“Albionas” iš Amsterdamo
Liucijus Suslavičius
Pirmuosius 10-12 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos krovininių automobilių istorijoje reikėtų laikyti vienu iš įdomiausių jos periodu. Tada Vakarų Europoje dar nebuvo susiformavę galingi multinacionaliniai komercinius automobilius gaminantys koncernai ir kiekvienos iš karo griuvėsių besikeliančių šalių pramonė stengėsi kuo greičiau patenkinti ūkio poreikį naujiems sunkvežimiams. Net šalyse, kurių nebuvo okupavę vokiečiai (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje) pramonei pradžioje trūko visko – įrengimų, metalo, kvalifikuotų specialistų, lėšų . Gi mažesnėse ir karo veiksmų labiau paliestose valstybėse, kurios prieš karą daugumą reikalingų joms sunkvežimių importuodavo, organizuoti pilnavertę automobilių gamybą buvo itin sudėtinga. Pavyzdžiui, Olandija prieš karą vietoje gamino vos po kelis šimtus krovininių automobilių per metus, ir tuos pačius dažniausia sumontuodavo iš JAV ar Vokietijos importuotų agregatų ir aprūpindavo vietinės gamybos kabinomis ir kėbulais. Nieko nuostabaus, kad ir po karo buvo sugrįžta prie tokio automobilių gamybos principo. Per kelis metus stambesniuose miestuose susikūrė automobilių montavimo iš atvežtinių agregatų firmos, o aplink jas “pridygo” nedidelių specializuotų kabinas ir kėbulus surinktoms važiuoklėms gaminusių įmonių. Reikia pastebėti, jog Olandijos kėbulų meistrai dar ketvirtajame dešimtmetyje susikūrė originalų kabinų stilių – jos buvo apvalainų formų, aukštesnės ir didesniais langais, nei originalios kampuotos prancūziškų, ar vokiškų sunkvežimių. Olandai atsisakė netgi metalinių amerikietiškų kabinų ir komplektuodavo iš JAV importuotus “fordus”, “ševrolė”,”federalus” ir kitokius “amerikonus” vietoje gaminamomis kabinomis.
Viena iš tokių komercinių automobilių surinkimu užsiimančių firmų – “Albatros Automobiel Maatschappij N.V.” – 1949 metais įsikūrė Amsterdame. Pradžioje čia buvo montuojami amerikietiški sunkvežimiai “White”, bet greitai didelių benzininiais varikliais varomų automobilių paklausa rinkoje ėmė mažėti, tad firma sudarė sutartį su kur kas arčiau esančiu gamintoju – Škotijoje, šalia Glazgo miesto Skotstaune įsikūrusia “Albion”. Tai buvo viena seniausių (įkurta 1902 metais) automobilių firmų Didžiojoje Britanijoje ir didžiausia Škotijoje. Jos emblema vaizdavo iš už horizonto patekančią saulę, o firmos devizas buvo “Patikimas kaip saulėtekis”! Ir iš tikrųjų “albionai” garsėjo patikimumu ir ganėtinai pažangia konstrukcija – dar 1931 metais Skotstaune pagamino pirmuosius modelius su kabina virš variklio, o jau sekančiais metais pasiūlė klientams sunkvežimius su dyzeliais.
1954 metais firmoje “Albion”, nors jau perėjusioje didesnės kompanijos “Leyland” kontrolėn, bet išlaikiusios savo “konstrukcinę nepriklausomybę”(šiandien tai būtų tiesog neįmanoma) prasidėjo originalios konstrukcijos 4-5 tonų klasės žemarėmio miesto pervežimams skirto modelio “Albion CL3A Claymore” gamyba. Tai buvo itin originalus savo konstrukcija sunkvežimis – jo horizontalus keturių cilindrų 4,1 litro darbo tūrio 72 AG dyzelis “EN 250” su 5 arba 6 laipsnių pavarų dėže buvo pakabintas rėme automobilio bazės viduryje, o kabina su dideliais langais ir žemomis grindimis “nustumta” toli prieš priekinį tiltą. Patogus valdyti ir pakrauti, “kleimoras” buvo bene pirmasis Europoje specialiai miesto pervežimams sukonstruotas ir didesniais kiekiais gaminamas sunkvežimis. Jo analogais galima laikyti vėliau debiutavusius vokiškus “Bussing 4000” ir “Henschel HS90”.
Originalus ir patogus iki 100 km/h greičiu su kroviniu važiuoti galįs “albionas” iš karto sudomino olandus, ir jau 1955 metais Amsterdame prasidėjo jų surinkimas. Tačiau Olandijos rinkai buvo siūlomas “ekonomiškas” variantas “MR7L” su mažesniu 3,8 litro 60 AG/2200 aps.min. varikliu, 3,6 metro ilgio baze, galintis vežti 5,5 tonos krovinio. Ir, savaime suprantama, olandai nė nemanė Amsterdame surenkamiems “albionams” montuoti, tiesą sakant, ganėtinai bjauriai atrodančią originalią škotišką “Claymore” kabiną. Žiūrint į skurdoką , be jokių padailinimų kampuotą jos siluetą, net nekildavo mintis apie kokį nors “dizainerio minties polėkį”, greičiau jau apie priežodžiu tapusį škotų taupumą…
Taigi, kabiną “albionui” firma “Albatros Automobiel Maatschappij N.V.” užsakė vietiniam gamintojui. O šis, reikia pripažinti, pasistengė. Žinodamas, kad automobiliai dirbs mieste ir jiems nereikalinga plati ir ilga daugiavietė kabina, olandų dizaineris suprojektavo siauresnę ir trumpesnę nei originali kabiną, kuri visa pagal tradiciją buvo suformuota iš švelniai išlenktų ir sklandžiai suapvalintų plokštumų. Ypač dailiai lyginant su kitų to meto sunkvežimių kabinomis ji atrodė iš profilio – dažyta dviem kontrastingomis spalvomis pagal šonus juosiančią moldingų liniją, su pakreipto smaigaliu žemyn lašo formos šoniniais langais, atkartojančiais kabinos viršutinės dalies formą. Vienintelis angliškas elementas kabinos viduje – tradicinis vairo ratas su iš spyruokliuojančio plieno pagamintais stipinais. Jie šiek tiek slopindavo vairuotojo rankoms perduodamas vibracijas ir smūgius.
Olandiškasis “Claymore” variantas greit išpopuliarėjo tarp vietinių vežėjų, ypač tų, kurie užsiiminėjo baldų, plataus vartojimo prekių, drabužių gabenimu. Į priekį už priekinio tilto įrengta kabina leido sumontuoti ant važiuoklės ilgus ir talpius furgonus, o palyginti trumpa bazė – lengvai manevruoti ankštuose sandėlių ir parduotuvių kiemuose. Tačiau iki 1967 metų Amsterdame gaminti “albionai” šiandien tapo muziejine retenybe. Vieną iš jų, nuriedėjusį tik 150 tūkstančių kilometrų, išsaugojo ir restauravo Berendas Hardenbergas, buvęs nedidelės transporto firmos savininkas, be šio “Albion” dar turįs olandišką “Mercedes Benz L325″variantą, restauracijos laukiančius “International KB 3”, “Federal” ir nediduką DAF “Pony” su puspriekabe.