White trys sesiukės (LT)

,,TRYS ŠEŠIUKĖS” – IVO MONTANO SUNKVEŽIMIS

L.Suslavičius

Pirmieji keliolika metų po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo nelengvi ir , jei taip galima sakyti, pilki. Įjungta į TSRS sudėtį, Lietuva buvo ,,geležine uždanga” atskirta nuo Europos. Sužinoti, kaip ten, svetur, gyvena žmonės, nebuvo paprasta. Laikraščiai ir žurnalai – pilni propagandos, televizijos dar nėra. Tad vieninteliu ,,langu į pasaulį” mums buvo kinas, tiksliau – ne itin gausiai rodomi Vakarų Europos šalyse sukurti filmai. Norėčiau akcentuoti, kad tuo metu pamatėme daug puikių kino meno kūrinių. Absoliuti dauguma jų žymiai vertingesni, nei šiandieniniai trileriai su kvapą gniaužiančiais triukais ir kompiuteriniais efektais, bet skurdžiu ir dirbtinu siužetu bei tik šaudyti ir muštis mokančiais veikėjais. Nors ir juodai baltas, tai buvo Kinas iš didžiosios raidės, kaip ir jame vaidinę talentingi aktoriai. Matyt, todėl ir sunku pamiršti prieš 40-45 metus matytus kadrus, nors nebeprisimeni, ką vakar matei televizoriaus ekrane. Juk senuose filmuose, net tuose, kuriuos šiandien priskirtume trileriams, matydavome tikras gyvenimiškas dramas, tikrus gyvus žmones, o ne išgalvotą kovą su ,,juodaisiais personažais”, kurioje visada nugali ,,gerieji”.

Itin gerai prisimenu prancūzų režisieriaus Anri Kluzo veiksmo dramą ,,Atlyginimas už baimę” su garsiuoju prancūzų aktoriumi Ivu Montanu pagrindiniame vaidmenyje. Tai rūstus ir įtemptas filmas apie mirtinai pavojingą kelionę nitroglicerino kanistrų krautais sunkvežimiais kalnų keliais į degančią naftos verslovę, kuriai ryžosi keturi vairuotojai. Greta vairuotojų, kurių vieną ir vaidino I.Montanas, svarbiu filmo veikėju buvo didžiulis jo vairuojamas sunkvežimis ,,White 666″. Kartu su filmo herojais pergyvenęs visas be galo pavojingos, su daugybe nuotykių kelionės peripetijas, sėkmingai pasiekęs tikslą, paskutiniuose filmo kadruose, kai žiūrovas jau patiki laiminga pabaiga, sunkvežimis žūsta kartu su savo vairuotoju, nusiritęs į kalnų tarpeklį…

Tai buvo pirmas ,,automobilinis” filmas, kurį teko pamatyti, ir galingo triašio ,,uaito” vaizdas atmintyje gyvas iki šiol. Gal būt todėl žymiai vėliau vis tik išsiaiškinau ,,trijų šešiukių” istoriją – kas tai buvo per automobilis, kada ir kodėl jis buvo sukonstruotas, kur naudojamas.

1939 metais, kai Europoje jau ,,kvepėjo paraku”, JAV politikai dar ginčijosi, ar verta jų šaliai kištis į už vandenyno bręstantį konfliktą. Dauguma visuomenės irgi buvo už izoliacionizmą. Bet JAV armijoje būta įžvalgių aukšto rango karininkų, kurie neabejojo, jog karo veiksmams prasidėjus, amerikiečiams tikrai teks įsijungti į kovą su fašizmu. Jie iš anksto ėmėsi atsargių, garsiai neafišuojamų priemonių sausumos kariuomenės apginklavimui tobulinti ir jos tuo metu gana menkam mobilumui padidinti. Vienu iš tokių sprendimų buvo specialaus didelio pravažumo vilkiko priešlėktuvinės artilerijos pabūklams buksyruoti užsakymas nedidelėje ir dabar pamirštoje sunkvežimių firmoje ,,Corbitt”. Didieji automobilių koncernai tada kariniais užsakymais netgi nesidomėjo. Pasinaudoję firmos gaminamu sunkiu komerciniu automobiliu kaip prototipu, ,,Corbitt” inžinieriai paskubomis sukūrė 6×6 tipo modelį ,,50SD6″, kuris kartu su pirmaisiais džipų ,,Bantam”, ,,Ford” ir ,,Willys” prototipais buvo kariškių išbandytas Fort Holaberdo poligone Merilendo valstijoje. Užsakę nedidelę seriją šių 178 AG variklį turėjusių vilkikų, armijos atstovai pareikalavo jų pagrindu sukonstruoti dar galingesnį automobilį ir organizuoti jo gamybą iš karto keliose firmose. Taip į biznį įsijungė žymiai didesnes technines ir technologines galimybes turėjusi firma ,,White”. Jos konstruktoriai kartu su ,,Corbitt” ėmėsi tobulinti ,,50SD6″, atsižvelgiant į kariškių norus.

Konstrukcija iš esmės liko ta pati – masyvus lonžeroninis rėmas, prie jo išilginėmis lingėmis prijungti sustiprinti specialiomis briaunomis lieti iš plieno varančiųjų tiltų karteriai. Variklis –specializuotoje firmoje ,,Hercules” užsakytas benzininis 6 cilindrų 11980 kūb. cm. darbo tūrio ,,Hercules HXD”, kurio galia – 202 AG/2150 aps.min. Pavarų dėžė – 4 laipsnių, už jos – dvilaipsnis demultiplikatorius. Pagrindines pavaras gamino ,,Timken”, vairo mechanizmą – ,,Ross”, kardano velenus – ,,Spicer”. Stabdžių sistema – su pneumopavara, ratai – su 10.00×22 dydžio 12 sluoksnių padangomis. Visiškai pasikeitė automobilio išorės dizainas. Vietoje siauro komercinio modelio variklio gaubto su užapvalinta ,,nosimi” tarp gilių ratus apgaubiančių sparnų atsirado platus plokščias dėžę primenantis gaubtas su iš metalo juostų suvirinta radiatoriaus apsauga. Atitinkamai pasikeitė ir sparnai – jie tapo platūs ir plokšti, iškelti aukštai, kad ant jų būtų patogu įsitaisyti aptarnaujant variklį. Nuo pirmojo ,,Corbitt 50SD6″ liko tik trivietė uždara kabina ir už jos sumontuota 7 tonų gervė. Sunkvežimio dizaino brutalumą itin pabrėžė iš po per vidurį aukštyn išlenkto buferio kaip koks senovinis taranas kyšantis masyvus sukabinimo įtaisas. Standartinė vilkiko bazė – 4699 mm, matmenys – 7341x2464x2895 mm. Automobiliui uždėdavo metalinį 3,35 metro ilgio kėbulą su išilginiais atlenkiamais suolais ir tentu. Taip 1940 metų pabaigoje ,,gimė” pats galingiausias ne tik JAV armijos, bet ir per visą Antrąjį pasaulinį karą gamintas ir plačiai naudotas sunkvežimis. Nors oficialiai jis buvo klasifikuotas kaip 6 tonų, bet dėl didžiulės jo važiuoklės atsparumo atsargos (nuosavas svoris – 10487 kilogramai) ir 10 tonų vežti jam buvo vieni niekai. Tik dalis ,,White 666″ indeksą gavusių automobilių pateko pas zenitininkus – tuo metu JAV armijai ginklų gamintojai jau tiekė mobilesnes savaeiges priešlėktuvines sistemas.Tad vis daugiau ,,666 – jų” papildydavo inžinierinių dalinių autoparką. Su 20 tonų sveriančiu vikšriniu buldozeriu ant daugiaašės priekabos šis stipruolis sugebėdavo nesustodamas važiuoti bekele. Tiesa, tuomet per ,,Zenith Modell 29″ tipo karbiuratoriaus žiklerius pratekėdavo ne 62 litrai benzino 100 kilometrų kelio, kaip važiuojant asfaltu, o net 100-120 litrų. Ko gero, nežabotas ,,rajumas” buvo vieninteliu galingo ir labai patvaraus sunkvežimio trūkumu.

Karo metais imtas gaminti ir prailgintas variantas specialiai pontoninių tiltų elementams gabenti ir pastatyti. Tam sunkvežimyje montuodavo arkos tipo keltuvą su hidrauline pavara. Be to, sunkvežimio važiuoklė tiko aerodromų sniego valytuvams, dideliems benzovežiams, autokranams gaminti, dalis turėjo balną puspriekabėms. 1942 metais gamintojai – o jų būta net penkių:,,Corbitt”, ,,White”, ,,Brockway”, ,,Ward La France” ir FWD – įsisavino supaprastintos modifikacijos su atvira kabina, mediniu kėbulu ir galingesne 11 tonų gerve gamybą. Viso pagaminta 8580 tokių automobilių, ir dauguma jų pergyveno karą. Kaip ir kitą nebereikalingą karinę autotechniką, ,,666-sius” 1945-46 metais kariškiai pusdykiai išpardavė civiliams naudotojams. ,,Uaitus” pirko statybininkai, geologai, naftininkai, avarinės-gelbėjimo firmos, nes jie tiko sunkiems mechanizmams gabenti. Kai kur – Prancūzijoje, Olandijoje – juos eksploatavo labai ilgai, tiesa, originalius variklius pakeitę naujais ekonomiškais dyzeliniais. Dar 1985 – 1990 metais Prancūzijoje galima buvo sutikti keliuose dirbančius ,,666-sius” su avarine buksyravimo įranga. Keliasdešimt šio modelio sunkvežimių išsaugota muziejuose ir pas karinės technikos kolekcionierius. Iki Lietuvos ,,White 666″ neatkeliavo, nes amerikiečiai Tarybinei armijai šio tipo automobilių netiekė. Tad filmas, nuo kurio prasidėjo ši istorija, yra viena iš nedaugelio galimybių juos pamatyti, kaip sako anglai, ,,in action”.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *