AR VERTA LAUŽYTI IETIS?
“Aviacijos pasaulio” puslapiuose užsimezgusi karšta (ir momentais ne itin mandagi) diskusija apie tai, kas daugiau numušė priešininko lėktuvų – Luftvafės pilotai ar “Stalino sakalai”, kas Vokietijos karo aviacijoje gavo daugiau “Riterio kryžių” – naikintuvų ar bombonešių pilotai – tiesą sakant, atrodo kiek dirbtina. Kokią reikšmę šiandien turi tūkstantis-kitas prieš 60 metų numuštų priešo lakūnų, jei vis dar nėra pakankamai tiksliai žinoma, kiek šiame didžiausiame iš karų žuvo žmonių, ir skirtumas tarp kraštutinių vertinimų sudaro netgi ne šimtus tūkstančių, o dešimtis milijonų žuvusiųjų?
Jei jau prisiminti Antrojo pasaulinio karo metus, tai gal verta daryti tai ne užsiimant statistika, o prisimenant atskirus karo dalyvius ir jų atliktus žygius? Gal tai labiau pamokančios istorijos, padėsiančios suprasti, kodėl karas baigėsi taip, o ne kitaip? Pavyzdžiui, paimkime pirmojo oro tarano Antrajame pasauliniame kare istoriją. Ilgą laiką buvome auklėjami, kad taranuoti priešo lėktuvą, kai nebėra kitos išeities, ryždavosi tik tarybinių KOP pilotai, ir kad pirmieji apgalvoti oro taranai vyko 1941 metų birželio 22-sios ryte. O tikrumoje pirmasis sąmoningai atliktas priešo lėktuvo taranas buvo užfiksuotas pačią pirmąją karo dieną, t.y. 1939 metų rugsėjo 1 dieną. Tą tragišką rytą Lenkijos KOP naikintuvų PZL-11c grandis, kuriai vadovavo naikintuvų brigados vado pavaduotojas papulkininkis Leopoldas Pamula, pakilo pridengti žvalgybinį lėktuvą RWD-8. Jablonnos rajone lenkų lėktuvai susitiko su trimis vokiečių naikintuvais Me-Bf109. Prasidėjusiame oro mūšyje lenkų pilotai praktiškai neturėjo šansų laimėti – dar 1935 metais konstruktoriaus Zygmunto Pulavskio sukurti monoplanai PZL-11c su neįtraukiama važiuokle išvystė maksimalų 390 km/h greitį, jų apginklavimas – 4 nedidelio 7,7 mm kalibro kulkosvaidžiai, o vokiečių 1938 metų modelio “emiliai” (Me-Bf109E) išvystė 560 km/h, turėjo du 20 mm kalibro greitašaudžius pabūklus bei du 13 mm kalibro kulkosvaidžius.
Papulkininkio Pamulos naikintuvas netrukus buvo pašautas, tačiau prityręs pilotas neprarado savitvardos ir savuoju jau degančiu PZL-11c taranavo baigusį ataką “meseršmitą”, kirsdamas savo lėktuvo propeleriu vokiečių naikintuvui ties kabina. Kaip rašo lenkų šaltiniai, “po dviejų lėktuvų susidūrimo ore išsiskleidė tik vienas parašiutas, po kurio kupolu žemėn leidosi lenkų pilotas”.
Manau, kad tokie pavyzdžiai šiandien geriau parodo, koks buvo tas karas, nei pavyzdžiui, aiškinimasis laikraščio puslapiuose, kiek lėktuvų iš tikrųjų numušė H.Hartmanas, o kiek – A.Pokryškinas ir kiek jie sau “prisirašė”. Juk jie buvo tikri oro kautynių asai, ir keliolika ar keliasdešimt numuštų lėktuvų daugiau ar mažiau jų tikrai nusipelnytos Antrojo pasaulinio karo oro mūšiuose šlovės nekeičia.
L.Suslavičius