ZIL-127 (LT)

EKSPRESAS! LENKTI DRAUDŽIAMA!

Aleksandras Govorucha, Liucijus Suslavičius

Patogūs erdvūs turistiniai autolaineriai šiandien kursuoja ne tik tarp Vilniaus ir Palangos, jie veža keleivius ir tarp rajonų centrų, ir tai nieko nestebina. O prieš gerus penkiasdešimt metų vien pamatyti tokios klasės autobusą pavykdavo ne visur. Tik į didžiųjų miestų autobusų stotis kartą – du per parą užsukdavo pilkai sidabriniai gofruotais šonais laineriai su nedidukais niūdienos akimis žiūrint salono langais, didžiuliu žibintu-prožektoriumi “kaktoje” ir raudonu užrašu gale:”Ekspresas! Lenkti draudžiama!”.

Penktojo dešimtmečio pradžioje TSRS respublikose buvo daugiau mažiau atstatyta praėjusio karo sugriauta kelių ūkio infrastruktūra, pilnu pajėgumu veikė pramonė, palengva kilo žmonių gyvenimo lygis. Automobilių gamyklos masiškai gamino naujų, pokarinių modelių lengvuosius automobilius ir sunkvežimius. Tačiau su visuomeniniu transportu buvo daug problemų – automobilių gamyklos gamino vos du autobusų modelius – GZA-651 ant sunkvežimio GAZ-51 važiuoklės bei didesnį vagoninio tipo ZiS-155. Pastarasis aptarnavo tiek miesto, tiek užmiesčio, tiek tarpmiestinius maršrutus, nors tam tikrai nebuvo skirtas. TSRS – didžiulė šalis, ir atskirų tarpmiestinių autobusų maršrutų, pavyzdžiui, Maskva – Charkovas – Simferopolis ilgis (1400 kilometrų) joje galėjo būti palyginamas nebent su autobusų maršrutais Amerikoje. Bet ten jais važinėjo greiti patogūs su miegamais krėslais tarpmiestiniai autobusai, o ne vos 65 km/h pasiekti galintys ZiS-155. Todėl, kai “iš viršaus” TSRS automobilių pramonės lyderiui – Maskvos Stalino vardo gamyklai ZiS “nuleido direktyvą” sukurti pirmąjį tikrą tarpmiestinį autobusą, konstruktoriai prototipų ieškojo už vandenyno. Darbai prie ZiS-127 indeksą gavusio tarpmiestinio lainerio projekto prasidėjo 1952 metais. Darbus spartino gerai žinojęs gamyklos konstruktorių sugebėjimus buvęs jos direktorius Ivanas Lichačiovas, prieš tai buvęs jos direktoriumi. Pirmasis prototipas, pradėtas bandyti 1954 metais, buvo per didelis, per sunkus ir ne itin gerai valdomas. Tačiau per metus trūkumai buvo ištaisyti, naujasis autobusas visapusiškai išbandytas, parengta technologinė įranga jo gamybai, kuri prasidėjo 1955 metų pabaigoje, o jau sekančių metų sausyje serijiniai ZiS-127 pradėjo važinėti maršrutais Maskva – Viazma, Maskva – Simferopolis, Maskva – Ryga, Maskva-Leningradas, vėliau po kelis naujus 32 keleiviams skirtus tarpmiestinius lainerius gavo respublikų sostinių ir sričių centrų autobusų parkai.

Autobusas buvo gana artimas savo konstrukcija ir dizainu amerikietiškiems prototipams, bet negalima jo vadinti kokio nors “amerikono” kopija. Bent jau priekinė autobuso dalis su dviem dideliais lenktais stiklais atrodė pakankamai originaliai. Užtat nedideli šoniniai langeliai, gofruoti autobuso šonai priminė, jog “ziso” šaknų reikia ieškoti ne Europoje. Autobuso kėbulas – berėmis, laikantysis, ištisai metalinis. Jo gale skersai sumontuotas 6 cilindrų dvitaktis 180AG/2000 aps/min išvystantis dyzelis JAZ-206D ir keturlaipsnė mechaninė pavarų dėžė su distanciniu valdymu. Už jos įrengtas specialus kampinis reduktorius trumpu kardano velenu perduoda sukimo momentą galiniam varančiajam tiltui. Tiltų pakaba – su išilginėmis pusiauelipsinėmis lingėmis, kurių galai įtvirtinti guminėse pagalvėse, kas padidino pakabos elastingumą. Abiejų tiltų pakaboje sumontuoti dvipusio veikimo hidrauliniai amortizatoriai, priekyje įrengtas skersinis stabilizatorius. Šiuos, atrodytų, niekuo neypatingus konstrukcijos ypatumus šiandien vardiname todėl, kad tais metais jie nebuvo naudojami kiekviename autobuso modelyje ir tikrai buvo naujiena. O ZiS-127 –jam

jie suteikė iki tol neregėtą važiavimo komfortą, stabilumą kelyje. Autobusas neįsisiūbuodavo nelygiame kelyje, palyginti nedaug tepakrypdavo posūkiuose, tad malonu buvo ne tik važiuoti, bet ir valdyti didelį (bazė – 5600 mm, matmenys – 10220x2680x3060 mm) ir sunkų (didžiausia leistina masė – 13 tonų) lainerį. Vairo mechanizmas turėjo hidraulinį stiprintuvą, o stabdžių sistema su pneumopavara jau buvo dviejų kontūrų, kas gerokai padidino važiavimo saugumą, nors, tiesą sakant, vėliau paaiškėjo, kad maksimaliu 95 km/h greičiu skriejančiam sunkiam autobusui ir tai ne visada padėdavo…Kiek prisimenu, autobusui skirtų 320-20 dydžio padangų protektorius buvo primityvokas, susidėjo iš elementarių rombiukų eilių, be jokių juos suskaidančių vandens nuvedimo kanalų, lamelių ar kitokių šiuolaikinių padangų protektoriui tiesiog privalomų elementų.

Autobuso salonas su aštuoniomis aviacinio tipo sėdynių eilėmis buvo tikrai patogus ir jaukus. Praėjimas tarp kairiųjų ir dešiniųjų sėdynių eilių buvo kiek pažemintas, tad net ir aukšto ūgio keleivis iki savo vietos praeidavo nesusilenkdamas. Vilnoniu audeklu ir ruda dirbtine oda aptraukti krėslai iš minkštos poringos gumos bei reguliuojama atkaltės padėtimi stovėjo pora sprindžių aukščiau, nes po grindimis šiose vietose buvo iš išorės prieinamos talpios bagažinės. Virš sėdynių – lentynėlės smulkiam bagažui. Keleivius, dar nepratusius prie tokių “imantrybių”, labiausiai džiugino individualaus apšvietimo plafonai, efektyvi apšildymo ir ventiliacijos sistema, radiofikuotas salonas. Iki tol nei viename tarybiniame autobuse panašios įrangos nebuvo. Prieš daugelį metų teko kelis kartus keliauti vienu paskutiniųjų dar eksploatuotų “127-jų” po Lietuvą, be to, septintojo dešimtmečio pabaigoje kelios dešimtys ZiS-127, tada jau pervadintų į ZiL-127, vežiojo keleivius iš Maskvos Centrinės aerostoties į Vnukovo ir Šeremetjevo aerouostus užmiestyje. Studentiškos praktikos metu taip pat teko važiuoti šiuo maršrutu, ir patikėkite, atrodė,kad komforto šiame sename autobuse buvo daugiau, nei reaktyviniame “Tu”, skraidžiusiame iš Maskvos į Vilnių. Bent jau po poros metų užmiesčio trasose senuosius rusiškus tarpmiestinius autobusus pakeitusiuose vengriškuose “Ikarus Lux”, kurie važinėjo tais pačiais maršrutais, komforto buvo mažiau, o svarbiausia, nebuvo to tiesiog nepaaiškinamo saugumo jausmo, kurį pajausdavai, vos nugrimzdęs į minkštą “127-jo” krėslą…

Lietuvoje pagrindiniu ZiS/ZiL-127 naudotoju buvo Vilniaus autobusų parkas, vėliau keletą tokių autobusų eksploatavo Kauno autobusų parkas. Vairuotojų – veteranų atsiliepimai apie juos tikrai neblogi, tačiau reikia priminti, kad garsiausios šeštojo dešimtmečio pabaigos – septintojo dešimtmečio autoavarijos su autobusais beveik visos atsitiko būtent su šiais greitaeigiais laineriais. Važiuoti 90-95 km/h greičiu to meto Lietuvos TSR keliais, asfaltuotais, bet vingiuotais ir banguotais, tikrai nebuvo protinga ir saugu, bet juk tai buvo vieninteliai tikri ekspresai, kuriems artėjant, ypač naktį, kai galingas prožektorius per kelis šimtus metrų nušviesdavo kelią, visi paskubomis sukdavo dešiniau…

Pirmojo tarybinio tarpmiestinio autolainerio gamyba tesėsi iki 1961 metų. Maskvos automobilių gamykla sugebėjo iš viso pagaminti tik 851 “127-jį”. Didžiuma nuriedėjo nuo konvejerio 1956 – 59 metais, kai metinė jų gamyba siekdavo iki 200 vienetų. Po to rusų konstruktoriai analogiško lygio tarpmiestinius autobusus sugebėjo sukurti tik po 40 metų.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *