VAIRUOTOJŲ MOKYMUI – 100 METŲ
Liucijus Suslavičius
Automobilių vairuotojų rengimo, jų egzaminavimo, vairuotojų pažymėjimų išdavimo bei keitimo klausimai pastaraisiais metais reguliariai atsiduria visuomenės dėmesio centre. Kai kada – dėl nežinia kieno ir kokiu tikslu platinamų gandų, kai kada – dėl masinės informacijos priemonėse skelbiamos medžiagos. Bet kokia informacija šia tema įdomi daugeliui , nes kuo jau kuo, o turimų automobilių skaičiumi (ir atitinkamai – juos vairuojančiųjų kiekiu) Lietuva tikrai skųstis negali. Tiesą sakant, girtis lyg irgi nėra kuo – automobilių parkas senas, vairuotojai – agresyvūs, užtat ir avaringumu esame vos ne pirmieji Europoje.
Analizuojantys situaciją specialistai gana vieningi – daugelio bėdų kelyje priežastis – neatitinkantis realių nūdienos poreikių vairuotojų parengimas. Juk sistemoje „kelias- automobilis – žmogus” būtent pastaroji grandis yra svarbiausia. Ir neretai – pati silpniausia. O juk vairuotojai pasaulyje rengiami ne taip jau ir trumpą laiką – net 100 metų, tad patyrimo šioje veiklos sferoje lyg ir turėtų pakakti…
Pirmaisiais automobilių vairuotojais buvo jų kūrėjai. Jie turėjo savų problemų. Štai, pasakojama, kad Karlas Benzas pirmąją avariją padarė, vos pasigaminęs ir pirmą kartą užvedęs savojo triračio ekipažo variklį. Jis rėžėsi į kiemo tvorą, ir tai paskatino jį patobulinti stabdžius ir tik tada išvažiuoti į gatvę. Beje, jį egzaminavęs (kad išradėjui būtų leista važinėti gatvėmis ir keliais) policijos pareigūnas vairuoti pats nemokėjo…
Vėliau vairuoti automobilius – tada dar tiesiog „karietas su varikliais” – kiekvienas mokėsi kaip išmanė. Automobilių paklausai augant, jų savininkus elgtis su naujai įsigyta transporto priemone mokė pardavėjai. Būtent elgtis, nes dažniausiai jie apsiribodavo tik trumpu instruktažu, kaip paleisti variklį, junginėti pavaras, pripildyti baką benzino. Savaeigio ekipažo vairavimo įgūdžius jo savininkas arba jo pasamdytas dirbti vairuotoju asmuo turėjo įgyti patys. Aišku, po truputį didėjant automobilių skaičiui, augant jų važiavimo greičiui tokia tvarka, kai padidinto pavojaus šaltinį – o automobilis, deja, tokiu yra nuo pačių pirmųjų jo sukūrimo dienų – vairuoja ne itin sugebantys jį suvaldyti asmenys, kėlė rimtą susirūpinimą ir visuomenės nepasitenkinimą, net priešpriešą darančiai pirmuosius žingsnius automobilizacijai. Taip palaipsniui brendo suvokimas, kad automobilių vairuotojus reikia mokyti vairavimo meno, padėti jiems kuo greičiau įgyti bent minimalius sudėtingo mechanizmo saugaus valdymo įgūdžius.
Gali būti, kad pirmoji speciali vairuotojų rengimo mokykla iš tikrųjų buvo įkurta Vokietijoje Aschaffenburgo mieste 1904 metais. Šalies archyvuose išsaugoti dokumentai, paliudijantys, kad architektas Rudolfas Kempfas, šiame Bavarijos mieste jau anksčiau organizavęs „Privatų Kempfo technikumą” (kažką panašaus į šiuolaikinę Technikos kolegiją), tais metais įkūrė jo padalinį, pavadinęs jį „Automobilių vairavimo mokyklą jauniems inteligentiškiems vyrams nuo 17 metų”. Pristatydamas ją , Kempfas teigė, kad jo tikslas – „sukurti gerų vairuotojų sluoksnį, kurie bus geriausia priemonė apsisaugojant nuo nelaimingų atsitikimų ir priešiškumo automobiliui išsklaidymui.” Skamba kiek pompastiškai, tačiau tada, kaip jau minėta, reikėjo ne tik mokyti žmones automobilizmo pradmenų, bet dar ir propaguoti visuomenėje patį automobilį, kaip pažangią transporto rūšį.
R.Kempfas buvo pirmasis, kuris sistematizavo žinias apie automobilį ir jo valdymą bei parengė specialią norinčiųjų tapti vairuotojais mokymo programą, kurioje 15 valandų buvo skirta teoriniam mokymui, 12 valandų – automobilio priežiūrai ir remontui (jas būsimieji vairuotojai praleisdavo mokyklos automobilių remonto dirbtuvėje) bei aštuonios valandos praktiniam vairavimui Aschaffenburgo gatvėse bei aplinkiniuose keliuose. Beje, būsimieji vairuotojai buvo mokomi ne tik remontuoti automobilį, keisti ir lopyti padangas, bet ir orientuotis vietovėje pagal žemėlapį – juk keliuose krypčių rodyklių tais laikais beveik nebuvo, kaip ir gyvenviečių pavadinimų. Mokymas truko 10 savaičių. Tačiau ir tada jau būta „lygesnių tarp lygių” – sekančiais metais R.Kempfas savo mokykloje lygiagrečiai atidaro gerokai trumpesnius – tik 14 dienų trukmės – kursus „ponams karininkams, gydytojams, inžinieriams ir fabrikantams”, tačiau baigimo pažymėjimai išduodami tokie patys, kaip ir besimokiusiems penkis kartus ilgiau. Kažkuo primena šiandienines vairuotojų rengimo Lietuvoje nuostatas, tiesa?
1906 metų pradžioje veiklusis R. Kempfas nusprendžia išplėsti sėkmingą vairuotojų rengimo veiklą. Mokykla oficialiai įregistruojama kaip „Pirmoji Vokietijos profesinė vairuotojų rengimo mokykla”, prie jos atidaromas „Kėbulų gamybos skyrius”, kuriame mokoma kėbulų konstravimo, dizaino ir gamybos pagrindų. Juk tada retas kuris automobilis iš gamintojo užsakovui buvo tiekiamas pilnai parengtas naudoti. Bendra taisykle buvo automobilio važiuoklės pirkimas, po to specializuotoje firmoje užsakant jai kėbulą pagal savo skonį ir piniginę. Tokiomis sąlygomis žinios apie kėbulus tikrai nebuvo beprasmės.
Pirmoji Vokietijoje oficiali automokykla veikė nuo 1904 metų lapkričio 7 dienos iki 1906 metų lapkričio. Tuomet Aschaffenburgo savivaldybės valdininkai netikėtai atėmė iš vairavimo mokyklos įkūrėjo licenziją verstis šiuo verslu, motyvuodami tai…jo profesinių žinių trūkumu ir nesugebėjimu tvarkyti finansinius bei organizacinius mokyklos veiklos klausimus. Šiandien galime spėti, kad tikroji priežastis buvo tie nepatogumai, kuriuos valdininkams sukėlė naujovėms imlus ir energingas verslininkas, „netilpęs” į griežtus to meto kaizerinės Vokietijos biurokratinės tvarkos rėmus. Pirmoji vairavimo mokykla visgi spėjo parengti net 419 vairuotojų. Tiesa, R. Kempfas rankų nenuleido ir tęsė savo labai svarbią veiklą kitur – Mainzo mieste, kur 1907 metais jis įkūrė naują vairavimo mokyklą.
Nuotraukoje: „Pirmosios Vokietijos profesinės vairuotojų rengimo mokyklos” instruktoriai ir kursantai Aschaffenburgo pilies fone.