“URALAI” URAGANŲ ZONOJE
Liucijus Suslavičius
Praėję metai buvo nelaimingi Pietryčių Azijai ir Vidurio Amerikai. Galingas cunamis nusiaubė daugelio Azijos šalių pajūrio rajonus, nusinešdamas dešimtis tūkstančių žmonių gyvybių, vienas po kito uraganai “Katrina”, “Stenas” ir “Vilma” užgriuvo Karibų jūros pakrantes. Stichijai dar tebesiaučiant, į nuo jos nukentėjusius rajonus atvyko gelbėtojai iš kitų šalių, mobilizavo visas galimybes, įskaitant karinių pajėgų panaudojimą, ir pačios nukentėjusios šalys. Visose minėtose gelbėjimo operacijose dalyvavo Meksikos karinio jūrų laivyno jūrų pėstininkai su savo technika. Ir ypatingą gelbėtojų pagarbą šiomis sunkiomis sąlygomis pelnė rusiški visureigiai – triašiai sunkvežimiai “Ural-4320”. Nustebsite, bet tos toli nuo mūsų esančios Lotynų Amerikos valstybės elitiniai kariniai daliniai – o jūrų pėstininkai visur nuo seno priskiriami ginkluotųjų pajėgų elitui – iš tikrųjų važinėja rusiškais “uralais”, tokiais, kokius dar gana dažnai matome Lietuvos miškuose, per giliausią purvą gabenančius didžiules rastų rietuves. Tai neabejotinai įdomus faktas, kad valstybė, pati turinti gerai išvystytą automobilių pramonę, esanti šalia stambiausio pasaulyje automobilių gamintojo – Jungtinių Amerikos Valstijų – į ginkluotę priėmė ne savus visureigius, ne visame pasaulyje paplitusius karinių automobilių firmos “AM General” gaminius, ne JAV specialiai jūrų pėstininkams gaminamą “Oshkosh MTVR”,o rusišką sunkvežimį, kurio pirmieji variantai nuo konvejerio pradėjo riedėti dar 1961 metais. Greit sukaks pusė amžiaus, kaip jie gaminami, tačiau, atrodo, nieko geresnio šioje visureigių klasėje niekas taip ir nesukūrė. Aišku, šiandien į Meksiką parduoti “Ural-4320-31” su dyzelinėmis “aštuoniukėmis” JaMZ-238 (darbo tūris 14,9 litro, 240 AG/2100 aps.min) galingesni bei ekonomiškesni, nei pirmosios kartos “Ural-375D” su karbiuratoriniais 180 AG varikliais, patobulinta šių visureigių transmisija, stabdžių sistema, elektros įranga ir kiti mazgai bei sistemos, tačiau bendra konstrukcija ir taip vadinami geometriniai pravažumo parametrai iš esmės nepasikeitė, kaip nepasikeitė brutalokas, bet tikrai funkcionalus ir gerai atpažįstamas Miase gaminamų sunkvežimių išorės dizainas.
Meksikiečiai pradžioje nupirko nedaug “uralu” – tik 52 automobilius, kurie buvo pristatyti užsakovui 2004 metais. Jau 2005-jų pradžioje 6 sunkvežimiai iš šios pirmosios partijos kartu su gelbėtojais iš Meksikos atsidūrė cunamio nuniokotame regione, kur gabeno į visiškai be kelių likusius rajonus humanitarinę pagalbą, iš ten išveždami išgelbėtus žmones, o po to puikiai pasidarbavo, valant nuo kelių juos užvertusius medžius, namų ir kelio statinių griuvėsius. Patirtis, įgyta tenai, netrukus pravertė Meksikos pašonėje – rugsėjo mėnesį Meksikos vyriausybė pasiuntė gelbėtojus ir jūrų pėstininkus į uragano “Katrina” užtvindytą Naująjį Orleaną. Aišku, gelbėtojai pasiėmė su savim ir “uralus”, šį kartą aštuonis, be kurių, kaip vėliau rašė Meksikos laikraščiai, gelbėtojai nebūtų nuveikę ir pusės to, ką jiems tenai pavyko padaryti. Beje, iš karto po gelbėjimo operacijos Pietryčių Azijoje Meksika užsakė dar 22 “uralus”. Jie labai pravertė, kai vienas po kito dabar jau Meksikos pakrantes užgriuvo uraganas “Stenas”, o po poros mėnesių – “Vilma”. “Stenas” padarė daug bėdos Čiapas valstijoje, bet ten gelbėjimo darbus Meksikos kariuomenė užbaigė gana greitai. Kur kas sunkesni buvo “Vilmos”, “prasisukusios” Jukatano pusiasalio pakrantėmis ir nuniokojusios čia esančius kurortus, siautėjimo padariniai. Itin stipriai nukentėjo Kankuno miestas, garsėjęs savo paplūdimiais ir viešbučiais. Uraganas sugriovė per 2000 pastatų, nutraukė visas elektros linijas, užtvindė kurortą su toliau nuo pakrantės esančiais rajonais jungiančius kelius. Į pagalbą vėl atvyko gelbėtojai ir kariškiai. 44 “uralai”, galintys įveikti apsemtus ir liūčių išplautus kelius, buvo pasiųsti išvilkti juose įstrigusius automobilius su žmonėmis. Per parą jūrų pėstininkai ištempė į saugią vietą 365 meksikiečių ir 66 užsieniečių turistų automobilius, tarp jų ir autobusus su uragano užkluptais keleiviais. Vienas “uralas” trumpam tapo šalies prezidento Visentės Foxaso reprezentaciniu automobiliu – tik šis sunkvežimis su didelio skersmens ratais, hermetizuotu varikliu ir aukštu kėbulu galėjo pristatyti prezidentą į apsemtą Kankuną, kai paaiškėjo, kad sraigtasparniui nutūpti sugriautame ir apsemtame mieste nėra galimybės. Daugelį nukentėjusių pajūrio gyvenviečių pirmosios gelbėtojų grupės pasiekė, važiuodamos seklia vandenyno pakrante, nes tame rajone kelius reikėjo pirmiausia išvalyti nuo juos užvertusių medžių, o važiuoti tiesiai per Jukatano džiungles neišgali net ir vikšrinė technika.
Visgi ne vien keliasdešimtie sunkvežimių pardavimas apsprendžia Rusijos ir Meksikos santykius šioje srityje. Meksikai pasiūlius, automobilių gamyklos “Ural” specialistai užsiėmė šioje šalyje pagal amerikiečių licenziją gaminamų 6 cilindrų dyzelinių variklių “Caterpillar C 7” adaptavimu triašiame “Ural – 4320-07-51”. Pernai spalio mėnesį bandomasis “uralo” su meksikietišku dyzeliniu varikliu ir 9 laipsnių mechanine ZF gamybos pavarų dėže pavyzdys buvo surinktas, išbandytas Rusijoje ir išsiųstas į Meksiką, galutiniam aprobavimui. Su 275 AG dyzeliu, išvystančiu maksimalų 1085 Nm sukimo momentą, rusiškas automobilis tapo patikimesnis, o jo galimybės įveikti sunkiai pravažiuojamą bekelę tapo dar didesnės. Aukštas “katerpilerio” sukimo momentas, išvystomas gana plačiame sūkių diapazone, leidžia transmisijoje panaudoti paprastesnes pavarų dėžes su mažesniu pavarų skaičiumi. Kartu padidėja “Ural” gamyklos galimybės gauti didelį Meksikos vyriausybės užsakymą, nes šioje šalyje dyzeliai “Caterpillar” ne tik gaminami, bet ir turi itin platų aptarnavimo stočių tinklą.
Automobilių gamykla “Ural” jau senokai stengėsi patekti į Lotynų Amerikos rinką. Patys pirmieji “uralai” – 30 sunkvežimių – dar TSRS gyvavimo metais per užsienio prekybos organizaciją “Avtoexport” buvo parduoti į Argentiną, “uralus” kaip karinę TSRS pagalbą gavo kelios “draugiškų” režimų valdomos šalys. Bet toliau viskas įstrigo – pačios gamyklos pastangos prekiauti savo visureigiais 1990-1994 metais apsiribojo bandomųjų pavyzdžių patiekimu Kolumbijai, Ekvadorui, Venesuelai, o jau tada užsimezgę ryšiai su meksikiečiais nutrūko dėl parsidėjusios tenai ekonominės krizės. Pirmas didesnis kontraktas su Pietų Amerikos valstybe buvo pasirašytas tik 1996 metais – 200 vienetų “Ural-4320” iškeliavo į Čilę. Po to tai viena, tai kita šio regiono valstybė pirko didesnes ar mažesnes sunkvežimių iš Miaso partijas. Pavyzdžiui, Urugvajus į Jungtinių Tautų organizuojamas taikos palaikymo misijas kartu su kariais siunčia ir šalies armijos apginklavime esančius sunkvežimius “Ural” – ten, kur šaudoma, kur minos, kur nėra kelių, nėra remonto dirbtuvių ir patyrusių meistrų, patikimai tarnauja tik itin tvirtos, o kartu ir nesudėtingos konstrukcijos automobiliai, nebijantys nei nemokšiško elgesio, nei prastos kokybės degalų. Tačiau tapti nuolatiniu tiekėju nėra paprasta – daugelyje regiono šalių, ne tik Meksikoje, Brazilijoje ir Argentinoje, veikia automobilių ir jų agregatų gamybos įmonės, ir be abejo, tos šalys norėtų dalyvauti sunkvežimių gamyboje, tiekdamos komplektuojančius agregatus ar organizuodamos surinkimą iš importuojamų rusiškų agregatų savo įmonėse. Beje, tai plačiai paplitusi praktika, šitaip “uralai” teikiami Kinijai, netrukus agregatų ir detalių komplektai bus tiekiami Vietnamui ir Indijai, kur 2005-siais pastatytos sunkvežimių surinkimo įmonės. Tad bendras su Meksika naujo dyzelinio “uralo” projektas gali tapti tuo “raktu”, kuris rusiškiems sunkvežimiams plačiau atvers Lotynų Amerikos rinką.