. Aiškiau ir nepasakysi…
Pasinaudodamos „Žiemos karu” kaip savo tikrųjų siekių priedanga, abi sąjungininkės netrukus ėmė planuoti dar vieną karinę operaciją, šį kartą Europos pietuose. Tuo metu pagrindinėmis naftos tiekėjomis Vokietijai buvo Rumunija ir TSRS. Anglai ir prancūzai rengėsi jėga perimti sąsiaurių tarp Viduržemio ir Juodosios jūrų kontrolę, užimti Rumunijos naftos versloves Ploešti rajone bei pagalbos Suomijai teikimo pretekstu subombarduoti pagrindines TSRS naftos versloves Baku mieste. Tai buvo tikrai strateginis planas – juk nafta pagrįstai vadinama “karo krauju”. Praradusi naftos teikimą, bet kurios šalies karo technika netrukus sustos, taps beverčiu metalo laužu, negalinčiu pajudėti iš vietos. Be abejo, naftos stygius greitai būtų atsiliepęs ne tik Raudonosios armijos, bet kas anglams ir prancūzams buvo dar svarbiau – vermachto mobilumui.
Paskutinę 1939 metų dieną į Turkijos sostinę Ankarą su vizitu atvyko britų generolas Batleris. Jo tikslas – susitarti dėl šalių karinio bendradarbiavimo ir visų pirma galimybės britų aviacijai ir laivynui naudotis Turkijos rytinėje dalyje esančiais uostais bei aerodromais. Po dviejų savaičių, 1940 metų sausio 15 dieną Prancūzijos
URM generalinis sekretorius Leže informuoja JAV pasiuntinį Paryžiuje Bullitą, jog šalies ministras pirmininkas Daladje siūlo pasiųsti į Juodąją jūrą sąjungininkų karinę eskadrą su lėktuvnešiu blokuoti TSRS uostams bei sudaryti sąlygas Baku naftos verslovių atakai iš oro.
Po diplomatų prabilo ir kariškiai – sausio 24 dieną Didžiosios Britanijos generalinio štabo viršininkas generolas Aironsaidas pateikia ministrų kabinetui memorandumą, kuriame nurodo:”…mano nuomone, mes galėsime efektyviai padėti Suomijai tik tada, jei atakuosime Rusiją iš galimai daugiau krypčių, ir kas svarbiausia, smogsime Baku naftos gavybos rajonui, kad sukelti didelę valstybės krizę Rusijoje”. Įvykiai veja vienas kitą – jau vasario 3 dieną Prancūzijos generalinis štabas siunčia Prancūzijos karinių oro pajėgų vadui Sirijoje generolui Žiuno direktyvą rengtis Baku naftos verslovių oro atakai, o vasario 7 dieną tarybinių naftos verslovių bombardavimo planas svarstomas Didžiosios Britanijos karinio komiteto posėdyje. Išvada – toks antskrydis gali turėti didelės įtakos tarybinei ekonomikai, įskaitant ir žemės ūkį. Štabų viršininkų kabinetui duodamas nurodymas parengti reikiamus dokumentus, netrukus pradedamas naujausiais vidutinio nuotolio bombonešiais “Blenheim Mk.IV” ginkluotų Karališkųjų oro pajėgų eskadrilių permetimas iš metropolijos į Artimuosius Rytus, arčiau numatomų veiksmų rajono.
Kovo 8 dieną štabų viršininkų komitetas pateikia Didžiosios Britanijos vyriausybei dokumentą, pavadintą „Karinių veiksmų prieš Rusiją 1940 metais pasekmės”. Jame aptariamos galimos atakos prieš TSRS, nurodant, jog planuojama atakuoti trimis kryptimis: šiaurėje (Petsamo, Murmansko ir Archangelsko rajonuose), Tolimuosiuose Rytuose ir pietuose. Pabrėžiama, jog svarbiausia kryptis – pietinė, kur yra lengviausiai pažeidžiami taikiniai – naftos verslovės prie Baku, Grozno bei Batumi. Pagalbinį smūgį turėjo smogti karinės jūrų pajėgos, kurių užduotis – netikėta britų lėktuvnešiuose besibazuojančių lėktuvų ataka sugriauti naftos perdirbimo įmones bei naftos saugyklas Batumyje ir Tuapse. Britų kariškių nuomone, tokia koncentruota ataka galėtų kuriam laikui paraližuoti rusų gynybines galimybes.
Ką gi, viskas atrodė logiškai – yra agresorius, yra besiginanti nuo jo auka, yra dvi galingos ir pasirengusios agresorių sustabdyti valstybės. Tik va, vienas faktas kliudo priimti šią puikią versiją – TSRS-Suomijos taikos sutartis pasirašyta kovo 12 dieną, “Žiemos karas” baigėsi, bet sąjungininkai vis tiek rengiasi netikėtai atakai. Kovo 30 dieną iš Habanijos oro bazės prie Bagdado pakyla naujausias žvalgybinis lėktuvas “Lockheed –12A”, aprūpintas trimis plačiajuosčiais fotoaparatais, kurie iš 6 kilometrų aukščio labai gerai fotografuoja 18,5 kilometrų pločio ruožą. Jis kerta TSRS sieną ir kelis kartus apsuka Baku, fiksuodamas naftos versloves. Po keturių dienų tas pat lėktuvas fotografuoja Batumi ir Poti rajonus. Tarybinė zenitinė artilerija žvalgą apšaudo, bet nesėkmingai. O sąjungininkai jau pradėjo baigiamąją pasirengimo atakai prieš TSRS fazę. Nustatyta pirmojo antskrydžio data ir taikinys – gegužės 15 dieną britų ir prancūzų bombonešiai atakuos Baku…Šiandien, kai neblogai žinome, kaip tų 1940 metų gegužę iš tikrųjų vystėsi karo veiksmai Vakarų fronte, kad gegužės 10 dieną vermachtas pradėjo žaibišką plataus masto Prancūzijos puolimą, netrukus pasibaigusį Paryžiaus atidavimu vokiečiams ir Diunkerko katastrofa, keistai atrodo tas siekimas žūt būt užpulti TSRS, nors nebėra net formalaus preteksto. Taip, realiai Stalinas remia Vokietiją, tiekia jai žaliavas ir maisto produktus. Bet juk tikroji grėsmė – vermachto tankų divizijos – tuo metu buvo čia pat, ir ne bombardavimais kažkur toli Kaukaze jas galima sustabdyti…Apie kokias nors diplomatines derybas su TSRS dėl tiekimų Vokietijai apribojimo net nekalbama – netikėta ataka, nepaskelbus karo, matoma kaip vienintelis galimas sprendimas. O kas po to? Karas jau ne su vienu, o su
dviem diktatoriais? Bet, matyt, tokia tai didžiosios politikos logika, iškreipta ir neretai nesuprantama normaliai mąstančiam žmogui.
O kaip reagavo TSRS? Na, prieš karą tarybinė žvalgyba Europoje veikė bene efektyviausiai iš visų. Jos rezidentūra Didžiojoje Britanijoje dar 1939 metų pabaigoje sužinojo apie oro atakos prieš naftos versloves planus, o vėliau reguliariai siuntė į Maskvą informaciją apie pasirengimo eigą. Be to, atakos rengėjai nežinojo, kad vienas iš trijų priešlėktuvinės gynybos korpusų, kurie tada buvo Raudonosios armijos sudėtyje, buvo dislokuotas kaip tik aplink Baku. Jo sudėtyje – trys zenitiniai artilerijos pulkai, kiekviename jų – po šimtą 76 ir 85 mm kalibro zenitinių pabūklų, po 12 naujausių 37 mm zenitinių automatinių pabūklų, po 25 sunkiuosius zenitinius kulkosvaidžius ir po 30 mobilių prožektorių. Baku aerodrome bazavosi pora šimtų naikintuvų. Taigi, britų ir prancūzų bombonešių pilotų laukė ne toks jau “lengvas pasivaikščiojimas”, kaip manė planuotojai štabuose.
TSRS karinė vadovybė nemanė, jog pakaks tik apsiginti nuo oro atakos. Jau 1940 metų vasario pradžioje imtas ruošti galingas kontrsmūgis. Jam KOP vadovybė išskyrė 6 pilnai sukomplektuotus tolimojo skridimo bombonešių pulkus, turėjusius apginklavime dvimotorius bombonešius DB-3 (vėliau, karo metais žinomus kaip IL- 4), iš viso 350 lėktuvų. Penkių pulkų lakūnai turėjo kovinį patyrimą, įgytą “Žiemos karo” metu. Trys pulkai bazavosi Krymo aerodromuose, trys – Armėnijoje, prie Sevano ežero.
Balandžio mėnesį visų pulkų vadai gavo slaptas skrydžių užduotis, ir šturmanai pradėjo planuoti maršrutus. Maždaug tuo pat metu pirmosios, Kryme dislokuotos grupės lėktuvai pradėjo tolimus bandomuosius skrydžius. Pakilę iš Eupatorijos aerodromo, bombonešiai skrisdavo į vakarus iki Bulgarijos krantų, po to sukdavo link Turkijos ir jos pakrantėmis skrisdavo iki Abchazijos krantų, čia imituodavo pažymėto taikinio ataką ir grįždavo atgal į Eupatoriją. Gavę atitinkamą komandą, šios grupės bombonešiai, praskridę virš Turkijos, kuri paprasčiausiai neturėjo techninių galimybių laiku sureaguoti į savosios oro erdvės pažeidimą, turėjo atakuoti britų karines bazes Kipre: Larnakoje, Nikosijoje ir Famagustoje, Haifos karinę bazę Palestinoje, įvairius prancūzų karinius objektus Sirijos teritorijoje.
Armėnijoje besibazuojančių lėktuvų skrydžio maršrutai ėjo virš Irano ir Irako. Bagdado rajone pulkai pasiskirstydavo – vieni turėjo atakuoti objektus Turkijoje ir britų karines bazes Irake, kiti skristi dar toliau, į Egiptą. Pastarasis maršrutas atiteko
21-jam tolimojo skridimo bombonešių pulkui. Dvi iš jo eskadrilių gavo uždavinį atakuoti Aleksandrijos reide stovinčius karo laivus, dvi – bombarduoti taikinius prie Port-Saido uosto, o viena – tiksliais smūgiais sugriauti Sueco kanalo šliuzus ir taip paraližuoti Didžiosios Britanijos laivybą Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų regione.
Tarybinių aviacijos strategų planai taip pat atrodo kiek fantastiškai. Tačiau jie vis tik buvo pakankamai realūs. Visame šiame didžiuliame regione nebuvo efektyvios perspėjimo apie priešo lėktuvus sistemos, pirmieji ankstyvojo perspėjimo radarai kol kas buvo statomi tik Europoje, La Manšo pakrantėje, nei viena iš valstybių, virš kurios turėjo skristi tarybiniai lėktuvai, neturėjo modernios naikintuvų aviacijos, realiai galinčios sukliudyti šimtų bombonešių reidą, o sąjungininkų aviacija buvo dislokuota kituose regionuose. Svarbiausia – TSRS žvalgyba nustatė, kad nei britai, nei prancūzai, nors jau kariavo su vokiečiais daugiau nei pusmetį, savo karinėse bazėse Viduržemio jūros rajone ir Irane, Irake, Sirijoje, Palestinoje net nebuvo įvedę nuolatinės karinės parengties – juk tas karas vyko taip toli, kažkur ten prie Belgijos, Olandijos, Liuksemburgo…O ir buvo jis kažkoks keistas – su nuolatinėmis paliaubomis atskiruose ruožuose, lengvais susišaudymais. Jie pasitikėjo savimi, savo technika, savo galia, kuri, kaip žinome, labai greitai pasirodė esanti visiškai menka …
Taip kad “Stalino sakalai”, pagal planą pakilę į orą atsakomajam smūgiui, vos tik prie Baku priartėtų sąjungininkų lėktuvai, tikrai galėjo tikėtis, kad jų pasirodymas toli nuo TSRS teritorijos bus visiškai netikėtas anglams bei prancūzams ir atneš bent jau dalinę sėkmę. O politinės tokių veiksmų pasekmės galėjo būti lemtingos – tarpusavio oro atakos neišvengiamai būtų ilgam supriešinusios Didžiąją Britaniją ir Prancūziją su TSRS, gal būt, net padariusios neįmanoma tą Antrąjį pasaulinį karą laimėjusią jėgą – antihitlerinę koaliciją. Taip, jei tik A.Hitleris būtų uždelsęs su ataka Vakarų fronte kokias 8-10 dienų, pasaulio istorija galėjo būti ir kitokia.
Parengta pagal užsienio spaudą.