PAGAMINTAS PRIEŠ 70 METŲ
Liucijus Suslavičius
Specialūs aerodrominiai priešgaisriniai automobiliai, be kurių šiandien negali normaliai funkcionuoti nei vienas oro uostas, nėra pastarųjų dešimtmečių išradimas. Aerodromams aptarnauti skirta autotechnika vystėsi ir tobulėjo kartu su lėktuvais. Sava gaisrų aerodromuose specifika, susijusi visų pirma su būtinumu gesinti išsiliejusį lėktuvų katastrofų metu benziną, jau netrukus po Pirmojo pasaulinio karo iššaukė būtinybę sugalvoti naują ugnies gesinimo technologiją bei sukurti kitokią, nei naudojo miestų gaisrininkų komandos, priešgaisrinę techniką.
Didelį įnašą į specialių aerodrominių priešgaisrinių automobilių kūrimą laikotarpiu tarp pasaulinių karų įnešė Vokietijos firmos. Bene pirmuoju pasaulyje dideliais kiekiais gamintu specialiu aerodrominiu priešgaisriniu-gelbėjimo automobiliu buvo vokiškas “Flugplatztankspritze TS 2,5”, sukurtas garsios jau tada firmos “Metz” konstruktorių. Jo pasirodymą sąlygojo ne tik technikos pažanga, bet ir politiniai veiksniai.
1933 metais A.Hitleriui atėjus į valdžią, iki tol Vokietijoje slapta vykęs karinės aviacijos kūrimas tapo atviru, prasidėjo naujų karinės aviacijos dalinių organizavimas bei karinių aerodromų statyba. Reicho Aviacijos ministerija parengė reikalavimus specialiems aerodromuose naudoti skirtiems automobiliams, tarp jų ir gaisriniams, pagal kuriuos jau ketvirtojo dešimtmečio viduryje imta tiekti techniką sparčiai besivysčiusioms karinėms oro pajėgoms – Luftvafei.
Baziniu karinių aerodromų gaisrininkams parinko sunkų (pagal to meto supratimą) padidinto pravažumo priešgaisrinį automobilį su 2500 litrų talpos vandens baku. Be vandens, automobilyje dar įrengė 250 litrų putokšlio baką, sukomplektavo angliarūkšte užpildytais gesintuvais, sumontavo vandens švirkštus ant priekinių sparnų – žodžiu, visa tai, kas tuomet turėta geriausio, kad gesinti degantį ant žemės lėktuvą. Gal tik serijinio “TS 2,5” greitis (Vmax – 52 km/h) buvo pernelyg mažas turinčiam itin greitai atvykti į gaisro vietą aerodrominiam automobiliui, bet tada konstruktoriams rinktis nebuvo iš ko – triašių trijų tonų sunkvežimių kategorijoje standartiniu kariuomenės sunkvežimiu buvo tik ką pradėtas gaminti “Henschel 33 D1”, 6×4 tipo 7 metrų ilgio sunkvežimis su karbiuratoriniu 100 AG šešių cilindrų varikliu, tuščias svėręs 6100 kilogramų. Jau iš nuosavo svorio ir keliamosios galios santykio matome, kad tai buvo itin tvirta konstrukcija, gremėzdiška, lėta, bet labai patikima. Iki 1942 metų firmos “Metz” ir “Magirus” pagamino ne vieną šimtą gaisrinių “TS 2,5”, atsidūrusių Luftvafės fronto aerodromuose. Karo pabaigoje, vermachtui traukiantis, dėl gedimų ar tiesiog degalų stygiaus gaisriniai automobiliai neretai likdavo priešininkui. Galima spėti, kad vienas toks “henšelis” 1945 metų vasarą irgi galėjo būti rastas kur nors vokiečių lauko aerodrome iki pat karo pabaigos besigynusiame “Kurliandijos katile”.
1945 metų gruodžio mėnesį jis jau priklauso Rygos miesto priešgaisrinei daliai. Rygos gaisrininkai savo garaže, šiek tiek “modernizuoja” trofėjinį automobilį – atvirą pagal kariškių reikalavimus pagamintą kabiną įgulai jie apkala savo darbo medine kabina ir sėkmingai naudoja jį gaisrams mieste gesinti. 1965 metais “henšelis” perduodamas naudoti Talsi miesto gaisrininkams, bet laikas daro savo – automobilis nurašomas ir vėl grįžta sostinėn, šį kartą į Rygos kinostudiją, kur naudojamas kaip rekvizitas filmuojant…
Šiandien šį gyvą (raudonasis “Henschel” be problemų užsiveda ir puikiai važiuoja) tos senos propelerinių lėktuvų ir žole padengtų aerodromų epochos liudininką galime pamatyti ir “pačiupinėti” Rygos Motorų muziejuje, kurio restauratoriai, vadovaujami Gunaro Dortanso, po ilgo ir kruopštaus darbo sugražino automobilizmo (ir aviacijos) veteranui ankstesnę jėgą ir nepakartojamą to senai praėjusio laikmečio technikos grožį. Tai vienas iš penkių pasaulyje išlikusių šio modelio aerodromų gaisrinių automobilių.
Nuotrauka: Valdis Klavinš