Angliški ruso inžinieriaus “atlantikai”
Liucijus Suslavičius
Po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus armijų demobilizacijai, į rinką plūstelėjo tūkstančiai karinių automobilių, labai pravertusių atstatant nuo karo nukentėjusiais šalis. Itin didelę paklausą turėjo sunkieji kariniai vilkikai, tokie kaip “Diamond T 980”, “White 666”, “Scammel Pioneer” ir kiti panašūs galingi triašiai, karo metais vežioję tankus, buksyravę pabūklus. Iki 1940 metų Europoje tokio tipo automobilių civiliniame sektoriuje buvo vienetai, tad demobilizuota technika labai pravertė. Vis tik buvo aišku, jog fronto keliais riedėję veteranai amžinai netarnaus, ir automobilių gamintojai šeštojo dešimtmečio pradžioje pradėjo kurti naujus sunkiosios kategorijos vilkikus. Beje, prasidėjęs “šaltasis karas” žadėjo naują ginklavimosi bangą, o su ja – ir nemažus karinius užsakymus.
1952 metais įsiterpti į Didžiosios Britanijos sunkiosios autotechnikos rinką nusprendė inžinierius George Rotinoff (1902-1959). Tiesą sakant, iš tikrųjų jis buvo rusas, vadinosi Georgijumi Aleksandrovičiumi Rotinovu ir dar prieš 1917 metų revoliuciją su tėvais atvyko į Europą. Nedideliame Kolnbruko miestelyje Bekingemšyre jis užregistravo firmą “Rotinoff Motors Ltd.”ir ėmėsi konstruoti galingą dvejopos, kaip dabar mėgstama sakyti, paskirties triašį vilkiką. Mat, pagrindinė jo paskirtis – vilkti sunkiasvores priekabas su tankais “Centurion”, tačiau lygiai taip pat, tik pakeitus galinius ratus, šis automobilis galėjo būti panaudotas civiliniams didelių gabaritų sunkiems kroviniams transportuoti.
Vilkikui G. Rotinoffas pasirinko atitinkamai padidintą klasikinę 6×4 tipo sunkvežimio koncepciją su priekyje esančiu varikliu skyriumi ir kabina už jo. Taip pavyko pasiekti gana tolygaus svorio paskirstymo tiltams. “Rotinoff Atlantic GR7” pavadinto vilkiko rėmo lonžeronų aukštis buvo 314 milimetrų, plotis – 89 milimetrus, juos presavo iš 12,7 milimetrų storio plieno juostų. Pirmasis 1955 metais surinktas “atlantikas” svėrė 17,8 tonos, jo matmenys – 8507x2971x2743 mm. Tačiau velkant priekabą, į nediduką virš galinių ratų įrengtą kėbulą tekdavo papildomai sukrauti ne mažiau 10 tonų balasto ratų sukibimui su kelio danga pagerinti. Tik tada automobilio variklis “neprasukdavo” varančiųjų ratų. Beje, variklį konstruktorius turėjo pasirinkti, atsižvelgdamas į galimą užsakovą. Šeštojo dešimtmečio pradžioje unifikacijos sumetimais buvo nuspręsta, kad britų armijos technikai varyti naudoti tik garsios firmos “Rolls Royce” motorus. Panašu, kad čia būta dar ir kitų sumetimų, pavyzdžiui, noras išsaugoti brangias karo metais naudotas stūmokliniams lėktuvų varikliams gaminti technologines linijas – juk aviacija jau perėjo prie reaktyvinių variklių. Kaip ten bebūtų, G. Rotinoffui teko pirkti 6 cilindrų dvylikos litrų darbo tūrio keturtaktį dyzelį “RollsRoyce C 6 SFL”, išvysčiusį 253 AG/2100 aps.min. Užsakovui pageidaujant, po kapotu galima buvo sumontuoti galingesnį 8 cilindrų 16 litrų “Rolls Royce C 8 SFL”, kurio galia – net 333 AG. Šie varikliai iš tikrųjų ne visai automobiliniai – firma sukūrė juos laivų statytojų užsakymu. Daugybė tokių dyzelių varė ir tebevaro katerius, jachtas, nedidelius tralerius.
100 tonų su tanku ant priekabos sveriantis autotraukinys buvo labai “rajus” – važiuojant 30 km/h greičiu, per “rollsroiso” purkštukus pratekėdavo maždaug 120 litrų dyzelino 100 kilometrų kelio. Variklis suko ne tik ratus, bet ir už kabinos įrengtą gervę, kurios pagalba krovinį galima buvo užtempti ant žemarėmės priekabos. Sukimo momentas varantiesiems ratams perduodamas per pilnai sinchronizuotą keturlaipsnę pavarų dėžę ir toliau per trijų laipsnių demultiplikatorių. Šį sudėtingą agregatą G. Rotinoffas pirko iš firmos “David Brown”, nes pačiam pasigaminti 138 kgm dydžio sukimo momentui tinkančią pavarų dėžę tuomet galėjo ne bet kas. Ir tai būtent pavarų dėžė pradžioje tapo vilkiko “achilo kulnu”, nes ji pasirodė esanti neilgaamžė. Bet įgudęs vairuotojas (aišku, ne jaunas armijos šauktinis), manipuliuodamas demultiplikatoriaus pavaromis, sugebėdavo išvengti pavarų dėžės perkrovimo, net jei tekdavo vilkti 100 ir daugiau tonų sveriančią priekabą. Situacija kiek pagerėjo modeliuose “Super Atlantic”, ėmus naudoti naują 6 laipsnių pavarų dėžę. Beje, šis galingesnis vilkikas praktikoje galėjo pajudėti ir važiuoti net tada, kai didžiausia autotraukinio masė pasiekdavo 300 tonų.
Specialiam automobiliui reikėjo ir netradicinės konstrukcijos varančiųjų tiltų. Tokius tiltus su sliekine pagrindine pavara ir planetariniais diferencialais į Kolnbruką tiekė tradicinis tokių agregatų gamintojas – sena firma “Kirkstall”. Kariuomenei skirto varianto “Atlantic” gale turėjo 18.00-25 dydžio padangas, priekyje – 14.00-24 dydžio. Civilinio varianto turėjo visos padangos vienodos – 14.00-24 – bet tada ant galinių tiltų jas teko sudvejinti, tuo padidinant ir taip jau viršgabaritinio vilkiko plotį dar keliolika centimetrų. Stabdžių sistema su pneumopavara, vairo mechanizmas – su stiprintuvu. Iš šių techninių detalių ir charakteristikų galima spręsti, jog “Rotinoff Atlantic GR 7” buvo maždaug 30 procentų galingesnis už karo metų vilkikus ir patogesnis valdyti.
Tik pats pirmasis “atlantiko” egzempliorius turėjo palyginti nedidelę trijų vietų kabiną. Visi kiti gavo kur kas erdvesnę, su dviem sėdynių eilėmis bei atstumiamomis atgal durelėmis. Tai buvo protingas sprendimas, kadangi įsiropšti į aukštai virš kelio esančią kabiną, prieš tai atvėrus dureles, beveik neįmanoma, užtat jas atstumti, stovint ant paminos, visai patogu. Pusantro metro pločio radiatorių dabino vertikalaus chromuoto kalavijo formos emblema. Ant kalavijo skersės užrašytas firmos pavadinimas, o ant variklio gaubto šonų puikavosi užrašas “Powered by Rolls- Royce”.
Nepaisant tam tikrų privalumų prieš kitus konkurentus, didžiajam “atlantikui” nepavyko užimti bent kiek žymesnės vietos rinkoje. Firma gavo vos vieną didesnį užsakymą – pagaminti keliolika tankovežių Šveicarijos armijai, gi laukto didelio užsakymo iš britų armijos “Rotinoff” taip ir nesulaukė – kontraktas tankovežiams atiteko firmai “Thornycroft”, pagaminusiai labai panašius “Mighty Antar” tipo vilkikus. G.Rotinoffo pagamintus automobilius pirko sunkiasvorių krovinių gabenimu užsiimančios firmos, bet jų būta ne tiek daug, rusų inžinieriaus kad verslas klestėtų.
Vienintele konstruktyviai kiek skirtinga vilkikų “Atlantic” modifikacija tapo “Viscount GR 37/AU” tipo ilgabaziai (bazė – 7,3 metro) sunkvežimiai, pagaminti Australijos firmos “Vestey Brothers” iš Helen Springs miestelio užsakymu. Broliai Vestey vertėsi galvijų gabenimu iš Australijos buše esančių fermų į miestuose esančias skerdyklas. Jie išbandė Australijoje perdirbtus į sunkvežimius “Diamond T 980”, naujus amerikietiškus “Mack B”, bet šie automobiliai jiems neįtiko. Tad specialius sunkvežimius broliai nusprendė užsisakyti Anglijoje. Firma “Rotinoff” mielai ėmėsi užsakymo ir 1957 metų rugsėjo mėnesį du “Rotinoff Viscount” buvo iškrauti iš laivo Sidnio uoste. Čia jiem sumontavo vietinės gamybos kėbulus, prikabino po dvi keturašes priekabas, ir Džonas Vestey su savo vairuotojais iškilmingai parvairavo 44 metrų ilgio autotraukinius į Helen Springs.Taip prasidėjo ilga ir nelengva “rotinofų” tarnyba. Talpinantys iki 110 galvijų, vidutiniu 40 km/h greičiu per Australijos dykynes jie įveikdavo 1000-1500 mylių trąsą du kartus per savaitę, pakeliui surinkdami galvijus iš 15-20 fermų. Kartais jiems prikabindavo dar ir trečią priekabą, ir tada autotraukinio ilgis pasiekdavo 61 metrą.
“Vestey Brothers” intensyviai eksploatavo gigantiškus sunkvežimius iki 1967 metų. Vėliau “rotinofai” ne kartą keitė šeimininkus, kol visiškai sudėvėti, atsidūrė Australijos Transporto muziejaus kolekcijoje, kur tebelaukia restauracijos. Kada jos bus imtasi, neaišku, juolab kad tokius unikumus atstatyti nelengva. Guodžia tai, kad sausame klimate jie praktiškai nerūdyja, tad gali stovėti ilgai.
Istorikai ne kartą ginčijosi, kiek gi firma “Rotinoff Motors Ltd.”spėjo pagaminti automobilių. Kai kas mini 40 “Atlantic” ir 12 “Super Atlantic” tipo automobilių. Tačiau tiksliausia, ko gero, yra firmos “Kirkstall” informacija. Jos archyvuose esančiuose dokumentuose nurodyta, kad firmos “Rotinoff”užsakymu pagaminta lygiai 40 komplektų varančiųjų tiltų, tad ir automobilių niekaip negali būti daugiau.
Šiandien keliolika išlikusių “Rotinoff” tik retkarčiais pasirodo keliuose. Dauguma jų jau senai kolekcionierių rankose ir džiugina žiūrovus įvairių šou ir sąskrydžių metu. Tikrai dirba – tampo sunkiasvorius krovinius – tik du ar trys, priklausantys toli nuo Anglijos esančiose šalyse veikiančioms firmoms.
Nuotraukos – Paul Hancox(Didžioji Britanija)