ARMAGEDONAS TURĖJO STARTUOTI IŠ ŠAULIŲ… Liucijus Suslavičius
Anot jehovistų mitologijos, armagedonas – tai paskutinė lemiama Jėzaus Kristaus kova su šėtono jėgomis, kurioje žūsianti visa žmonija, išskyrus jehovistus. Perkeltine prasme – lemiama gėrio ir blogio kova.
XX amžiaus istorijoje buvo vienas momentas, kai pasaulis iš tikrųjų buvo tik per žingsnį nuo žūties “branduolinio armagedono”ugnyje. Šiandien tai vadiname “Karibų krize”. Ir nors Kuba, kurioje tada, 1962 metais, buvo dislokuotos į JAV nukreiptos tarybinės strateginės raketos, tikrai toli nuo Lietuvos, tačiau krizės kulminacijos metu, vienas iš taškų, iš kurio skrydžiui taikinių Šiaurės Amerikoje link turėjo pakilti TSRS karinių oro pajėgų tolimojo veikimo bombonešiai “3M” su vandenilinėmis bombomis, buvo Šiaulių aerodromas. Viena tokia 3 megatonų trotilo ekvivalento bomba kodiniu pavadinimu “gaminys 37d” galėjo sunaikinti didelį miestą ar stambų pramoninį rajoną.
Apie tai, kas tuomet dėjosi Šiauliuose, informacijos nėra daug. Negausūs tuo metu čia tarnavusių lakūnų ir kitų kariškių atsiminimai, kuriuos dabar paieškojus galime rasti NVS šalyse leidžiamuose aviaciniuose žurnaluose, išduoda tą nežmonišką įtampą, kuri vyravo tiek aerodrome, tiek kariškių šeimose. Visi puikiai suvokė, kad šį kartą įsakymas pakilti su “gaminiu” ir skristi į vakarų kryptimi reiškė pasaulinės katastrofos pradžią – juk sukauptų arsenaluose branduolinio ginklo atsargų jau tada pakako, kad kelis kartus sunaikinti visą gyvybę Žemėje. Pilotai suprato – gavę komandą kilti, su šeimomis jie atsisveikins visam laikui. Jei jie savo lėktuvuose dar turi kažkokių, kad ir nedidelių šansų, po užduoties likti gyvi, tai Šauliuose likusios šeimos iki to laiko jau garantuotai taps priešininko branduolinio smūgio aukomis. Juk Šiauliai senai buvo vienas svarbiausių NATO taikinių tuometinės LTSR teritorijoje – dar nuo tada, kai ši karinė oro bazė tapo vienu iš dviejų pagrindinių 201-sios sunkiųjų bombonešių divizijos pulkų ir juos aptarnaujančių “skraidančiųjų tankerių” “M-4” eskadrilių aerodromų, kuriuose taip pat buvo sandėliuojamos branduolinės bombos.
Viskas prasidėjo kur kas anksčiau, 1951 metais, kai priėmus TSRS vyriausybės nutarimą dėl strateginio reaktyvinio bombonešio projektavimo ir gamybos, buvo sukurtas Vladimiro Miasiščevo vadovaujamas konstruktorių biuras bei būsimojo lėktuvo gamybai išskirta Maskvoje, Filiuose esanti aviagamykla Nr.23, iki tol gaminusi keturmotorius “Tu-4” – tarybinę amerikietiško “B-29” kopiją. Tuo metu tik šis originalių idėjų turėjęs aviakonstruktorius nepabijojo imtis visiškai naujo, neturinčio analogų gigantiško lėktuvo projektavimo.
Po antžeminių bandymų ciklo pirmasis “M” indeksu pažymėtas lėktuvas į orą pakilo jau 1953 metų sausio 20 dieną. V.Miasiščevo “komandai” per palyginti trumpą laiką pavyko sukurti keturmotorį reaktyvinį lėktuvą su 35 laipsnių kampu strėliškumo sparnais, juose prie pat fiuzeliažo sumontuotais keturiais “AM-03” tipo reaktyviniais varikliais, išvysčiusiais 8700 kilogramų trauką kiekvienas, “dviratinio “tipo važiuokle. Būsimasis “M-4” svėrė beveik 80 tonų (starto svoris – 181 tona), išvystė
950 km/h greitį, pakildavo į 12 kilometrų aukštį, tačiau vietoje planuotų 12 tūkstančių kilometrų bombonešis su vienu užpylimu galėjo nuskristi tik 9,5 tūkstančio. Nepaisant to, serijinė lėktuvų gamyba prasidėjo dar 1954 metų vasarą, nors oficialus jo priėmimo aktas buvo pasirašytas tik po metų.
Prasidėjus naujų strateginių bombonešių gamybai, 1954 metų pabaigoje imta formuoti 201-ji sunkiųjų bombonešių aviacijos divizija, kurios vadu tapo Tarybų
Sąjungos didvyris generolas – majoras S.K.Biriukovas. Pagrindine divizijos, susidėjusios iš trijų aviacijos pulkų, baze tapo Engelse buvęs karinis aerodromas, kurį nedelsiant modernizavo ir pritaikė gigantiškiems “M-4”. Pirmiausia divizijai perdavė
1096-jį sunkiųjų bombonešių pulką, o sekančiais metais – ir 1230-jį bei 79-jį pulkus. Kiekviename pulke dvi eskadrilės turėjo “M-4” strateginius bombonešius, trečioji – bombonešius “Tu-16”, kurie, taupant “strategų” resursą, tarnavo bombonešių ekipažų treniruočių lėktuvais.
Iš bazės Engelse “M-4” galėjo pasiekti tik taikinius Kanados šiaurėje ir centrinėje dalyje. Kad nuskristi iki taikinių JAV teritorijoje, reikėjo naujų bazių pačiame TSRS pasienyje. Buvo pasirinkti du aerodromai – Šiauliuose ir Ukrainkoje ( Tolimieji Rytai). Iš jų bombonešiai turėjo kilti karo atveju. Svarbiausiais taikiniais tarybiniai strategai pasirinko ties JAV ir Kanados siena išdėstytas strateginės amerikiečių aviacijos oro bazes Niujorko, Meno, Vašingtono, Šiaurinės Dakotos valstijose. Be to, netoli bazių buvo daug elektrinių, metalurgijos ir chemijos pramonės įmonių. Žodžiu, tai buvo tikrai viliojantis taikinys.
Nuo 1955 metų divizija pradėjo intensyvius mokomuosius-treniruočių skraidymus, kurie pademonstravo žemą lėktuvuose sumontuotų radiolokacinių taikymo įrengimų kokybę, o bombardavimo panaudojant optinius taikiklius tikslumas, lyginant su tokiu bombonešiu, kaip “Tu-4”, sumažėjo kelis kartus. Bet kur kas pavojingesni buvo vis pasikartojantys lėktuvo valdymo sistemų gedimai, neišsiskleidžiantys stabdymo parašiutai, žiemą užšąlantys degalų bakų davikliai ir t.t. Per pirmuosius tris divizijos veiklos metus įvyko daugybė avarijų ir katastrofų. Galu gale Engelse atsitiko neregėtas tarybinėse KOP dalykas – “moterų maištas”, kai pilotų žmonos netikėtai išėjo į aerodromą ir užblokavo kūnais pakilimo takus, taip neleisdamos pakilti “M-4” į orą. Dėl šios ir kitų priežasčių 1958 metais “M-4” tipo bombonešių skraidymai buvo uždrausti, likusius tinkamus skrydžiams lėktuvus perdirbo į “skraidančius tankerius”, kartu pakeisdami valdymo sistemas bei patobulindami važiuoklės konstrukciją. Po perdirbimo buvo suformuotos dvi lėktuvų užpildymo ore eskadrilės, kurias perdavė
201-sios aviadivizijos žinion. Neoficialiai pavadintos “Normandija” bei
“Šikšnosparniai”, jos buvo dislokuotos atitinkamai Šiaulių ir Ukrainkos oro bazėse. Specialistai puikiai matė įgimtus “M-4” trūkumus, todėl dar 1954 metų liepos 6
dieną vyriausybė priėmė nutarimą pradėti tik pradėto gaminti bombonešio esminę modernizaciją. Svarbiausiu pakeitimu kitu indeksu – “3M” – pavadinto lėktuvo konstrukcijoje tapo gerokai galingesnių- net 11000 kilogramų trauką išvystančių – variklių “VD-7” panaudojimas. Buvo tikimasi, kad su šiais varikliais tarybinis bombonešis galės pasiekti strateginius taikinius JAV Niu-Meksiko, Tenesio, Tekso, Luizianos, Kalifornijos valstijose. Serijinė naujų lėktuvų gamyba prasidėjo 1956 metais ir tesėsi iki 1959 metų pabaigos. Serijomis po 5 lėktuvus gaminusi gamykla iš viso pastatė 74 “3M” tipo bombonešius.
“3M” buvo kur kas patikimesnis, daugelis svarbių sistemų buvo sukonstruotos kur kas geriau, nei “M-4” bombonešiuose. Bet panaudojus lėktuvui naujus VD-7B modelio variklius su 6,5 karto (!) mažesniu (tik 200 darbo valandų) resursu nei lėktuve “M-4” naudoti reaktyviniai varikliai, aerodromų antžeminės tarnybos turėjo daug vargo, nes teko juos “keisti kaip pirštines”. Jau gamybos eigoje buvo nuspręsta, dalį lėktuvų gaminti su senaisiais kiek modernizuotais ir pavadintais “RD-3M-
500A”varikliais. Lėktuvų su jais indeksas buvo “3MS”, taip atskiriant juos nuo “3MN” su “VD-7B” varikliais. Visi “3M” į aviapulkus atkeliavo aprūpinti degalų papildymo ore sistemomis. Šių lėktuvų skaičiui didėjant, jais apginklavo dar vieną dalinį – 40-jį bombonešių pulką, kurį dislokavo Ukrainkos aerodrome kartu su 79-ju pulku.
Nors V.Miasiščevo lėktuvai ir nebuvo itin patikimi, bet vis tik realiai jie buvo kelis kartus patikimesni, nei tuo metu apginklavime buvusios pirmosios kartos strateginės raketos. Be to, esant pakankamam jiems tinkančių aviabazių tinklui, “3M” tam metui buvo nepaprastai mobilūs, gal kelis kartus mobilesni, nei tuo metų priimti ginkluotėn povandeniniai laivai su raketomis. Smogti amerikiečiams jie galėjo jau po keleto valandų, gi tuometines balistines skysto kuro raketas startui ruošdavo kelias paras. Lėktuvus galima buvo skrydžio metu nukreipti į kitą, svarbesnį taikinį, manevruoti, apeinat priešlėktuvinės gynybos zonas, “prasmukti” pro radiolokacinių stočių tinklą, skrendant pažeme, kur radiolokatoriai jų “nemato”. Juolab kad V.Miasiščevo sukurtų lėktuvų radiolokacinis “pastebimumas”, kai jie skrido tiesiai lokatoriaus kryptimi, buvo kelis kartus mažesnis nei, pavyzdžiui, amerikiečių bombonešio “B-52”.
Pilotai naujus lėktuvus nuo pat pradžių vertino pakankamai aukštai ir iki šiol prisimena juos kaip lengvai pilotuojamus bei gerai skraidančius. 1960 metų liepos mėnesį vienas iš rikiuotės lėktuvų su vienu pripylimu ore išsilaikė 17 valandų 25 minutes, nuskridęs maksimalų galimą atstumą. 1961 metais tarybinių KOP vadovybė nusprendė panaudoti Tolimuosiuose Rytuose dislokuotus strateginius bombonešius branduolinių bandymų metu. Dvi “3M” grandis – viso 6 lėktuvus su ekipažais – komandiravo į “71-jį poligoną”. Spalio 2 dieną jie buvo ore, kai iš “Tu-16” Naujojoje Žemėje esančiame poligone buvo numesta 250 kilotonų bomba. Ekipažai pajuto smūgio bangą, bet suvaldė lėktuvus ir sėkmingai nusileido. Dar po metų 10 megatonų bombą numetė jau “3M” ekipažas.
Bet šeštajame dešimtmetyje pasaulyje prasidėjęs tarptautinių santykių “atšilimas” truko neilgai. Tarybinės raketinės technikos pasiekimai (žvalgybinio lėktuvo U-2 sunaikinimas 1960 metais, pirmasis sėkmingas žmogaus skrydis į kosmosą 1961 metais) paskatino TSRS vadovus avantiūristiniams veiksmams – jie dislokavo į JAV nukreiptas branduolines raketas Kuboje, kas 1962 metų rudenį sukėlė tarptautinę krizę, grėsusią pasauliniu karu. 201-sios aviacijos divizijos pulkai skubiai perskrido į Šiaulius. Pirmą kartą per ilgą “šaltojo karo” laikotarpį strateginiai bombonešiai budėjo visiškoje kovinėje parengtyje – bakai pripildyti degalų, vandenilinės bombos pakabintos bombų šachtose, ekipažams įteikti užantspauduoti portfeliai su skrydžio maršrutu ir lako antspaudais “papuoštais” vokais, kuriuose buvo bombų sprogdiklių paleidimo kodai.
Kiekviename pulke atakuoti taikinius JAV teritorijoje turėjo dvi eskadrilės. Kiti pulko lėktuvai buvo skubiai pertvarkyti į tankerius. Kad atakai skirti bombonešiai įveiktų NATO priešlėktuvinę gynybą, prieš tai palei skrydžio maršrutą Šiaurės Europoje ir Aliaskoje esančias priešininko oro bazes turėjo atakuoti fronto aviacija bei smogiamieji bombonešiai “Tu-16”. Tokie patys lėktuvai turėjo sudaryti “trikdžių uždangą” NATO radiolokacinėms stotims. Virš Kanados ir JAV teritorijos “3M” turėjo veikti be priedangos. Tačiau buvo tikimasi, kad prieš jiems pasirodant virš taikinių, amerikiečių priešlėktuvinė gynyba jau bus dezorganizuota tarybinių tarpžemyninių balistinių raketų smūgių.
201–sios divizijos veteranai prisimena, kad tomis dienomis, kai pasaulis balansavo ant karo ribos, bombonešių ekipažų kovinė dvasia buvo pakankamai aukšta, niekas nepanikavo, visi buvo susikaupę, veikė tiksliai ir dalykiškai. Pilotus nustebino ir labai greitas, be jokios sumaišties Šiaulių aerodromo antžeminių tarnybų darbas. Net bombos buvo pakabintos ir jų šachtos užplombuotos kur kas greičiau, nei būdavo per manevrus. Bet geriausiai visi iki šiol prisimena momentą, kai buvo pranešta, jog kovinė parengtis atšaukiama…
Toliau tobulėjant raketų konstrukcijai, strateginių bombonešių reikšmė vis mažėjo. Aštuntajame dešimtmetyje 201-sios aviadivizijos pulkai iš Šiaulių ir Ukrainkos
sugrįžo į Engelso aerodromą, kur 1230-jo pulko lėktuvai buvo pertvarkyti į tankerius “3MS-II” ir “3MN-II”. Jie pradėjo aptarnauti raketnešių “Tu-95”, “Tu-22”, žvalgybinių “Tu-126” skrydžius. Devintojo dešimtmečio viduryje “tankeriai” iš Engelso turėjo aptarnauti per 500 “klientų”, tad vis daugiau bombonešių buvo paverčiami “tankeriais”, kol bombonešių rikiuotėje iš viso nebeliko.
Iliustracijos – iš interneto puslapio www.airwar.ru/afirm.html www.airwar.ru/photo/3m-1.html arba 3m-2.html