Armagedonas (LT)

ARMAGEDONAS TURĖJO STARTUOTI IŠ ŠAULIŲ… Liucijus Suslavičius
Anot jehovistų mitologijos, armagedonas – tai paskutinė lemiama Jėzaus Kristaus kova su šėtono jėgomis, kurioje žūsianti visa žmonija, išskyrus jehovistus. Perkeltine prasme – lemiama gėrio ir blogio kova.

XX amžiaus istorijoje buvo vienas momentas, kai pasaulis iš tikrųjų buvo tik per žingsnį nuo žūties “branduolinio armagedono”ugnyje. Šiandien tai vadiname “Karibų krize”. Ir nors Kuba, kurioje  tada, 1962 metais, buvo dislokuotos į JAV nukreiptos tarybinės strateginės raketos, tikrai toli nuo Lietuvos, tačiau krizės kulminacijos metu, vienas iš taškų, iš kurio skrydžiui taikinių Šiaurės Amerikoje link turėjo pakilti TSRS karinių oro pajėgų tolimojo veikimo bombonešiai “3M” su vandenilinėmis bombomis, buvo Šiaulių aerodromas. Viena tokia 3 megatonų trotilo ekvivalento bomba kodiniu pavadinimu  “gaminys  37d”  galėjo  sunaikinti  didelį  miestą  ar  stambų  pramoninį rajoną.
Apie tai, kas tuomet dėjosi Šiauliuose, informacijos nėra daug. Negausūs tuo metu čia tarnavusių  lakūnų ir kitų kariškių atsiminimai, kuriuos dabar paieškojus galime rasti  NVS  šalyse  leidžiamuose  aviaciniuose  žurnaluose,  išduoda  tą  nežmonišką įtampą, kuri vyravo tiek aerodrome, tiek kariškių šeimose. Visi puikiai suvokė, kad šį kartą įsakymas pakilti su “gaminiu” ir skristi į  vakarų kryptimi reiškė pasaulinės katastrofos pradžią – juk sukauptų arsenaluose branduolinio ginklo  atsargų jau tada pakako,  kad  kelis  kartus  sunaikinti  visą  gyvybę  Žemėje.  Pilotai  suprato  –  gavę komandą kilti, su šeimomis jie atsisveikins visam laikui. Jei jie savo lėktuvuose dar turi kažkokių,  kad ir nedidelių šansų, po užduoties likti gyvi, tai Šauliuose likusios šeimos iki to laiko jau garantuotai taps priešininko branduolinio smūgio aukomis. Juk Šiauliai senai buvo vienas svarbiausių NATO taikinių tuometinės LTSR teritorijoje – dar nuo tada, kai ši karinė oro bazė tapo vienu iš dviejų pagrindinių 201-sios sunkiųjų bombonešių divizijos pulkų ir juos aptarnaujančių “skraidančiųjų  tankerių” “M-4” eskadrilių aerodromų, kuriuose taip pat buvo sandėliuojamos branduolinės bombos.
Viskas prasidėjo kur kas anksčiau, 1951 metais, kai priėmus TSRS vyriausybės nutarimą  dėl  strateginio  reaktyvinio  bombonešio  projektavimo  ir  gamybos,  buvo sukurtas  Vladimiro  Miasiščevo  vadovaujamas  konstruktorių  biuras  bei  būsimojo lėktuvo  gamybai  išskirta  Maskvoje,   Filiuose  esanti  aviagamykla  Nr.23,  iki  tol gaminusi keturmotorius “Tu-4” – tarybinę amerikietiško “B-29” kopiją. Tuo metu tik šis  originalių  idėjų  turėjęs  aviakonstruktorius   nepabijojo   imtis  visiškai  naujo, neturinčio analogų gigantiško lėktuvo projektavimo.
Po antžeminių bandymų ciklo pirmasis “M” indeksu pažymėtas lėktuvas į orą pakilo jau 1953 metų sausio 20 dieną. V.Miasiščevo “komandai” per palyginti trumpą laiką pavyko  sukurti  keturmotorį  reaktyvinį  lėktuvą  su  35  laipsnių  kampu  strėliškumo sparnais, juose prie pat fiuzeliažo sumontuotais keturiais “AM-03” tipo reaktyviniais varikliais,   išvysčiusiais   8700   kilogramų   trauką   kiekvienas,   “dviratinio   “tipo važiuokle. Būsimasis “M-4” svėrė beveik 80 tonų (starto svoris – 181 tona), išvystė
950 km/h greitį, pakildavo į 12 kilometrų aukštį, tačiau vietoje planuotų 12 tūkstančių kilometrų bombonešis su vienu užpylimu galėjo nuskristi tik 9,5 tūkstančio. Nepaisant to,  serijinė  lėktuvų  gamyba  prasidėjo  dar  1954  metų  vasarą,  nors  oficialus  jo priėmimo aktas buvo pasirašytas tik po metų.
Prasidėjus  naujų  strateginių  bombonešių  gamybai,  1954  metų  pabaigoje  imta formuoti 201-ji  sunkiųjų bombonešių aviacijos divizija, kurios vadu tapo Tarybų
Sąjungos   didvyris   generolas   –   majoras   S.K.Biriukovas.   Pagrindine   divizijos, susidėjusios iš trijų aviacijos pulkų, baze tapo Engelse buvęs karinis aerodromas, kurį nedelsiant modernizavo ir pritaikė gigantiškiems “M-4”. Pirmiausia divizijai perdavė
1096-jį sunkiųjų bombonešių pulką, o sekančiais metais – ir 1230-jį bei 79-jį pulkus. Kiekviename  pulke dvi eskadrilės turėjo “M-4” strateginius bombonešius, trečioji – bombonešius “Tu-16”, kurie, taupant “strategų” resursą, tarnavo bombonešių ekipažų treniruočių lėktuvais.
Iš bazės Engelse “M-4” galėjo pasiekti tik taikinius Kanados šiaurėje ir centrinėje dalyje. Kad nuskristi iki taikinių JAV teritorijoje, reikėjo naujų bazių pačiame TSRS pasienyje.  Buvo  pasirinkti  du  aerodromai  –  Šiauliuose  ir  Ukrainkoje  (  Tolimieji Rytai). Iš jų bombonešiai turėjo kilti karo  atveju. Svarbiausiais taikiniais tarybiniai strategai  pasirinko  ties  JAV  ir  Kanados  siena  išdėstytas  strateginės  amerikiečių aviacijos oro bazes Niujorko, Meno, Vašingtono, Šiaurinės Dakotos valstijose. Be to, netoli bazių buvo daug elektrinių, metalurgijos ir chemijos pramonės įmonių. Žodžiu, tai buvo tikrai viliojantis taikinys.
Nuo 1955 metų divizija pradėjo intensyvius mokomuosius-treniruočių skraidymus, kurie pademonstravo žemą lėktuvuose sumontuotų radiolokacinių taikymo įrengimų kokybę, o bombardavimo panaudojant optinius taikiklius tikslumas, lyginant su tokiu bombonešiu, kaip “Tu-4”, sumažėjo kelis kartus. Bet kur kas pavojingesni buvo vis pasikartojantys  lėktuvo  valdymo  sistemų   gedimai,  neišsiskleidžiantys  stabdymo parašiutai, žiemą užšąlantys degalų bakų davikliai ir t.t. Per pirmuosius tris divizijos veiklos  metus  įvyko  daugybė  avarijų  ir  katastrofų.  Galu  gale  Engelse   atsitiko neregėtas tarybinėse KOP dalykas – “moterų maištas”, kai pilotų žmonos netikėtai išėjo į aerodromą ir užblokavo kūnais pakilimo takus, taip neleisdamos pakilti “M-4” į orą. Dėl šios ir kitų priežasčių 1958 metais “M-4” tipo bombonešių skraidymai buvo uždrausti, likusius tinkamus skrydžiams lėktuvus perdirbo į “skraidančius tankerius”, kartu pakeisdami valdymo sistemas bei  patobulindami važiuoklės konstrukciją. Po perdirbimo buvo suformuotos dvi lėktuvų užpildymo ore  eskadrilės, kurias perdavė
201-sios    aviadivizijos    žinion.    Neoficialiai    pavadintos    “Normandija”    bei
“Šikšnosparniai”, jos buvo dislokuotos atitinkamai Šiaulių ir Ukrainkos oro bazėse. Specialistai puikiai  matė įgimtus “M-4” trūkumus, todėl dar 1954 metų liepos 6
dieną vyriausybė priėmė nutarimą pradėti tik pradėto gaminti bombonešio esminę modernizaciją.  Svarbiausiu  pakeitimu  kitu  indeksu  –  “3M”  –  pavadinto  lėktuvo konstrukcijoje tapo gerokai  galingesnių- net 11000 kilogramų trauką išvystančių – variklių  “VD-7”  panaudojimas.  Buvo  tikimasi,  kad  su  šiais  varikliais  tarybinis bombonešis galės pasiekti strateginius taikinius JAV  Niu-Meksiko, Tenesio, Tekso, Luizianos,  Kalifornijos  valstijose.  Serijinė  naujų  lėktuvų  gamyba  prasidėjo  1956 metais ir tesėsi iki 1959 metų pabaigos. Serijomis po 5 lėktuvus gaminusi gamykla iš viso pastatė 74 “3M” tipo bombonešius.
“3M” buvo kur kas patikimesnis, daugelis svarbių sistemų buvo sukonstruotos kur kas  geriau,  nei  “M-4”  bombonešiuose.  Bet  panaudojus  lėktuvui  naujus  VD-7B modelio variklius su  6,5  karto  (!)  mažesniu (tik  200 darbo  valandų) resursu nei lėktuve “M-4” naudoti reaktyviniai varikliai,  aerodromų antžeminės tarnybos turėjo daug vargo, nes teko juos “keisti kaip pirštines”. Jau gamybos eigoje buvo nuspręsta, dalį  lėktuvų  gaminti  su  senaisiais  kiek  modernizuotais  ir  pavadintais  “RD-3M-
500A”varikliais.  Lėktuvų  su  jais  indeksas  buvo  “3MS”,  taip  atskiriant  juos  nuo “3MN” su  “VD-7B” varikliais. Visi “3M” į aviapulkus atkeliavo aprūpinti degalų papildymo ore sistemomis.  Šių lėktuvų skaičiui didėjant, jais apginklavo dar vieną dalinį – 40-jį bombonešių pulką, kurį dislokavo Ukrainkos aerodrome kartu su 79-ju pulku.
Nors V.Miasiščevo lėktuvai ir nebuvo itin patikimi, bet vis tik realiai jie buvo kelis kartus patikimesni, nei tuo metu apginklavime buvusios pirmosios kartos strateginės raketos. Be to, esant pakankamam jiems tinkančių aviabazių tinklui, “3M” tam metui buvo nepaprastai mobilūs, gal kelis kartus mobilesni, nei tuo metų priimti ginkluotėn povandeniniai laivai su raketomis. Smogti  amerikiečiams jie galėjo jau po keleto valandų, gi tuometines balistines skysto kuro raketas startui  ruošdavo kelias paras. Lėktuvus galima buvo skrydžio metu nukreipti į kitą, svarbesnį taikinį, manevruoti, apeinat priešlėktuvinės gynybos zonas, “prasmukti” pro radiolokacinių stočių tinklą, skrendant pažeme, kur radiolokatoriai jų “nemato”. Juolab kad V.Miasiščevo sukurtų lėktuvų  radiolokacinis “pastebimumas”, kai jie skrido tiesiai lokatoriaus kryptimi, buvo kelis kartus mažesnis nei, pavyzdžiui, amerikiečių bombonešio “B-52”.
Pilotai  naujus  lėktuvus  nuo  pat  pradžių  vertino  pakankamai  aukštai  ir  iki  šiol prisimena juos  kaip lengvai pilotuojamus bei gerai skraidančius. 1960 metų liepos mėnesį vienas iš rikiuotės  lėktuvų su vienu pripylimu ore išsilaikė 17 valandų 25 minutes, nuskridęs maksimalų galimą atstumą. 1961 metais tarybinių KOP vadovybė nusprendė panaudoti Tolimuosiuose Rytuose  dislokuotus strateginius bombonešius branduolinių bandymų metu. Dvi “3M” grandis – viso 6  lėktuvus su ekipažais – komandiravo į “71-jį poligoną”. Spalio 2 dieną jie buvo ore, kai iš “Tu-16” Naujojoje Žemėje  esančiame  poligone  buvo  numesta  250  kilotonų  bomba.  Ekipažai  pajuto smūgio bangą, bet suvaldė lėktuvus ir sėkmingai nusileido. Dar po metų 10 megatonų bombą numetė jau “3M” ekipažas.
Bet šeštajame dešimtmetyje pasaulyje prasidėjęs tarptautinių santykių “atšilimas” truko  neilgai.  Tarybinės  raketinės  technikos  pasiekimai  (žvalgybinio  lėktuvo  U-2 sunaikinimas  1960  metais,  pirmasis  sėkmingas  žmogaus  skrydis  į  kosmosą  1961 metais) paskatino TSRS vadovus avantiūristiniams veiksmams – jie dislokavo į JAV nukreiptas branduolines raketas Kuboje, kas  1962  metų rudenį  sukėlė tarptautinę krizę, grėsusią pasauliniu karu. 201-sios aviacijos divizijos pulkai skubiai perskrido į Šiaulius. Pirmą kartą per ilgą “šaltojo karo” laikotarpį strateginiai bombonešiai budėjo visiškoje  kovinėje  parengtyje  –  bakai  pripildyti  degalų,  vandenilinės   bombos pakabintos bombų šachtose, ekipažams įteikti užantspauduoti portfeliai su skrydžio maršrutu ir lako antspaudais “papuoštais” vokais, kuriuose buvo bombų sprogdiklių paleidimo kodai.
Kiekviename pulke atakuoti taikinius JAV teritorijoje turėjo dvi eskadrilės. Kiti pulko lėktuvai  buvo skubiai pertvarkyti į tankerius. Kad atakai skirti bombonešiai įveiktų  NATO  priešlėktuvinę  gynybą,  prieš  tai  palei  skrydžio  maršrutą  Šiaurės Europoje ir Aliaskoje esančias priešininko oro bazes turėjo atakuoti fronto aviacija bei smogiamieji  bombonešiai  “Tu-16”.  Tokie  patys  lėktuvai  turėjo  sudaryti  “trikdžių uždangą” NATO radiolokacinėms stotims. Virš Kanados ir JAV  teritorijos  “3M” turėjo veikti be priedangos. Tačiau buvo tikimasi, kad prieš jiems pasirodant virš taikinių,   amerikiečių   priešlėktuvinė   gynyba   jau   bus   dezorganizuota   tarybinių tarpžemyninių balistinių raketų smūgių.
201–sios  divizijos   veteranai   prisimena,   kad   tomis   dienomis,   kai   pasaulis balansavo  ant  karo  ribos,  bombonešių  ekipažų  kovinė  dvasia  buvo  pakankamai aukšta, niekas nepanikavo, visi  buvo susikaupę, veikė tiksliai ir dalykiškai. Pilotus nustebino ir labai greitas, be jokios sumaišties Šiaulių aerodromo antžeminių tarnybų darbas. Net bombos buvo pakabintos ir jų šachtos užplombuotos kur kas greičiau, nei būdavo  per  manevrus.  Bet  geriausiai  visi  iki  šiol  prisimena  momentą,  kai  buvo pranešta, jog kovinė parengtis atšaukiama…
Toliau tobulėjant raketų konstrukcijai, strateginių bombonešių reikšmė vis mažėjo. Aštuntajame  dešimtmetyje  201-sios  aviadivizijos  pulkai  iš  Šiaulių  ir  Ukrainkos
sugrįžo į Engelso aerodromą, kur 1230-jo pulko lėktuvai buvo pertvarkyti į tankerius “3MS-II”   ir   “3MN-II”.   Jie   pradėjo   aptarnauti   raketnešių   “Tu-95”,   “Tu-22”, žvalgybinių  “Tu-126”   skrydžius.  Devintojo  dešimtmečio  viduryje  “tankeriai”  iš Engelso  turėjo  aptarnauti  per  500  “klientų”,  tad  vis  daugiau  bombonešių  buvo paverčiami “tankeriais”, kol bombonešių rikiuotėje iš viso nebeliko.

Iliustracijos – iš interneto puslapio www.airwar.ru/afirm.html www.airwar.ru/photo/3m-1.html arba 3m-2.html

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *