EISMO SAUGUMU BESIRŪPINANT Liucijus Suslavičius
Ilgametė automobilio istorija – tai ne tik galimybių suteikti jam didesnę galią ir pasiekti didesnį greitį paieškos, nors dažniausiai akcentuojama būtent tai, bet ir siekimas sukurti kuo saugesnės konstrukcijos automobilį. Konstruktoriai pirmuosius 40-50 automobilio egzistavimo metų dar nesuvokė, kad jo konstrukciją reikia daryti saugesnę kompleksiškai, nes daugelis dalykų yra vienaip ar kitaip susiję, ir griebdavosi tobulinti bei perdirbinėti kokį nors vieną mazgą, agregatą ar sistemą. Rezultatai dažniausiai būdavo trumpalaikiai arba, pagerinus vieną parametrą, pablogėdavo kiti.
“Žadintuvas” snūduriuojančiam. Vairuotojo nuovargis yra daugybės avarijų visuose pasaulio keliuose priežastis. Konstruktoriai dar ir dabar nėra sukūrę patikimų įtaisų, kurie jei ne padėtų tą nuovargį įveikti, tai bent jau įspėtų vairuotoją, jog jis priartėjo prie pavojingos būsenos. Tačiau mėginimų tokius prietaisus sukonstruoti būta nuo tada, kai automobilis iš madingo žaisliuko tapo pakankamai plačiai naudojama transporto priemone. Vienas iš toks vairuotoją apie pervargimą įspėjantis prietaisas pasirodė Vokietijoje ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Jo kūrėjai pabandė išnaudoti skirtingą žvalaus ir snūduriuojančio vairuotojo pirštų, spaudžiančių vairo ratą, jėgą. Po vairo ratu ant jo stipinų sumontuojamos spyruoklės su kontaktais, prie jų pritvirtinamas plonas metalinis žiedas, kurio skersmuo toks pat, kaip vairo rato. Kontaktai po vairu laidais sujungti su už prietaisų skydelio paslėptai sumontuotu valdančiuoju prietaisu, reaguojančiu į elektrinės grandinės nutrūkimą. Idėja buvo paprasta – kol vairuotojas žvalus, jo pirštai tvirtai laiko apkabinę vairo ratą ir po juo esantį žiedą. Kontaktai ant vairo stipinų susiglaudę, jais iš valdymo prietaiso visa grandine teka srovė. Bet štai vairuotojas pavargo, jo pirštų jėga sumažėja arba jis juos iš viso atleidžia, leisdamas rankų raumenims pailsėti. Spyruoklės atstumia žiedą ir taip nedelsiant atjungia elektrinės grandinės kontaktus. Vos tik srovė nutrūksta, valdymo prietaise esanti relė sujungia prie automobilio elektrinio garso signalo grandinės prijungtus kontaktus taip, kad signalas suveikia, įspėdamas vairuotoją. Maža to, tuo pačiu momentu kita relė nutraukia srovę automobilio uždegimo sistemoje, išjungdama variklį!
Bet tai būta tik vienos, pagrindinės, ,,gudraus” prietaiso funkcijos. Perjungus jo jungiklį į antrąją poziciją, įspėjantis apie nuovargį prietaisas tapdavo…apsauga nuo nuvarymo. Bandant užvesti automobilio variklį, nepriklausomai nuo to, ar pirštai prispaudė žiedą prie vairo rato, ar ne, suveikdavo garso signalą įjungianti ir uždegimą išjungianti relė. Variklis paprasčiausiai neužsivesdavo, užtat garso signalas veikė neišsijungdamas. Buvo ir trečia padėtis – neutrali, kai prietaisas neveikdavo.
Besikraipantys žibintai. Šiandien vis dažniau sutinkame automobiliuose apšvietimo sistemas, sugebančias apšviesti kelią , į kurį sukame. Sudėtinga konstrukcija nukreipia šviesos sriautą vos ne anksčiau, negu pradedame posūkio manevrą. Technika nauja, bet idėja – labai sena. Dar prieš beveik šimtą metų, 1906 – siais, amerikietis išradėjas Artūras E. Dobbsas pasiūlė pasisukančius automobilio žibintus. Jis paprasčiausiai sumontavo juos ant pasukamų kronšteinų, kuriuos sujungė su priekinio tilto skersine vairo trauke. Sukant vairą, ji slankiojo kairėn- dešinėn, kartu pasukdama į reikiamą pusę ir automobilio žibintus. Negali pasakyti, kad sistema buvo labai jau efektyvi, bet laikas nuo laiko net iki trečiojo dešimtmečio pabaigos įvairūs automobilių gamintojai ją panaudodavo savo naujuose modeliuose. Tik gerokai padidėjus automobilio žibintų skleidžiamam šviesos sriautui pasukamų žibintų buvo atsisakyta. Kaip matome, laikinai… Būta ir kitokių idėjų. 1937 JAV metais buvo sukurti specialūs žibintai, skirti kalnuotiems regionams. Pritvirtinti prie buferio, kylant į kalną, jie pasilenkdavo taip, kad šviesos sriautas išliktų horizontalus. Todėl tokie žibintai įkalnės viršuje neapakindavo iš priekio atvažiuojančių automobilių vairuotojų. Gi važiuojant nuo kalno, žibintai atsiversdavo atgal tik tiek, kad šviesa sklistų lygiagrečiai kelio paviršiui ir neakintų iš priekio važiuojančių.
Vidaus telefonas. Trečiojo dešimtmečio automobiliai dažniausia turėjo atvirus ,,tourer”, ,,cabriolet” ar ,,roadster”tipo kėbulus. Jei automobilis nedidelis, o vairuotojas ir keleivis sėdi šalia, susikalbėti net ir greit važiuojant buvo įmanoma – vėjo šniokštimas žodžių visiškai neužgoždavo. Bet kaip susikalbėti su vairuotoju ilgame prašmatniame ,,rollsroise” ar ,,pakarde”, kur tarp priekyje sėdinčio vairuotojo ir gale, trečioje sėdynių eilėje virš užpakalinio tilto įsitaisiusio automobilio savininko – geri pusantro metro? O jei apsaugai nuo vėjo dar ir antras, keleivių veidus pridengiantis stiklas įrengtas – niekaip keleivis vairuotojui komandos sustoti ar pasukti nepaduos. Būtent tada pasirodė ryšiui tarp keleivio ir vairuotojo skirtas ,,Stentor Autophone”. Šis aparatas labai aiškiai pabrėžė skirtumą tarp vairuotojo ir jo pono – keleivis turėjo tik mikrofoną, kuriuo duodavo nurodymus, vairuotojas – tik vamzdelį klausymuisi. Jis privalėjo klusniai vykdyti kas jam liepta,o paprieštarauti ar ką nors paaiškinti negalėjo – ponas jo klausyti nesiruošė, tad kam vairuotojui mikrofonas…Tokie ,,autofonai” prarado prasmę, kai paplito uždari kėbulai, o ir visuomenė pasidarė demokratiškesnė, tačiau savo laiku jie , be abejo, buvo naudingi.
Kai trūksta trečios kojos. Vairavimo instruktoriai neretai juokauja, kad būsimajam vairuotojui reikia trijų kojų – juk pedalai, kuriuos reikia spaudyti, net trys – sankabos, stabdžio ir akseleratoriaus. Ir iš tiesų, kol pradedantysis vairuoti išmoksta vikriai keisti kojų padėtį ant pedalų, o kai reikia – ir spausti du pedalus viena koja, praeina nemažai laiko. Kad padėti tokiems pradedantiesiems vairuotojams dviem kojomis valdyti tris pedalus, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje JAV buvo sukurta ir pardavinėjama dešiniosios vairuotojo kojos keliu valdoma svirtis akseleratoriaus pedalui valdyti. Pritvirtinta po prietaisų skydeliu, apatiniu galu ji tvirtai rėmėsi į akseleratoriaus pedalą. Kitas, viršutinis svirties galas apgaubdavo dešinįjį kelį. Tad, laikydamas koją ant stabdžio pedalo, vairuotojas kartu galėjo ,,gazuoti”. Tam terikėjo pastumti dešinę koją į priekį. Sistema neprigijo, nes praktikoje išmokti ja naudotis buvo kur kas sudėtingiau, nei priprasti žaibiškai perkelti koją nuo akseleratoriaus ant stabdžio pedalo. O norai buvo tikrai geri…
,,Greičio policininkas”. Pastovų važiavimo greitį palaikantis ,,cruise control” prietaisas jau tapo ne vieno brangesnio automobilio serijine įranga. Bet bandymai sukurti greitį automatiškai kontroliuojantį prietaisą siekia net praėjusio amžiaus ketvirtą dešimtmetį, kai dar nebuvo nei tranzistorių, nei mikroschemų. Tuomet ir reikalavimai buvo paprastesni – rūpėjo ne tiek palaikyti pastovų greitį, kiek neleisti viršyti eismo taisyklėmis nustatyto. Anglijoje pasirodė ,,Speedcop” (,,Greičio policininkas”) pavadintas prietaisas, kuris išjungdavo variklio uždegimo sistemą, jei automobilis viršydavo miestuose leistą 30 mylių per valandą(48 km/h) greitį. Tai buvo mechaninis ir dabartiniu požiūriu primityvus įtaisas, kažkas panašaus į garo mašinose naudotą Vato išcentrinį reguliatorių. Cilindriniame ,,Speedcop” korpuse, tvirtinamame po prietaisų skydeliu, kaip tik ir buvo sumontuotas toks išcentrinis reguliatorius, kurį suko nuo pavarų dėžės ateinantis lankstus trosas. Nuo reguliatoriaus plonas troselis buvo nuvestas prie uždegimo sistemos pertraukėjo-paskirstytojo grandinėje papildomai sumontuoto mechaninio išjungėjo. Automobiliui viršijus nustatytą greičio ribą, išcentrinio reguliatoriaus svirtelė trūkteldavo šį troselį ir jis išjungdavo srovę pertraukėjo pirminėje grandinėje. Variklis užgesdavo. Specialiu jungikliu vairuotojas galėjo prietaisą visai išjungti. Beje, išjungėjas irgi buvo mechaninis, dar vienu troseliu atitraukdavęs svirtelę nuo besisukančio išcentrinio reguliatoriaus.
Užmirštų išradimų ir netikėtų konstrukcijų sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti, bet ar verta? Juk didelė dalis praėjusio amžiaus vairuotojus ir konstruktorius jaudinusių problemų jau išspręsta, pasitelkus elektroniką, naujas medžiagas ir technologijas. Tad mūsų pasakojimas – tik priminimas, kad niekas neatsiranda savaime, o pasiekiama ilgu bandymų ir klaidų keliu.