VOLVO F89 – MILIJONAS KILOMETRŲ GARANTUOTI
Liucijus Suslavičius
Prieš keturias dešimtis metų pamatyti Lietuvoje ne TSRS, o kur nors kitur pagamintą sunkvežimį tikrai buvo sudėtinga. Tiesa, keliais važinėjo ne tiek jau mažai importuotų iš Čekoslovakijos vilkikų “Škoda 706 RT”, bet “škodas” visi jau laikė vos ne tarybiniu gaminiu. Na, retkarčiais dar sutikdavai Austrijoje pagamintus vilkikus OAF, kokį nors vengrišką “Czepel”. Ir viskas! Sakyčiau, “pilkas vaizdelis”, jei palygintume su šių dienų markių ir modelių įvairove. Todėl aštuntojo dešimtmečio pradžioje pasirodę keliuose naujutėlaičiai baltai gelsva spalva su oranžine juosta aplink kabiną nudažyti triašiai vilkikai “Volvo F89”, priklausę nesenai įkurtai tarptautinių pervežimų valdybai “Sovtransavto”, sudomino ir specialistus, ir diletantus. Juk neperdedant galima teigti, jog tuo metu šie automobiliai buvo visa klase (jei ne daugiau) aukščiau, nei visi kiti iki tol TSRS eksploatuoti sunkvežimiai. Kodėl tarybiniai transportininkai “Europos šturmui” pasirinko būtent švediškus vilkikus?Tam būta svarių argumentų.
Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje Europos Bendrija pradeda kelti specialius reikalavimus tarptautinius pervežimus vykdantiems sunkvežimiams – eismo intensyvumui išaugus, bendrame transporto sraute vis didėjantis lėtai judančių autotraukinių kiekis tampa rimtu kliuviniu lengviesiems automobiliams ir autobusams. Tada ir nustatoma, kad didžiausias leistinas autotraukinio svoris neturi viršyti 38 tonų, o jo variklio galia turi būti tokia, kad santykinis galingumas nebūtų mažesnis nei 5,5 AG vienai svorio tonai. Tai reiškė, kad sunkvežimių ir vilkikų gamintojai turi aprūpinti juos 210 AG ir daugiau išvystančiais varikliais vietoje tada paplitusių 160 – 180 AG galios dyzelių. Bet greit ir to pasirodė per maža – 1967 metais didžiausią automagistralių tinklą turinčios VFR įstatymų leidėjai “pakelia kartelę” iki 8 AG 1tonai svorio. Pradžioje gamintojai piktinasi – iš kur tas minimaliai būtinas 304 AG paimti? Bet greitai firmos viena po kitos pasiūlo naujuosius reikalavimus atitinkančius vilkikų modelius. Taip prasidėjo iki šiandien tebesitęsiančios automobilių koncernų varžybos – kas pasiūlys galingesnį vilkiką, ką vadins “kelių karaliumi”.
Švedijos koncernas “Volvo” tuo periodu turėjo labai gerą “starto poziciją”. Gioteborge dar šeštajame dešimtmetyje inžinieriai užsiėmė turbodyzelinių variklių kūrimu ir sėkmingai juos pritaikė tradicinės komponuotės modeliuose “Turbo Titan”. Deja, tuomet mėginimas su šiais sunkvežimiais patekti į JAV rinką nepasisekė, tačiau įdirbis tai neprapuolė! Variklių su turbokompresoriumi konstravimo patyrimas buvo kiek galima panaudotas kuriant naują 6 cilindrų 9,6 litro darbo tūrio dyzelį TD100, išvystantį 260 AG vietoje senojo tokio pat litražo motoro maksimaliai pasiekiamų 230 AG. Buvo sukurtas ir šio naujo motoro variantas be turbokompresoriaus – iki 200 AG išvystantis D100. “Volvo” konstruktoriai nuosekliai laikėsi principo, kad pats geriausias ir patikimiausias yra tradicinis 6 cilindrų variklis su viena eile išdėstytais cilindrais, didesne nei cilindro skersmuo stūmoklio eiga. Jis geriausiai susibalansuoja, todėl ne taip vibruoja, net jei naudojama tiesioginio įpurškimo sistema. Variklio darbą pagerino jam panaudotas padidinto standumo blokas, plieninės cilindrų galvutės, nauja krumpliaratinė paskirstymo mechanizmo pavara. Naujam varikliui buvo skirta taip pat nauja sinchronizuota 4 laipsnių pavarų dėžė su dalikliu. Varantieji tiltai – dviejų skirtingų modelių: su dvilaipsne hipoidine pagrindine pavara arba su paprasta hipoidine pagrindine pavara ir cilindriniais reduktoriais ratų stebulėse. Stabdžiai – būgniniai, dviejų kontūrų, su pneumopavara.
Nebūta problemų ir su vairuotojo kabina – dar 1964 metais „Volvo“ imta gaminti labai funkcionalios išvaizdos stačiakampė kabina su atgal atloštu priekiniu stiklu, nepaprastai panaši į JAV gamintojo “Mack” naudotą dizainą. Panašu, kad tada “Volvo” su modeliu “Titan Tip Top” (tai jam naudota ši prailginta virš variklio įrengta atverčiama kabina su serijine miegama vieta) vėl rengėsi “Amerikos šturmui”. Tačiau visi šie naujai sukurti komponentai puikiai tiko 1965 metais debiutavusiai “88-jai” šeimynai. Į ją įėjo bazinis modelis F88 su 4×2, 6×2 ir 6×4 tipo važiuoklėmis, Didžiajai Britanijai skirtas G88 su labiau į priekį pastumtu priekiniu tiltu bei vairu dešinėje ir klasikinis modelis N88 su variklio skyriumi priekyje.
Transportininkai labai greitai įvertino “Volvo F88” privalumus, sunkvežimis tapo populiariu ne tik Skandinavijoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje bei Artimuosiuose Rytuose, “F88-siuos” pirko socialistinių valstybių tarptautinių pervežimų įmonės – Vengrijos “Hungarocamion”, VDR “Deutrans” ir kitos. Netrukus britų pageidavimu “Volvo” padidino variklio TD100 galią iki 290 AG. Su nedideliais patobulinimais “88-ji” šeimyna išbuvo ant konvejerio iki 1978 metų, per tą laiką Gioteborge pagaminta 40215 automobilių su kabina virš variklio ir 20142 klasikinės komponuotės sunkvežimiai N88.
Tačiau tokia svarbi rinka, kaip Vokietijos, magistraliniams sunkvežimiams “Volvo” praktiškai vis dar buvo uždara – variklio TD100 galia nesiekė tų minimalių 304 AG. Todėl Larsas Mamrosas, 1969 metais suformuoto padalinio “Volvo Truck Division” vadovas, pasirūpino kuo greičiau sukurti galingesnį modelį. Ankstesnis TD100 modelio variklis jau “išsėmė” galios didinimo rezervus – dar jį “paspaudus”, sumažėtų patikimumas ir ilgaamžiškumas. Specialiai didesniam galingumui pasiekti sukonstruojamas ir išbandomas 12 litrų darbo tūrio TD120A, kurio minimalus galingumas – 330 AG/2500 aps/min., o maksimalus sukimo momentas – 1029 Nm/1500 aps/min. Žinokite, dar pionieriškais automobilio laikais variklių konstruktoriai išvedė paprastą taisyklę, kaip pasiekti reikiamą galingumą – “darbo tūrio pakeisti negali niekas”… TD120A – irgi 6 cilindrų, analogiškos ankstesniajam varikliui konstrukcijos, tik pagamintas iš dar kokybiškesnių medžiagų. Kad perduoti išaugusį sukimo momentą, modifikuojama pavarų dėžė. Be to, lygiagrečiai keturlaipsniui su dalikliu (8 pavaros į priekį)jos modeliui siūloma geriau išnaudojanti variklio galią 8 laipsnių su dalikliu (t.y. viso 16 laipsnių) pavarų dėžė. Kaip opcija, ją gali užsisakyti ir F88 pirkėjai. Konkurentai stebisi ir pyksta, bet priversti sekti švedų pavyzdžiu.
Štai su tokia “mechanika” ir tik su vienu išorės dizaino pakeitimu – blizgančias kvadratines falšradiatoriaus groteles pakeičia juodos per visą kabinos plotį – 1970 metais pristatomas naujasis “kelių karalius” – “Volvo F89”. Kaip įprasta, siūlomos dviašės ir triašės modifikacijos su keliais skirtingais bazės ilgiais, 4×2, 6×2, 6×4 ir net 6×6 tipo važiuoklėmis, taip pat variantas su vairu dešinėje. Vėliau specialiai Šveicarijos rinkai įsisavinamas modelis CH230, susiaurintas iki 2,3 metro, kad sunkvežimiai lengviau prasilenktų kalnų keliuose. Maksimalus F89 greitis stulbina visus vairuotojus – pats prisimenu, kaip kartą kelyje Vilnius – Kaunas su senutėliu tarnybiniu “moskvičiumi” ilgai stengėmės pavyti ir pralenkti tokį “Sovtransavto” sunkvežimį, bet padaryti tai pavyko tik po gerų dešimties kilometrų. Nieko nuostabaus – 40 tonų su kroviniu sveriantis autotraukinys išvysto 108 km/h greitį (ir net daugiau), gali juo važiuoti, kol leidžia eismo sąlygos. Dabar jau ne šis sunkiasvoris, o kiti žymiai lengvesni krovininiai ir keleiviniai automobiliai tampa kliuviniu automagistralėse – neužmirškime, tuo laikotarpiu Europoje dar važinėja daugybė “vabalų” , “De Švo” ir kitokių šeštojo dešimtmečio pradžios lengvųjų automobilių su silpnais motorais, kurių maksimalus greitis mažesnis nei naujojo “Volvo” sunkvežimio. Po metų “Volvo” dar kartą nustebina ir klientus, ir konkurentus – paskelbiama, kad sunkvežimių F89 rida iki remonto gali būti pratęsta iki vieno milijono kilometrų, tiesa, su privaloma sąlyga, kad visi techniniai aptarnavimai būtų atliekami tik pas “Volvo” atstovą. Stebėtina, bet netrukus įsitikinama, kad švediški sunkvežimiai iš tikrųjų atlaiko milijono kilometrų ridą be rimtesnio remonto, net jei ir aptarnaujami ne tik “Volvo” dirbtuvėse.
Štai tokie vilkikai ir sudarė “Sovtransavto” autoparko “stuburą”. Daugumą iš penkių šimtų nupirktų F89 sudarė modelis su trečia pakeliama ašimi, kuris buvo kiek lengvesnis (nuosavas svoris 7500 kg), lyginant su 8150 kilogramų svėrusiu 6×4 modeliu. Tačiau puspriekabės tiko tokios pat – abiejų modifikacijų balno apkrova skyrėsi maždaug 600 kilogramų, o tai praktikoje nieko nereiškė. Užtat 6×2 variantas vartojo šiek tiek mažiau degalų, jo aptarnavimas buvo kiek paprastesnis. Galu gale, gerose Vakarų Europos magistralėse abiejų galinių tiltų pavara ne tiek ir būtina, antra vertus, jei ratų sukibimas su danga nepakankamas, jį galima padidinti, paprasčiausiai pakėlus pneumosistemos pagalba trečiąjį vilkiko tiltą…Be to, tarybiniai vilkikai turėjo tik “Trilex” tipo išardomus ratus. Tai vėlgi specifinis pageidavimas – kitose šalyse parduodami “89-ji” turėjo paprasčiausius štampuotus diskus.
“Aštuoniasdešimt devintieji” net ir po gamybos pabaigos 1978 metais dar ilgai neužleido vietos naujesniems “Volvo F12” bei kitų gamintojų magistraliniams vilkikams. Šiandien Vakarų Europoje F89 itin reti, juos išsaugojo nebent sunkvežimių kolekcionieriai, tačiau kur nors Graikijoje, Turkijoje, Artimuosiuose Rytuose šios šeimynos sunkvežimiai toli gražu ne retenybė. O juk Geteborge jų pagamino vos 21 tūkstantį..
Lietuvoje Volvo F89 tarybiniu periodu praktiškai nebuvo eksploatuojami – mūsų tarptautinių pervežimų padalinio Vilniuje vairuotojai turėjo tenkintis „mazais“. Po 1990 metų keletas jau gerokai padėvėtų „F89-jų“ Lietuvoje visgi pasirodė. Tiesa, tarnavo jie neilgai. Išskyrus Vilniaus oro uoste gautus taipogi nenaujus gaisrinius automobilius ant 6×6 tipo „Volvo F89“važiuoklių – paskutinysis iš keturių tokių automobilių buvo supjaustytas į metalo laužą visai nesenai – 2004-siais. Supjaustytas, nors jį norėjo paimti ir išsaugoti Gaisrininkų muziejus Kaune. Bet kai kam pasirodė pernelyg sudėtinga seno nurašyto automobilio perdavimo procedūra – juk oro uostas pavaldus Susisiekimo, o gaisrininkai – Vidaus reikalų ministerijai. O kai reikia suderinti klausimą tarp dviejų žinybų, valdininkai atranda įvairiausių kliaučių, kad tik nieko nedaryti. Paprasčiau sunaikinti, kaip tarybiniais laikais…