AMX-10RC – prancūziškas „tankas ant ratų”
Liucijus Suslavičius
Prancūzijos karinė doktrina XX amžiuje išsiskyrė vienu įdomiu ir kitose pasaulio šalyse beveik nesutinkamu ypatumu – į ginkluotę vienu metu buvo priimami keli analogiškos paskirties ir panašiomis kovinėmis savybėmis pasižymintys karinės technikos modeliai. Taip buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą – prisiminkime kad ir vienu metu naudotus beveik identiškus lengvuosius tankus FCM, „Renault-35″ ir „Hotchkiss-38″, taip prancūzai pasielgė ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Prancūzijos armija užsakė tris naujus šarvuotų automobilių modelius pakeisti po Antrojo pasaulinio karo sukurtiems ir jau bebaigiantiems savo techninį resursą šarvuočiams „Panhard EBR”.Taip atsirado „Renault VBC-90″, „Panhard EBR” ir „AMX-10RC”, kurie visi dabar yra intensyviai naudojami. Pats galingiausias iš minėtos trijulės yra koncerne GIAT sukurtas ir Ruane esančioje gamykloje gamintas AMX-10RC.
Triašė 6×6 tipo šarvuota ratinė kovos mašina sukurta kaip vikšrinės pėstininkų kovos mašinos AMX-10P greitaeigis žvalgybinis variantas, sukurtas panaudojus atitinkamai modifikuotą pastarosios korpusą ir V-8 tipo skysčiu aušinamą 280 AG/3000 aps/min dyzelį ,,Hispano-Suiza HS-115″ su hidrauline transmisija bei valdomais bortų diferencialais. Važinėjantis bebokštis maketas AMX-10R (kur R reiškia „roues” arba „ratai”) buvo pademonstruotas 1971 metais. Pirmieji trys prototipai su bokšteliais TK-105, kuriuose sumontuotas 105 mm pabūklas MEK
105/48, buvo užbaigti 1973 metų gruodyje. Išbandymai ir šarvuočio tobulinimas tęsėsi iki 1978 metų, o serijinius AMX-10RC (kur R reiškia „roues” (ratai), o C – „canone” t.y. „pabūklas”) armija gavo 1979 metais. Paskutinius 12 šio tipo šarvuočių (iš 325 užsakytų) jungtinė Prancūzijos-Vokietijos šarvuotoji brigada gavo 1995 metais. Tiesą sakant, Prancūzijos kariškiai ilgą laiką svyravo, kaip pasielgti – skirta greitojo reagavimo pajėgoms kovos mašina AMX-10RC buvo per didelė ir per sunki tuo metu Prancūzijos karinėje transporto aviacijoje naudotiems transporto lėktuvams „Transall C-160″, todėl pradžioje šalies greitojo reagavimo pajėgos buvo apginkluotos 90 mm pabūklą turinčiomis žvalgybinėmis kovos mašinomis
„Panhard ERC-90″ „Sagaie”, kurios svėrė mažiau. Tik vėl pagerėjus santykiams su JAV ir iš jų įsigijus pakankamą kiekį transportinių lėktuvų „Lockheed C-130 „Hercules”, galinčių gabenti AMX-10RC, gamyba buvo pratęsta. Beje, antrosios serijos – gamintos nuo 1983 metų – šarvuočiai gavo ekonomiškesnį dyzelį „Baudouin 6F-II-SRX”, todėl įveikiamas su turima bakuose degalų atsarga atstumas padidėjo nuo 800 iki 1000 kilometrų. Vidutinis judėjimo greitis raižyta vietove – 40 km/h – praktiškai toks pat, kaip vikšrinės AMX-10P. Šarvuotas automobilis sveria 14,9 tonos, parengtas kautynėms ir su ekipažu – 15,8 tonos. Hermetiškas laikantysis korpusas suvirintas iš specialaus itin tvirto aliuminio lydinio ir yra hermetiškas.Todėl dviejų vandensvydžių įtaisų, esančių korpuso gale, varoma AMX-10RC gali plaukti 7,2 km/h greičiu. Sausumoje geru keliu maksimalus greitis siekia 85 km/h, kas garantuoja didelį taktinį kovos mašinos ir strateginį ja ginkluotų dalinių judrumą.
Variklis su transmisijos agregatais sumontuotas korpuso gale. Nuo diferencialinių mechanizmų kiekviename šone eina išilginiai pavaros velenai, perduodantys sukimo momentą atitinkamai kairės ir dešinės pusės ratams. Dėl tokios transmisijos konstrukcijos prancūziškas šarvuotis yra viena iš nedaugelio ratinių kovos mašinų, valdomų kaip tankas – ne vairu, o dviem svirtimis. Stumi jas pirmyn – ratai sukasi į priekį, atitrauki į save – ima suktis atgal, o jei vieną svirtį pastumsi pirmyn, kitą patrauksi atgal, AMX-10RC ims suktis vietoje „vilkeliu”. Aišku, plačios žemo slėgio 14.00×20 dydžio padangos tada negailestingai “drožiamos”, užtat padidėja manevringumas, supaprastėja važiuoklė ir valdymo mechanizmai. Nesant vairuojamų ratų, visų jų pavaros ir nepriklausomos pakabos konstrukcija visiškai vienoda, kas supaprastina aptarnavimą ir remontą. Beje, pakaba nėra jau tokia paprasta – ji su skersinėmis svirtimis ir hidropneumatiniais cilindrais. Padidinus sistemoje slėgį iki maksimalaus, šarvuočio prošvaisa padidėja iki 350 milimetrų, gi pakabą „išjungus”, jis „prisiploja” prie žemės, savo „ūgį” sumažindamas gerais 20 centimetrų.Tai svarbu kovos sąlygomis, kai reikia pasislėpti nuo priešininko akių. Šiaip jau varančiųjų tiltų bazė – 1550 mm+1550 mm, korpuso ilgis – 6360 mm, plotis – 2840 mm, aukštis – 2565 mm. Bet AMX-10RC gerokai prailgina pabūklas – su atsuktu į priekį pabūklu bendras kovos mašinos ilgis pasiekia 9150 mm. Šis 105 mm kalibro pabūklas pritaikytas šaudyti šarvamušiais skriejant į taikinį sparneliais stabilizuojamais sviediniais (pradinis greitis – 1090 m/s), pramušančiais 350 mm storio vertikalų šarvą, bei fugasiniais padidinto galingumo sviediniais (pradinis greitis – 800 m/s). Gerokai “priplotame” bokštelyje sėdintys šarvuočio vadas (dešinėje), taikytojas (centre) ir užtaisytojas (kairėje) naudojasi ugnies valdymo sistema SOTAC M-401, kuri susideda iš lazerinio tolimačio, balistinio kompiuterio, vėjo ir temperatūros daviklių bei taikinio judėjimą įvertinančių daviklių. Pabūklas stabilizuojamas dvejose plokštumose, yra su juo suporintas 7,62 mm kalibro kulkosvaidis. Pabūklo vamzdį nuo horizontalės galima nuleisti 8 laipsnius, pakelti – 20 laipsnių kampu. Vežiojama amunicijos atsarga – 38 sviediniai ir 4000 šovinių. Vadui skirtas periskopinis iki 8 kartų priartinantis taikiklis sukasi nepriklausomai nuo bokšto sukimosi. Jame sumontuotas pabūklo vamzdžio ašies „suvedimas” su taikymo linija leidžia šarvuočio vadui pačiam nukreipti pabūklą į tą taikinį, kuris jam atrodo svarbesnis, juolab, kad elektrohidraulinis bokšto pasukimo mechanizmas suveikia nuo klavišo paspaudimo. Žodžiu, šarvuotis beveik idealiai atitinka ryžtingų kovos veiksmų, susitikus priešininką, koncepciją – „combat de recontre”, kuri reikalauja, neduodant priešininkui laiko atsikvošėti, nedelsiant jį atakuoti ir sunaikinti, vos tik pamačius taikiklyje. Ši koncepcija ir paskatino žvalgybinę pagal pradinį užmanymą kovos mašiną apginkluoti galingu tanko pabūklu ir naktiniam mūšiui skirta televizine stebėjimo sistema „Thomson CSF”. Telekameros matomas vaizdas perduodamas į du – vado ir taikytojo monitorius. Be abejo, AMX-10RC aprūpinta įgulos apsauga nuo masinio naikinimo ginklų. 2004 metais AMX-10RC buvo modernizuoti, sumontuojant juose KBCM apsaugos sistemą, reaguojančią į apšvitinimą lazeriu ar infraraudonaisiais spinduliais ir pavojaus atveju iššaunančią prisitaikymą apsunkinančias dūmų granatas, paslepiančias šarvuotį nuo priešininko akių.
Vairuotojas sėdi korpuso priekyje kairėje, prisidengęs maršo metu nustumiamu dešinėn šarvų kupolu. Užtaisytojas, sėdintis bokšte, yra dar ir radistu, ir atsarginiu vairuotoju, galinčiu vairuoti šarvuotį atbulomis, nes jo poste yra dubliuojantys valdymo įtaisai. AMX-10RC be problemų pervažiuoja 1,15 metro pločio tranšėją, jam nėra kliūtis net 70 centimetrų aukščio vertikali sienutė, variklio galios pakanka įvažiuoti į 60 procentų įkalnę.
Prancūzijos armijos daliniai, ginkluoti šarvuočiais AMX-10RC, aktyviai dalyvavo operacijoje „Desert Storm” ir, specialistų nuomone, pasirodė puikiai. Ypač gerai buvo įvertintas, kaip to ir reikėjo tikėtis, jų mobilumas. Tikrai nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis kovos mašinos savo plačiaprofilių žemo slėgio padangų dėka labai gerai važiavo smėlynais, be sustojimų įveikdavo didelius nuotolius. AMX-10RC kolonos netikėtai priešininkui tiesiai iš maršo išsiskleisdavo į kovinę rikiuotę ir stodavo į kautynes, nelaukdamos tankų dalinių, gerokai atsilikdavusių nuo prancūziškų šarvuočių.. Šaudymo tikslumui garantuoti aukštos aplinkos temperatūros sąlygomis ant pabūklų vamzdžių teko uždėti kompensacinius terminius apvalkalus. Visos AMX-10RC, dalyvavusios šiame kare, buvo aprūpintos papildomais oro filtrais apsaugai nuo dulkių bei uždedamais šarvais. Deja, nepaisant to, vieninteliu rimtu „tankų ant ratų” trūkumu buvo pripažinti kaip tik pernelyg silpni šarvai. Todėl lygiosiomis kautis su pagrindiniais kovos tankais atvirame mūšyje AMX-10RC negali, ir susidūrusios dykumoje su Irako tankais, prancūzų žvalgybinės grupės patyrė nuostolių.
Europoje prancūziškus „tankus ant ratų” galima sutikti Jungtinių Tautų kariuomenės kontingento Bosnijoje ir Hercegovinoje sudėtyje, vienas šių šarvuočių padalinys dalyvavo operacijoje „Alba”, Jungtinių Tautų vykdytoje Albanijos teritorijoje. Be Prancūzijos armijos, AMX-10RC naudoja Maroko armija (108 kovos mašinos) ir Kataras, įsigijęs 22 nežymiai modifikuotas AMX-10RC.
Pabaigai pikantiška detalė iš AMX-10RC istorijos – 1989 metais, vykstant deryboms ginkluotės ir ginkluotųjų pajėgų sumažinimo Europoje, tuometinės TSRS atstovai pateikė Vakarų ekspertams netikėtą pasiūlymą – įvesti papildomą kovos mašinų kategoriją „tankas ant ratų”, kartu sumažinant derybose apskaitomų tankų minimalų svorį nuo 24 iki 10 tonų. Vakarų šalys nedelsiant užginčijo šį pasiūlymą – kaip galima žvalgybinį šarvuotį priskirti tai pačiai klasei, kaip pagrindinius kovos tankus T-72 ir T-80. Tačiau abi pusės gerai žinojo, ką daro – juk kalbama buvo būtent apie vienintelę tokį apibrėžimą atitinkančią kovos mašiną -105 milimetrų kalibro ilgavamzdžiu pabūklu ginkluotą šarvuotą automobilį AMX-10RC. Tarybiniai derybininkai norėjo sumažinti šių praktiškai prilygstančių tankams šarvuotų mašinų skaičių arba išsiderėti sau atitinkamai didesnį rikiuotėje liekančių tankų skaičių. NATO siekė atvirkščio rezultato. Kaip minėta, po kelerių metų Persijos įlankos rajone vykę karo veiksmai patvirtino tarybinių ekspertų būgštavimus, kad AMX-10RC savo kovos savybėmis tikrai mažai kuo nusileidžia tankams.