PAULIUS JARAY (1889–1974) AERODINAMIKOS KORIFĖJUS
Ar daug bendro tarp lėktuvo ir automobilio? XX a. pirmoje pusėje gyveno ir produktyviai veikė net keli tiek aviacijos, tiek automobilių konstravimo srityse garsūs specialistai.
XIX a. pab. – XX a. pr. mokslinės–techninės revoliucijos periodui būdinga tai, jog
daugelis tuo metu savo karjerą pradėjusių mokslininkų ir išradėjų pasireiškė keliose, neretai gana tolimose viena nuo kitos srityse. Ganėtinai tipišku to pavyzdžiu yra tvirtą teorinį pagrindą dirižablių ir automobilių aerodinamikai padėjęs Vokietijoje ir Šveicarijoje dirbęs inžinierius, tyrinėtojas ir mokslininkas Paulius Jaray (1889–1974).
Pas Zeppeliną – su savais projektais
Būsimasis aerodinamikos korifėjus gimė iš Vengrijos kilusio verslininko šeimoje
tuometinės Austro-Vengrijos imperijos sostinėje Vienoje. Nuo pat vaikystės domėjęsis technika, po mokyklos gabus jaunuolis pasirinko technikos mokslus Vienoje bei Prahoje. Gavęs inžinieriaus diplomą, P.Jaray išvyko į Vokietiją, kur gilinosi į tuo metu nepopuliaraus ir, tiesą sakant, dar neturinčio didesnio praktinio pritaikymo, mokslo apie oro sraute judančius kūnus – aerodinamikos – subtilybes. 1913-aisiais 24 metų teoretikas tapo grafo Zeppelino dirižablių gamyklos Fridrichshafene prie Bodeno ežero darbuotoju. Jis ryžtingai ėmėsi darbo – negailestingai subraukęs tuo metu pradėto statyti orlaivio LZ-40 brėžinius pateikė savąjį projektą. Iki P.Jaray visi Zeppelino orlaiviai turėjo ilgo horizontalaus cilindro su nusmailintais galais formą. Jaunasis austras pasiūlė oro aptekėjimo požiūriu kur kas efektyvesnės, ištempto lašo formos, dirižablį su gana dideliais vertikaliais ir horizontaliais vairais. O kitais metais nuo stapelio pakilęs P.Jaray sukonstruotas dirižablis LZ-42 tapo prototipu visiems vėliau Vokietijoje ir kitose šalyse statytiems dirižabliams.
Gilyn į aerodinamikos subtilybes
Darbo Fridrichshafene periodu (1913–1923 metais) gamyklos vyriausiuoju
inžinieriumi paskirtas P.Jaray ne tik dalyvavo projektuojant dirižablius. Nė kiek ne mažiau jį domino teoriniai kūnų aptakumo klausimai. Kartu su kitu konstruktoriumi – Klaudijumi Dornier – jis kūrė matematinius modelius, atliko daugybę įvairių formų kūnų apipūtimo bandymų tada dar primityviuose aerodinaminiuose vamzdžiuose. Svarbiausia, realūs bandymai patvirtindavo teorinius paskaičiavimus! Štai vienas pavyzdys: 1917 metais sukurtas kovinis dirižablis iš Fridrichshafeno išskridęs Vokiečių Rytų Afrikos kryptimi per
95 valandas nuskriejo 6760 kilometrų, ir, gavus komandą pasukti atgal, dirižablio bakuose dar buvo degalų 64 skridimo valandoms!
Naujų dirižablių modelių bandymams P.Jaray suprojektavo didžiausią ir tobuliausią tuo metu aerodinaminį vamzdį, kuris 1919 metais iškilo šalia dirižablių gamyklos. Kiekvienas naujas orlaivio modelis P.Jaray dėka vis tobulėjo. Netgi amerikiečiai, po karo gaudavę iš nugalėtos Vokietijos reparacijas, pareikalavo, jog P.Jaray suprojektuotų JAV kariuomenei skirtą modernų dirižablį ir pastatytų jį Fridrichshafene. Tačiau šis LZ-126 „Los Angeles” pavadintas orlaivis, pakilęs 1923 metais, tapo paskutiniuoju plačiai išgarsėjusio aerodinamikos specialisto sukurtu skraidančiu aparatu. Mat, P.Jaray tuo metu jau buvo visiškai pasinėręs į naują veiklos sritį – aptakių kėbulų automobiliams kūrimą.
Idealaus automobilio kėbulo kūrimas
Ciuricho technikos universiteto archyve, kur saugomas P.Jaray kūrybinis palikimas, tarp gausybės brėžinių lakštų galima rasti nedidelį popieriaus lapelį, ant kurio yra data – 1920 m. lapkričio 13 diena. Tai pirmasis paties konstruktoriaus ranka nubraižytas aptakaus automobilio eskizas. Aptakus automobilio kėbulas buvo oficialiai užpatentuotas metais
vėliau. Kėbulas susideda iš dviejų horizontaliai perpjautą lašą primenančių tūrių – didesnysis sudaro apatinę kėbulo dalį iki langų, mažesnis, uždėtas ant jo, – salono šonus ir stogą. Pasitraukęs iš sunkumus pergyvenančios Vokietijos į Šveicariją, P.Jaray mėgino įsiūlyti automobilių gamintojams savo patentą, neabejotinai pagerinusį automobilių važiavimo charakteristikas ir ekonomiškumą, tačiau tik JAV koncernas „Chrysler” 1934–1937 metais mokėjo jam patento mokestį už tuo metu gaminamą aptakų automobilį „Chrysler Airflow”. Kiti gamintojai apsimetė nieko nežiną apie jokius patentus.
Nors ir nepraturtėjęs iš savo atradimų, gyvenimo pabaigoje P.Jaray patyrė bent jau moralinį pasitenkinimą – 1973 metų naftos krizė privertė gamintojus kuo greičiau atsisakyti visų tuo metu madingų kampuotų kėbulų, vyravusių nuo šeštojo dešimtmečio pradžios, ir skubiai pradėti aptakesnių modelių gamybą. Prasidėjo tikros konstruktorių lenktynės dėl kuo aptakesnio automobilio sukūrimo, kurios tebesitęsia ir šiandien.
Liucijus Suslavičius