ZIS-101 – LIMUZINAS LIAUDIES KOMISARAMS
Liucijus Suslavičius
Bolševikų lyderiai, 1917 metais sugriovę du šimtus metų gyvavusią Rusijos imperiją, žadėjo visiems laisvę ir lygybę, tačiau patys nedelsdami ėmė naudotis tomis privilegijomis, kurias buvo susikūrę „nuversti išnaudotojai”, tame skaičiuje ir carui bei jo artimiesiems priklausiusiais automobiliais. Ši susisiekimo priemonė jiems taip patiko, kad net sunkiausiais Tarybų Rusijai chaoso ir bado metais (1920-1922) jie nesivaržydami užsakinėjo sau Vakaruose pačius brangiausius lengvuosius automobilius, ir ne po vieną, o dešimtimis, ko nedarydavo net to meto karūnuotos asmenybės. Vėliau, šaliai po truputį atsigaunant ir pradėjus prekiauti su JAV, europietiškus limuzinus pakeitė dideli ir brangūs amerikietiški automobiliai. Jais tada, trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, daugiausia ir važinėjo partiniai ir tarybiniai lyderiai. Pigūs „fordukai”, kuriuos dažniausia matome to laikotarpio nuotraukose, buvo skirtos žemesniajai vadovų grandžiai, gi „vadai”, kaip juos buvo įprasta vadinti, važinėjo „linkolnais”, „kadilakais”, „pakardais”. Tačiau šalis palaipsniui stiprėjo, vystėsi pramonė, ir visai natūralu, kad kilo noras pagaminti savus didelius ir panašius į amerikietiškus lengvuosius automobilius. Iniciatyvą parodė viena iš tuometinių mašinų gamybos Tarybų Rusijoje lyderių – Leningrado gamykla „Krasnyj Putilovec”, iškėlusi šūkį:”Duosime šaliai tarybinį biuiką!”. Ten pat Leningrade veikęs automobilių ir traktorių gamybinio susivienijimo projektinis institutas „LengiproVATO” skubiai nukopijavo 1932 metų modelio septynviečio amerikietiško „Buick 90″ brėžinius ir perdavė gamyklai. Pagal juos „Krasnyj Putilovec” cechuose buvo surinkti 6 „L-1″ pavadinti automobiliai. Juos pademonstravo Leningrade 1933 metų gegužės pirmosios demonstracijoje, o po to savo eiga automobiliai išvažiavo į Maskvą…Deja, pagaminti iš netinkamų medžiagų ir naudojant primityvią amatininkišką technologiją automobiliai vos-vos pasiekė sostinę. Tapo aišku – mėgėjiškais metodais sukurti aukštos klasės automobilio nepavyks, tuo turi užsiimti specialistai. „L-1″ techninė dokumentacija buvo perduota Maskvos automobilių gamyklai ZiS, ką tik baigusiai rekonstrukciją ir jau turėjusiai tiek neblogą konstruktorių kolektyvą, tiek specialiai automobilių gamybai pritaikytą technologinę įrangą. Gamyklos vadovas – Ivanas Lichačiovas neišsigando visiškai naujos iki tol sunkvežimius gaminusiai įmonei užduoties. Konkrečiu būsimojo limuzino projektavimu užsiėmė įmonės Techninis skyrius, kuriam vadovavo talentingas inžinierius Jevgenijus Važinskis. Jis nusprendė nekopijuoti „biuiko”, o „pasiskolino” tik bendrą automobilio komponuotę bei variklį, technologišką ir pakankamai modernų. Maža to, ZiS specialistai netgi supaprastino nemažai „biuiko” mazgų – I.Lichačiovas atkakliai reikalavo realiai įvertinti tiek būsimas automobilių eksploatavimo sąlygas, tiek turimas technologines galimybes ir nesivaikyti pačių moderniausių sprendimų, o ieškoti tinkamiausių. Tai buvo tikrai protingas požiūris!
Jei važiuoklę galima buvo panaudoti ir konservatyvios konstrukcijos – su nedalomais tiltais, išilginėmis lingėmis pakaboje, mechaniniais stabdžiais, tai kėbulo jau reikėjo naujo, nes „automobilių mados” kaip tik tuo laikotarpiu kardinaliai keitėsi. Deja, tuo metu TSRS automobilių dizainerių nebuvo, todėl kėbulą ir jo gamybos įrangą teko užsakyti už Atlanto – garsioje štampavimo įrangos ir kėbulų gamybos firmoje „Budd”. Skirtingai nei teigia kai kurie automobilių istorikai, pirmojo tarybinio limuzino kėbulas nėra kokio nors konkretaus amerikietiško automobilio kopija, o tik „variacijos amerikietiško automobilio tema”. Amerikiečių dizaineriai sukūrė tikrai įspūdingų „skulptūriškų” formų kėbulą, atitinkantį reprezentacinę automobilio paskirtį. Beje, už tuos 1,5 milijono dolerių – tiems laikams astronominę sumą , kurią teko sumokėti firmai „Budd” – ZiS’as gavo visus štampus, suvirinimo konduktorius ir kitą kėbulų gamybai reikalingą įrangą bei keliasdešimt JAV sukomplektuotų kėbulų pirmajai lengvųjų „zisų” partijai pagaminti.
ZiS-101-jo serijinės gamybos įsisavinimą šalies vadovybė – o tai reiškia – pats J.Stalinas – laikė labai reikšmingu. Šis automobilis ne tik turėjo aptarnauti aukščiausias valstybės institucijas – liaudies komisariatus, partines įstaigas, bet ir atstovauti valstybę užsienyje, t.y., būti ne tik partinės vadovybės bei vyriausybės narių, bet ir šalies ambasadorių automobiliu. Suklysti konstruojant, kaip kad atsitiko su L-1, buvo pavojinga. Tad nenuostabu, kad pirmąją ZiS’e surinktą būsimojo tarybinio limuzino važiuoklę 1936 metų kovo mėnesį kelyje išbandė pats automobilių gamyklos direktorius I.Lichačiovas. Jis „plika”, dar be kėbulo, važiuokle, ant kurios rėmo tebuvo tik laikina medinė sėdynė, „sulakstė” iš Maskvos į Podolską ir atgal, po to „palaimino” pirmųjų dviejų bandomųjų pavyzdžių surinkimą. Jie buvo užbaigti netrukus, balandžio 29 dieną, ir pademonstruoti TSRS vadovybei. Didelis įspūdingų formų automobilis padarė įspūdį pirmiesiems šalies asmenims, ir gamykla ZiS pradėjo jo gamybą, iki metų pabaigos surinkusi bandomąją 11 limuzinų seriją.
Lengvojo „ziso” gamybos pradžia atnešė daug naujovių, pasakojant apie jį, nuolat tenka naudoti žodžius „pirmasis”, „pirmą kartą”. Juk iš tikrųjų – „šimtas pirmajame” pirmą kartą TSRS panaudotas variklis su 8 cilindrais eilėje ir viršutiniais vožtuvais, pirmasis dviejų kamerų karbiuratorius, termostatas aušinimo sistemoje, pirmasis elektrinis starteris su elektromagnetine įjungimo rele, pirmoji sinchronizuota trijų laipsnių pavarų dėžė, pirmasis automobilinis radijo imtuvas, pirmoji salono šildymo sistema. Automobilis, nors ir neturėjo nepriklausomos pakabos, ilgos (3605 mm) bazės ir minkštų ilgų lingių dėka išsiskyrė labai komfortiška eiga. Didelio litražo (5766 kūb.cm) variklis sklandžiai „įvarydavo” limuziną iki 110-120 km/h, tačiau vairuotojui visada reikėjo atminti, jog stabdžiai su mechanine pavara ir vakuuminiu stiprintuvu dėl kažkokio konstrukcinio defekto kairiuosius ratus stabdydavo stipriau, nei dešiniuosius, tad nuspaudus stabdį, „zisas” norėdavo nukrypti į kairę, į priešingą eismo juostą. O kai toks griozdas – ilgis 5750 mm, plotis – 1870 mm, aukštis – 1890 mm, dar ir sveriantis geras tris tonas slysteli į šoną, galima tikėtis visko…Nedidelis variklio suspaudimo laipsnis – 4,8 – leido naudoti tą patį benziną, kaip ir sunkvežimiams (TSRS tada negamino aukštos kokybės benzino), bet kartu ir iki 25-26 litrų 100 kilometrų kelio padidino degalų sąnaudas.
Apvalainų barokinių automobilio kėbulo formų dėka tarybinis limuzinas išsiskyrė tada dar populiaraus kampuoto „dviejų dėžučių” stiliaus europietiškų automobilių sraute. Visgi po šiuolaikiška išvaizda slėpėsi pasenusi konstrukcija – giliuoju štampavimu pagaminti kėbulo elementai, kaip ir anksčiau, medvaržčiais buvo tvirtinami prie iš buko sijelių surinkto ir metaliniais kampainiais sustiprinto medinio karkaso. Po to išorines metalinių elementų sudūrimo siūles ir varžtų galvutes meistrai užliedavo alavu ir nušlifuodavo. Taip susidarydavo suvirinto kėbulo įspūdis, nors „zisų” vairuotojai puikiai žinojo, kur kėbule galima įkalti vinį…Išmuštas aukštos kokybės medžiagomis, su kruopščiai susiūtomis apmušalų siūlėmis, pakeliama stikline pertvara už vairuotojo nugaros, automobilio salonas atrodė jaukiai ir tikrai buvo patogus keliauti. Salono galinėje dalyje, be trivietės galinės sėdynės, dar įrengti du atlenkiami strapontenai. Beje, dėl tokio išplanavimo neliko vietos bagažui, todėl „ziso” gale teko įrengti atlenkiamą ažūrinę platformą, ant kurios diržais pritvirtindavo keleivių lagaminus, o atsarginiai ratai, apgaubti specialiais dekoratyviniais metaliniais futliarais, „įsitaisė” priekinių sparnų išpjovose.
Pagrindiniu ZiS-101 modeliu buvo limuzinas, tačiau be jo gamykla išleido keliasdešimt atvirų kabrioletų – kai automobilis turi atskirą lonžeroninį rėmą, gali jam uždėti kokį nori kėbulą.
ZiS-101 iki šiol liko didžiausia serija Maskvos automobilių gamykloje pagamintu lengvuoju automobiliu – iki 1941 metų liepos 7 dienos ZiS’e buvo pagaminti 8752 „šimtas pirmieji”. Jie aptarnavo ne tik aukščiausią šalies vadovybę, bet netgi buvo naudojami kaip paprasčiausi taksi, jų pagrindu gamino sanitarinius automobilius. Šiandieniniu požiūriu ZiS-101 greičiau buvo ne pokarinių vyriausybinių limuzinų ZiS-110, o „zimų” analogas, tiesiog didelis ir ištaigingas, bet dar ne aukščiausios klasės limuzinas. Netiesiogiai tokį vertinimą patvirtina ir automobilį be pastabų aprobavusio J.Stalino elgesys – jis nesinaudojo šiais „zisais”, iki pat 1946 metų visada važinėjo tik šarvuotais amerikietiškais „pakardais” su V12 tipo varikliais. O tada persėdo į šarvuotą ZiS-110, kuris vėlgi buvo rusiška variacija 1942 metų modelio „pakardo” tema…
Lietuvoje ZiS-101 pasirodė ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Tikriausiai pačiu pirmuoju tokiu automobiliu buvo TSRS diplomatinės atstovybės Kaune „zisas”. Vėliau vieną ZiS-101 įsigijo akcinė bendrovė „Lietūkis”. Juo važinėjo valdybos pirmininkas. Po karo „šimtas pirmieji” vėl pasirodė Lietuvoje. Galima spėti, kad pradžioje jais naudojosi valdžios atstovai, o vėliau įvairiais keliais sudėvėti limuzinai pateko į privačias rankas. Didžiausia problema buvo variklis, kuriam nebegamino atsarginių dalių ir netradicinio dydžio (7.50×17) padangos, tad ilgainiui vietoje originalaus variklio „zisuose” įrengdavo sunkvežimių ZiS, GAZ ar amerikietiškų „Studebaker” šešių cilindrų motorus, pakeisdavo ratų diskus mažesniais. Ir važinėdavo… Dar 1970-1975 metais Vilniuje ir kituose respublikos miestuose retkarčiais pavykdavo pastebėti ilganosį rusišką limuziną – apmaigytais sparnais, aprūdijusį, be daugumos apdailos detalių, bet važiuojantį…Šiandien Lietuvoje pas senovinės technikos kolekcininkus saugomi mažiausia du „šimtas pirmieji” – vienas „101″, kitas – 101A”, tačiau jiems reikia restauracijos. Laimė, limuzinai stovi sausoje patalpoje po stogu, o ne pūva numesti patvoryje, tad reikia tikėtis, kad po keleto metų retkarčiais galėsime išvysti prieškarines TSRS automobilių pramonės „vizitinę kortelę” jau ne nuotraukose, o natūroje.