Aplenkęs laiką (LT)

APLENKĘS LAIKĄ

L.Suslavičius

Tikriausiai tik ,,užkietėję” sunkiojo autotransporto fanatai, tie, apie kuriuos kai kada sakoma, jog jų gyslomis ne kraujas, o dyzelinas teka, beprisimena pirmaisiais pokario metais pradžioje Vilniuje, o paskui – Kaune daug metų važinėjusius didelius geltonai raudonus dyzelinius autobusus su neįprastai – prieš priekinį ratą įrengtomis durimis įlipimui. O jų pavadinimas – ZIS-154 ir visai užsimiršo, nes šių autobusų būta nedaug – per abu miestus gal dvidešimt, tuo tarpu kai juos pakeitusius ,,ikarusus” vėliau skaičiavome šimtais…

Kai dabar imame nagrinėti ZIS-154 atsiradimo ir eksploatacijos istoriją, suvokiame, kad jis pasirodė per anksti ir visiškai neatitiko penkis metus trukusio karo nualintos valstybės galimybių ir tikrųjų poreikių. Mat, direktyviniu nurodymu naujam tarybiniam miesto autobusui prototipu buvo parinktas standartinis JAV miesto autobusas su laikančiuoju vagoniniu kėbulu ir reta Europoje elektrine transmisija. Gamykla ,,ZiS” tiesiog gavo nurodymą sukurti ,,tarybinį ,,Mack”, ir darbas užvirė – tada už aukščiausios valdžios nurodymų nesavalaikį įvykdymą grėsė Sibiro lageris arba kulka kur nors Lubiankos rūsiuose. Oficialiai autobusas, gavęs indeksą ZiS-154, pradėtas projektuoti 1946 metų kovo mėnesį, o tų pačių metų gegužę gamykloje buvo sukurtas specialus autobusų konstravimo biuras, kurio vadovu paskyrė A. Izrael- Skerdževą. Į darbą jis įtraukė ir daug kitų organizacijų – laikantįjį karkasinį kėbulą, padengtą aliuminio lakštais, turėjo suprojektuoti aviagamykla Nr. 82 Tušine, elektrinę transmisiją – gamykla ,,Dinamo” Maskvoje. Kruopščiai išmatavus amerikietiškąjį prototipą, buvo nustatyti pagrindiniai naujo autobuso parametrai: sėdimų vietų – 36, bendras vietų skaičius – 60, piko valandomis – 100; masė – 7940 kg.,matmenys – 9500x2500x3940 mm, bazė – 5460 mm, mažiausias posūkio spindulys – 10,4 m, maksimalus greitis – 65 km/h.

Varikliu buvo pasirinktas naujas dvitaktis 4 cilindrų dyzelis JAZ-204(darbo tūris – 4650 kūb.cm. 110 AG/2000 aps/min), kuris buvo amerikietiško GMC 4-71 kopija, priekinis ir galinis tiltai – nuo naujo sunkvežimio ZiS-150. O štai belaipsnė elektrinė transmisija TSRS automobilių pramonei buvo visai naujas dalykas, žadėjęs daug privalumų. Valdomas tik akseleratoriumi ir stabdžiu, autobusas važiavo tolygiau, buvo geriau panaudojama variklio galia, mažiau pavargdavo vairuotojas. Gamykla ,,Dinamo” kartu su Maskvos mokslinėmis organizacijomis per trumpą laiką sukūrė autobusui dyzelio sukamą 50 kW galios generatorių ir 43 kW elektros variklį DK-305A, kuris varė galinio tilto ratus. Autobuse buvo panaudoti ir kiti nauji ir tik vėliau labai paplitę mazgai:priekinės pakabos hidrauliniai amortizatoriai, aušinančio skysčio išsiplėtimo bakelis, automatiškai termostato valdomos aušinimo radiatoriaus žaliuzės su pneumopavara, hidraulinė akseleratoriaus pedalo pavara, ventiliatoriaus pavaros dempferis, varikliui perkaitus įsijungiantis garsinis signalas.

Tempai buvo stulbinantys – projektas buvo baigtas lapkričio viduryje, ir jau 1946 metų gruodžio 8 dieną surinktas pirmasis autobusas. Tais pat metais Maskvos 800- jų metinių dieną rugsėjo 9–ją į gatves išriedėjo iš karto 25 ZiS-154, o 1947 metų pabaigoje prasidėjo mažaserijinė autobusų gamyba pagal laikiną technologiją. Pirmieji 75 autobuso egzemplioriai turėjo amerikietiškus importinius dyzelius GMC 4-71, dirbusius be priekaištų. Problemos atsirado vėliau, ėmus montuoti Jaroslavlyje gaminamus jų analogus…

1949 metais pagaliau atlikus autobuso valstybinius bandymus, jis buvo rekomenduotas serijinei gamybai. Tuo metu įvairiuose TSRS miestuose jau dirbo net 817 ,,bandomųjų” autobusų ZiS-154, iš jų 19 – Vilniuje.

Keleiviai greit pamėgo didįjį ,,zisą” – jame buvo šilta, salonas gerai apšviestas, vėdinamas, su palyginti plačiu praėjimu, minkštomis patogiomis sėdynėmis. Tiesa, dėl savotiško įlipimo – per priekines duris – salono gale susidarydavo norinčiųjų išlipti grūstis, nes prie galinių durų sprausdavosi keleiviai ir iš salono galo, ir iš vidurio. Vairuotojams ZiS-154 irgi patiko:jis buvo paprastas valdyti, gana dinamiškas, gale skersai sumontuotas variklis nevargino triukšmu ir karščiu. Gamykla pastoviai tobulino autobusą, atsižvelgdama į gaunamas pastabas ir eksploatacijos patyrimą. Bet vieno ZiSe niekaip negalėjo sutvarkyti – iš Jaroslavlio gaunamo variklio. Eksploatacininkus vargino nuolatiniai jo stūmoklių pradegimai, purkštukų ir cilindrų įvorių atitrūkimai, trūkinėjančios blokų galvutės. Rusiškas variklis veikė triukšmingai, dūmijo ir pagal visus parametrus nusileido amerikietiškam prototipui.

Sunkumai eksploatuojant bei tai, jog šaliai tuo metu labiau reikėjo mažesnio ir universalesnio autobuso, nulėmė Zis-154 likimą – 1950 metais šio modernaus, bet iki galo neištobulinto autobuso gamyba , pagaminus tik 1165 egzempliorius, buvo sustabdyta.O juk tarybinių autobusų gamintojai ZiS-154 projekte numatytą techninį –eksploatacinį lygį pasiekė tik 1967 metais, kai prasidėjo autobusų LiAZ-677 gamyba.

Lietuvoje ZiS-154 po pradinės eksploatacijos Vilniuje, buvo sukoncentruoti Kauno autobusų parke, jau iš prieškario laikų garsėjusiame aukšta darbuotojų technine kultūra ir sugebėjimu eksploatuoti dyzelius. Paskutinieji 10 šio modelio autobusų svarbiausiu miesto maršrutu,,Rotušė-Panemunė” dar važinėjo ir po 1960 metų, kol juos galutinai išstūmė ,,Ikarus 60″ ir ,,Ikarus 66″ modelių vengriški autobusai. Du paskutinieji ZiS-154 po nurašymo buvo perduoti Kauno aerodromui, kur vieną jų be vidaus įrangos paskutinį kartą teko matyti 1974 metais.

Su ZiS-154 susijusi vienas labai įdomus Kauno istorijos puslapis. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Kaunas buvo žymiai mažesnis nei dabar, bet pakankamai ištįsęs palei Nemuną. Pagrindinė susisiekimo mieste priemonė buvo autobusai, kurių stigo, tad nenuostabu, kad jie visada buvo sausakimši, o stotelėse vykdavo grumtynės prie sustojusio autobuso durų, kuriose dažniausia nugalėdavo jaunesni ir stipresni, jėga įsibrukdavę į saloną. Ypač apkrautas buvo maršrutas Nr.1,,Rotušė- Panemunė”, kuriuo, kaip minėta, važinėjo ZiS-154. Lipant į juos per priekines duris, pasitaikydavo skaudžių nelaimių- nespėjęs įsikabinti ar pastumtas žmogus krisdavo tiesiai po pradėjusio važiuoti autobuso priekiniu dešiniuoju ratu. Kaunas tuo metu buvo studentų miestas:KPI, KMI, KKI, LŽŪA,LVA mokėsi dešimtys tūkstančių vaikinų ir merginų, kurie sekdami tarpukario Lietuvos studentų pavyzdžiu su pasididžiavimu nešiojo įvairiaspalves studentiškas kepuraites, kurių spalva rodė, kokioje aukštojoje mokykloje jie mokosi.

Būtent Kauno studentai ėmėsi visuomeninės iniciatyvos – padaryti galą netvarkai autobusų stotelėse. Grupėmis po 3ž4 jie ėjo į gatves ir mokė kauniečius…tvarkingai išsirikiuoti sustojimuose prie stotelės ženklo. Ne iš karto miestiečiai suprato, ko iš jų norima. Buvo visko – ir įžeidinėjimų, ir keiksmų, ir atviro priešinimosi. Bet studentai irgi buvo ne pėsti…Dauguma kauniečių noriai pakluso jaunimui ir netrukus miestiečiai patys be studentų pagalbos tvarkingai išsirikiavę laukdavo autobuso ir patys sudrausmindavo išsišokėlius, leisdavo keleiviams pirma išlipti, o tik po to tvarkingai sulipdavo.

Lietuvoje nei vienas ZiS-154 iki šių dienų neišliko, gi Rusijoje sunkiojo transporto entuziastai prieš 10 metų kolektyviniame sode Pamaskvėje aptikę sandėliu paverstą autobusą su kėbulo numeriu 928, jį pargabeno miestan. Po 4 metus trukusios restauracijos aplenkęs savo laiką autobusas-veteranas vėl ėmė važiuoti. Jis tapo vienu įdomiausiu Maskvos visuomeninio transporto muziejaus eksponatu. Dabar žinomi dar du ZiS-154 – vienas Sankt-Peterburge, kitas – Pamaskvėje. Gal būt, ir jie ilgainiui bus atstatyti.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU