Aptakumas kaip mada (LT)

Aptakumas kaip mada

Liucijus Suslavičius

1933 metų birželio pabaigoje Vokietijos laikraščiuose buvo paskelbtas Reicho įstatymas apie „reichsautobanų” („imperinių automagistralių) statybą. Spaustuvės dažams dar nenudžiuvus, ruože tarp Frankfurto prie Maino ir Darmštato buvo iškilmingai iškasti pirmieji kastuvai grunto, vykdant neturintį pavyzdžio istorijoje modernių kelių tinklo statybos planą. Darbams vadovavo inžinierius Fritzas Todtas, vadovavęs iš tūstančių bedarbių suformuotoms darbininkų kolonoms. Daugybė žmonių su nedideliu kiekiu mechanizmų statė tiesius lygius kelius su betonine danga ir skiriamąja juosta per vidurį. Tempai buvo stulbinantys, ir tai netrukus sudarė sąlygas Vokietijoje augti krovinių ir keleivių gabenimo automobiliais apimtims, netruko paveikti pačių automobilių konstrukciją.

Lygios ir tiesios automagistralės skatino važiuoti greičiau. Bet išaugus greičiams išaiškėjo, kad iki tol gaminti automobiliai neatitiko pagerėjusių eismo sąlygų. Greičio neatlaikydavo varikliai, perkaisdavo padangos, dėl kampuotų kėbulų formų su vertikaliais stiklais, oro sriaute styrančiais žibintais, atlėpusiais priekiniais sparnais greičiau važiuojant išaugo degalų sąnaudos. Reikėjo skubiai keisti automobilių – ir lengvųjų, ir komercinių – konstrukciją bei dizainą.

Iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios autobusų dizaine vyravo jei ne įsitikinimas, tai bent jau mada, kurios esmę galime nusakyti taip: „Kuo kampuotesnis, tuo gražesnis”. Bet nuo 1933 -jų metų vis daugiau kėbulų gamintojų ėmė kreipti savo žvilgsnį į aptakias, aerodinamiškas linijas. Tiesą sakant, teorinis pagrindas aptakiam automobiliui sukurti egzistavo jau gerą dešimtmetį. Tai Paulio Jarajaus (Paul Jaray) ir Edmundo Rumplerio (Edmund Rumpler) darbai automobilio kėbulo aptakumo srityje. Jie įrodė, kad apvalainų, artimų vandens lašui formų automobilių kėbulus oro sriautas apteka žymiai sklandžiau, su mažesniu pasipriešinimu. O jei pasipriešinimas judėjimui mažesnis, automobiliui važiuoti pirmyn reikia mažesnio galingumo, atitinkamai mažiau sunaudojama degalų. Tačiau pradžioje ,,aerodinaminiai” sprendimai buvo daugiau atskirų madingų dizaino elementų panaudojimas. Pavyzdžiui, serijinei važiuoklei su vertikaliu radiatoriumi, atsikišusiais sparnais ir žibintais uždėdavo kėbulą su suapvalintu ar „uodeguotu” kėbulo galu. Atseit, štai jums „aerodinamiškas” automobilis. Vėliau tokių autobusų priekinė dalis irgi pakito – priekiniai stiklai ir radiatorius pasviro atgal, priekinius ratus apgaubė lašo formos sparnai su integruotais į juos žibintais, prigludę prie variklio kapoto. Bet tikrai aerodinamiški kėbulai atsirado, kai jų gamintojai perėjo prie vagoninio tipo kėbulų. Tai, beje, sutapo prie perėjimo nuo medinių prie metalinių kėbulų karkasų. Tiesą sakant, vokiečių firmos yra ištisai metalinių karkasų autobusų kėbulams panaudojimo pradininkės Vakarų Europoje. Tvirti, nesiklaipantys važiuojant per nelygumus metaliniai karkasai leido naudoti lenktus stiklus tiek priekyje, tiek stogo šlaituose. Nors eksploatacijos paprastumo dėlei pradžioje dauguma gamintojų naudojo ne lenktus panoraminius, bet plokščius kampu vienas į kitą sumontuotus priekinius stiklus. Viena iš išimčių – 1935 metais pagamintas aptakus vagoninio tipo tarpmiestinis autobusas ant „Mercedes Benz Lo 3100″ modelio važiuoklės, autobane pasiekdavęs net 115 km/h. O 1936 metų modelio MAN su pagreitinančia pavara ir specialiu varančiuoju tiltu skriedavo net 130 km/h. Šiuos greitaeigius autobusus ,,Reichsbahn” (Vokietijos geležinkelis) – tuo metu stambiausias Vokietijoje vežėjas tarpmiestinėmis autobusų linijomis, naudojo savo maršrutuose. Netinkami eksploatacijai tuometiniuose vietiniuose keliuose, greitaeigiai autobusai važinėjo tik magistralėmis ir darėsi vis populiaresni. Juos gamino dauguma kėbulų firmų – „Erdmann und Rossi”, „Käsbohrer”, „Uerdingen”, „Ludevig” ir kitos. Net keista, bet tuomet autobusai tarpmiestiniais maršrutais važinėjo greičiau, nei tai leidžiama dabar, XXI amžiuje.

Nors žvelgiant į ketvirtojo dešimtmečio autobusus, matome dailias, sklandžiai lenktas linijas, kėbulo priekinės dalies formą atitinkančius lenktus radiatorius, integruotus žibintus, jos vis tik nėra, kaip dabar, kruopščiai patikrintos ir ,,nušlifuotos” aerodinaminiuose vamzdžiuose. Meistrai, kūrę kėbulų formas, vadovavosi intuicija ir savuoju grožio supratimu bei klientų norais. Juk, pavyzdžiui, atidaromas visu ilgiu minėto 1935 metų „Mercedes Benz Lo 3100″ stogas ne itin derinasi su niūdienos supratimu apie kėbulo aerodinamiką. Bet ką darysi – tokiu ventiliacijos sistemų su kondicionieriais, kaip šiandien, ketvirtojo dešimtmečio „ekspresai” neturėjo. Bet štai pirmosios individualios sėdynės, tinkamos ir miegoti ilgoje kelionėje, atsirado kaip tik tada. Imta eksperimentuoti su variklio padėtimi važiuoklėje – buvo sukurti modeliai su varikliu gale, o firma „Büssing” pagamino pirmuosius autobusus su horizontaliai po grindimis sumontuotu varikliu. Taip buvo padėtas pagrindas konstrukcijoms, kurias masiškai gaminti imta tik po Antrojo pasaulinio karo.

Iki 1937 metų pabaigos buvo užbaigti statyti pirmieji 2000 kilometrų betoninių autobanų. Jie kainavo 3,5 milijardo tuometinių reichsmarkių, o paskaičiuota atliktų darbų apimtis sudarė 95 milijonus darbo dienų. Ta proga Vokietijos vadovybė nusprendė padidinti būsimąjį automagistralių tinklą nuo planuotų 7000 iki 12000 kilometrų. Kartu buvo pradėta planuoti autobanų pratęsimą tada dar nepriklausomų Čekoslovakijos ir Austrijos teritorijoje. Be to, A.Hitleris, kaip reichskancleris, prisiskyrė sau teisę asmeniškai spręsti, kurią kryptimi statyti automagistrales ateityje. Ateitis, kaip žinome dabar, buvo tokia – vakarų ir rytų kryptimi vedančiais autobanais važiavo ne turistai, o rekvizuotais autobusais į frontą vykstantys vermachto kareiviai…

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje taip pat pasirodė pirmieji aptakių formų tarpmiestiniai autobusai. Automagistralių neturėjome, tad ne tiek aerodinamika, kiek mada diktavo norą važinėti aerodinamiškais gausiai įstiklintais kelių laineriais. Tačiau ir lietuvių verslininkų planus sujaukė tarybinė okupacija ir po jos sekęs karas. Dailūs patogūs autobusai, rekvizuoti tomis 1941–jų birželio dienomis, suvarpyti kulkų, sudraskyti sviedinių ir bombų sprogimų, liko riogsoti rytų kryptimi vedusių kelių pakelėse. O tuos, kurių nespėjo pagrobti raudonarmiečiai, netrukus pasiėmė savo reikmėms vermachtas.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU