Atominis Pion (LT)

„Karo dievas” vardu „Bijūnas”

Liucijus Suslavičius

Kodėl artilerija vadinama „karo dievu”, gali suprasti, kai pamatai XX amžiaus antroje pusėje sukonstruotus ir kai kurių valstybių armijų apginklavime tebesančius stambaus kalibro pabūklus. Kai kurie iš jų demonstruojami Rusijoje, Toljačio mieste esančiame technikos muziejuje. Kai nuo nedidelių II pasaulinio karo laikų prieštankinių pabūklų pagaliau prieini prie „didžiųjų vamzdžių”, pajunti pagarbų šiurpuliuką nugaroje. Pats įspūdingiausias tarp šių nuo saulės išblukusia slepiamąja spalva nudažytų plieninių gigantų – „Pion” („Bijūnas”) – savaeigis 203 mm kalibro pabūklas, skirtas šaudyti tiek įprastais, tiek branduoliniais sviediniais. „Bijūnas” buvo priimtas į Tarybinės Armijos ginkluotę 1971 metais, daugiau kaip pusantro dešimtmečio vėliau, nei tokiais pabūklais apsiginklavo amerikiečiai ir kai kurie jų sąjungininkai.

XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje artilerijos vaidmuo karyboje buvo vertinamas labai nevienareikšmiškai. Amerikiečiai ir jų sąjungininkai, tobulinę artileriją, sukūrė naujas savaeiges artilerijos sistemas, tarp jų ir pačias galingiausias – 203 mm, 240 mm kalibro, o 1957 m. sukuriamas 203 mm sviedinys su branduoliniu 5 kilotonų užtaisu W-33-1, skirtu savaeigei haubicai M 110, 1963 metais – taktinis branduolinis 155 mm kalibro sviedinys (galia – 0.1 kilotonos) savaeigiam 155 mm pabūklui. (Iš vaikystės dienų prisimenu laikraščių straipsnius, kuriuose minimi „imperialistų atominiai pabūklai”.

Tarybų Sąjungoje savaeigės artilerijos vystymasis šeštojo dešimtmečio viduryje sustojo, tiksliau – buvo sustabdytas voliuntaristiniu tuometinio šalies vadovo Nikitos Chruščiovo sprendimu. Patikėjęs raketinio ginklo galia, jis liepė visas jėgas sukoncentruoti įvairios paskirties ir dydžio kovos raketoms kurti. Tačiau greitai tapo aišku, kad strateginis branduolinis karas – gryna savižudybė, o nuolatos kylantys lokaliniai karai reikalauja ne atominių bombų ir strateginių raketų, bet modernios klasikinės ginkluotės. Juk Antrajame pasauliniame kare, kai, atrodytų aviacija ir tankai buvo tapę pagrindine kariuomenių smogiamąja jėga ir užvaldę kovos laukus, būtent artilerijos ugnis nulėmė ne vieno mūšio baigtį, sustabdė, atrodytų, nesulaikomas tankų lavinas, sunaikino daugybę lėktuvų…

N.Chriuščiovą pašalinus, TSRS vėl imta kurti savaeigius toliašaudžius artilerijos pabūklus, galinčius šaudyti tiek įprastiniais, tiek aktyviaisiais reaktyviniais sviediniais, taip pat ir su branduoliniu sprogmenimi. Nuo JAV šioje srityje buvo atsiliekama…

Gynybos ministerijos 1967 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 801 buvo pradėtas konstruoti didelio galingumo savaeigis artilerijos pabūklas, gavės švelnų gėlės vardą „Pion” (išvertus, reikštų bijūnas). Beje, gėlių varais – „Akacija” (akacija), „Gvozdika” (gvazdikas), „Fialka” (žibutė), „Tiulpan” (tulpė) – buvo pavadintos ir kitos tais metais pradėtos kurti artilerijos sistemos.

1969 metais, kai buvo galutinai nuspręsta, jog „Piono” kalibras bus 203 mm – toks kaip prieškarinės haubicos B-4 – dvi gamyklos pateikė naujojo savaeigio projektus. Leningrado Kirovo gamykla pasiūlė atviro tipo pabūklą ant tanko T-64 važiuoklės, Volgogrado gamykla „Barikady” – tokį patį pabūklą ant specialios vikšrinės važiuoklės „Tipas 429″. Po ilgų svarstymų buvo pasirinktas pastarasis variantas su padidinto galingumo pabūklu, galinčiu šaudyti paprastais sviediniais 32 km nuotoliu, o aktyviaisiais reaktyviniais sviediniais – net 45 km nuotoliu.

1971 metais, patikslinus techninius – taktinius reikalavimus, prasidėjo projektavimas ir gamyba, „Pioną” gaminti pavedė Kirovo gamyklai. Čia buvo suprojektuota speciali važiuoklė „Tipas 216″ su 12 cilindrų 744 AG turbodyzeliu V-46-1. Korpusas – laikantysis, suvirintas iš plieno lakštų ir padalintas į 4 skyrius – valdymo, variklio, įgulos ir galinį. Vikšrinės važiuoklės atraminių ratukų pakaba – torsioninė, individuali. Be to, pabūklo elektrinei ir hidraulinei sistemai aprūpinti energija sumontuotas 24 A6 dyzelis 9R4-6U2, sukantis elektros generatorių ir hidraulinės sistemos siurblį.

Pabūklą su visomis pagalbinėmis sistemomis gamino ir į Leningradą tiekė gamykla „Barikady”. Jo indeksas – 2A44. Pabūklas, sumontuotas važiuoklės gale, buvo atsuktas į priekį; sudarytas iš vamzdžio, jį gaubiančio apvalkalo, movos, spynos ir įvorės. Spyna – cilindro tipo, uždaroma dviem taktais. Sviedinys paduodamas ir įstumiamas užtaisymo mechanizmu, nes jo svoris – 110 kg (aktyvaus reaktyvinio sviedinio – 103 kg). Atatrankos slopinimo mechanizmas – hidraulinis. Siaubinga pabūklo atatrankos jėga slopinama tiek ilga atatrankos eiga – net 1.4 m, tiek specialia buldozerinio tipo atrama bei nusileidžiančiu žemyn besikreipiančiojo vikšro ratu. Mat varančioji vikšro žvaigždutė – priekyje, taip lengviau sukomponuoti transmisija. O galinis kreipiantysis ratas, važiuojant pakeltas į viršų, prieš šaudant pasukamas žemyn, pailginant vikšrų atraminį plotą, be to, hidrocilindrai nusileidžia žemyn iki 0.7 cm įgilina į gruntą buldozerinio tipo atramą.

Beveik 11 metrų ilgio pabūklo vamzdžio pakilimo mechanizmas – sektoriaus tipo, o pasukimo – sraigtinio tipo, jis gali būti pakeltas kampu iki 60 laipsnių, o pasuktas – kampu iki 30 laipsnių. Šiuo mechanizmus priverčia veikti hidraulika. Su savimi „Pion” vežė 4 sviedinius (modernizuotas variantas „Pion-4″, nuo 1983 m. – 8 sviedinius).

Važiuojant pabūklo vadas, taikytojas ir mechanikas vairuotojas sėdi priekyje esančioje kabinoje (valdymo skyriuje, kiti 4 įgulos nariai sėdi trečiajame, įgulos skyriuje). Serijiniai „Pion”, dar turėję oficialų karinį indeksą – 2S7- į dalinius pateko aštuntojo dešimtmečio viduryje. Jais buvo apginkluojamos atskirosios ypatingo galingumo artilerijos brigados Tarybinėje armijoje. Čekoslovakijos ir Lenkijos kariuomenėse. Atsilikimas nuo amerikiečių buvo likviduotas, pabūklai atsidūrė priešakinėje konfrontacijos su NATO linijose – prie VFR sienos. Laimei, jų panaudoti neteko.

„Pion” vienąkart pripildytus degalų , savo bakus, gali važiuoti 675 kilometrus. Taigi yra gana autonomiškas. Savigynai nuo priešo aviacijos pabūklo įgula vežiojasi zenitines raketas, paleidžiamas nuo peties, „Strela-2″.

Tikriausiai visi yra matę dokumentiniuose kadruose kaip pabūklo tarnyba mikliai įkiša sviedinį į spyną ją uždaro ir iššauna. Su „Bijūno” sviediniais rankomis nepamanipuliuosi. Kai jie atvežami prie pabūklo, nuo grunto jie pakeliami kranu ir paduodami į užtaisymo lovelį. Todėl pabūklui aptarnauti, sviediniams priveržti reikia dar 6 žmonių. „Pion” nėra greitašaudis, palyginti su mažesnio kalibro pabūklais, bet, aišku, šaudo kelis kartus greičiau nei II pasaulinio karo laikų artilerijos sistemos: 8 šūviai per 5 mi nutes, 30 šūvių per pusvalandį, 40 šūvių per valandą. Bet griaunamoji jėga didžiulė – 960 m/s greičiu išlėkęs sviedinys su 17.8 kg sprogstamosios medžiagos lekia 37.5 kilometro, o jei tai aktyvusis reaktyvinis sviedinys – tai ir 47.5 kilometro. Nesunku nuspėti, kame pabūklo privalumai, lyginant su raketomis. Iš jo vamzdžio išlekiančių sviedinių taiklumas yra nepalyginamai geresnis nei XX amžiaus 7-8 dešimtmečio raketų kaina – daug mažesnė. Be to, masyvus sviedinys, skirtingai nei iš lengvų metalų pagaminta raketa, jau pats savaime turi didžiulę griaunamąją galią, gali įsiskverbti giliai į gruntą ar pramušti sienas. Netrukus, be fugasinių ir betoną ardančiųjų sviedinių, „Pion” gavo ir taktinės paskirties branduolinius sviedinius, taip pat sviedinius, užtaisytus kovinėmis cheminėmis medžiagomis. Tokius pabūklus savo kovinėmis savybėmis pranoko tik XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje sukurtos naujos kartos sparnuotosios raketos bei valdomos aviacinės bombos – jų taiklumas pagaliau pasiekė ir viršijo artilerijos sistemų taiklumą.

Nuotraukos N.Ščerbakovo

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU