Austriški sunkvežimiai Lietuvoje-2 (LT)

AUSTRIŠKI SUNKVEŽIMIAI LIETUVOJE

Liucijus Suslavičius

Jei gerai prisimenu, tai atsitiko praėjus keliems metams po Stalino mirties – 1955 ar 1956- aisiais: vienodame tamsiai žalių įvairiausių markių ir modelių sunkvežimių sraute netikėtai poliruoto aliuminio sidabru sublizgo didžiuliai užsieniniai autotraukiniai – refrižeratoriai. Ilganosiai vilkikai su neįprastai didele kabina ir dviašėmis puspriekabėmis – furgonais tais metais buvo didžiausi automobiliai Lietuvoje. Kadangi vienas jų aptarnavo čia pat, Šančiuose, įsikūrusią “Lietkoopsąjungos” Žuvies bazę, netrukau „iššifruoti”, kas tai per „technikos stebuklas”. Sidabro spalva dažytą galingą radiatorių puošė pilies bokštą primenanti emblema, susidedanti iš raidžių ÖAF ir papildyta įmantriai išvinguriuotu skaičiumi 745.

ÖAF – Österreichische Automobilfabriks AG (Austrijos automobilių gamykla) buvo įkurta 1907 metais Vienos priemiestyje Floridsdorfe kaip Italijos firmos FIAT dukterinė įmonė”Austro-FIAT”, skirta čia montuoti “fiatus” ir aprūpinti jais visą Austrijos-Vengrijos imperiją. Netrukus jos direktorių taryba inicijavo savos konstrukcijos automobilių – lengvųjų, autobusų ir sunkvežimių – gamybą, o po Pirmojo pasaulinio karo pirmoji Austrijoje pradėjo tiems laikams greitaeigių 1,5 – 2 tonų sunkvežimių su pneumatinėmis padangomis gamybą. Kaip tik tada ją pavadino naujai – ÖAF. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje tai buvo klestinti įmonė, gaminanti ir eksportuojanti įvairiausių tipų automobilius. Svarbus žingsnis – 1936 metais įsigyta firmos MAN licenzija tada vieniems iš moderniausių dyzelinių variklių. Tačiau vyko ir atvirkščias procesas – koncernas MAN nepraleido progos supirkti didelę dalį “Austro-FIAT” akcijų, taip užsitikrindamas esminę įtaką įmonės veiklai. Todėl prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Floridsdorfe vietoje originalių austriškų konstrukcijų imtas gaminti vienas vermachtui tinkantis sunkvežimio modelis – 4,5 tonos MAN SML su 110 AG dyzeliu. Po karo ne vienas toks dūmijantis sudilusiu varikliu trofėjinis sunkvežimis važinėjo ir Kauno gatvėmis…Sąjungininkai paskutiniaisiais karo metais dažnai bombardavo pramoninius objektus Vienoje. Bombos stipriai apgriovė ir automobilių gamyklos korpusus – tik 1946 metų pavasarį iš sandėliuose likusių ir naujai pagamintų dalių surinkti pirmieji tokio pat kaip karo metais modelio nauji sunkvežimiai. Gamyba įsibėgėjo sunkiai – Austriją, nors formaliai nepriklausomą, valdė tarybinė karinė administracija, austrų įmonių problemomis ji ne itin rūpinosi. Tačiau Floridsdorfe po kurio laiko pavyko pradėti naujų modelių dyzelinių sunkvežimių ir autobusų gamybą. 1953 metais debiutuoja ÖAF 6D130 – klasikinės konstrukcijos kiek “barokinių” formų sunkvežimis su 6 cilindrų 130 AG dyzeliu po ilga “nosimi”. Jis gaminamas kaip 6 tonų sunkvežimis, savivartis, balninis vilkikas su pailginta miegama kabina. Vėl prasideda eksportas, tame skaičiuje ir į TSRS. Tačiau masinis austriškų automobilių tiekimas prasideda nuo modelio ÖAF 745. Tai modernizuotas “6D130” su iki 145 AG padidintos galios varikliu. Štai tokie automobiliai atsidūrė ir tuometinėje LTSR.

Tam būta keletos priežasčių. Pirma, šeštojo dešimtmečio pradžioje atsigavęs po karo sugriovimų TSRS ūkis skatino tarpmiestinius vežimus automobiliais, o tam tinkamų didžiakrūvių sunkvežimių, balninių vilkikų, puspriekabių tarybinės automobilių gamyklos dar negamino. Antra, importo galimybės buvo labai ribotos, nes reikiamos klasės automobilius iš socialistinių šalių gamino tik Čekoslovakija. Tačiau TSRS įtakos sferoje dar buvo ir Austrija, pirkusi nemažai tarybinių žaliavų, o svarbiausia – ginkluotės, už kurią dabar, okupacinei kariuomenei pasitraukus iš šalies, austrams reikėjo kažkaip atsiskaityti. Tad visai logiškai būtent ÖAF gamykloje buvo užsakyti reikalingi greit gendantiems maisto produktams vežioti skirti magistraliniai autotraukiniai. Vėliau ÖAF tiekė į TSRS autobusus, autoparduotuves, kitų modelių sunkvežimius. Bet ÖAF 745 buvo pirmieji, todėl ir padarė didžiausią įspūdį.

Reikia pripažinti, kad techniškai “745-asis” nebuvo to meto technikos viršūnė. Jo konstrukcija primena dar prieškarinį ÖAF FD6, į kurį „745-asis” buvo panašus ir išoriškai. Po ilgu variklio gaubtu – 6 cilindrų skysčiu aušinamas keturtaktis 9186cm³ darbo tūrio dyzelis, pasiekiantis 145

AG/2000 aps/min. Sankaba – viendiskė, pavarų dėžė – firmos ZF, šešialaipsnė, su dviem pagreitinančiomis pavaromis, pagrindinė pavara – dviejų laipsnių. Stabdžių sistema – su pneumopavara. Automobilio rėmas – lonžeroninis, kniedytas, tiltų pakaba – pusiauelipsinės lingės, padangos – 11.00 – 20 dydžio. ÖAF 745 neturėjo vairo stiprintuvo, todėl vairuotojui teko sukinėti didelio skersmens vairą, tokį didelį, kad žiūrint nuo žemės atrodė, jog jis beveik remiasi į kabinos lubas! Vilkiko bazė – 4400 mm, pakrautas autotraukinys svėrė 33 tonas ir geru keliu pasiekdavo 63 km/h greitį, sunaudodamas 25-30 litrų dyzelino 100 kilometrų kelio.

Kas labiausiai įsiminė iš tų laikų, kai “austrus” Kaune galėjau sutikti vos ne kasdien? Aišku, jo dizainas. Vilkiko išvaizda gerokai skyrėsi nuo paprastų ir funkcionalių tarybinių sunkvežimių formos: dėmesį traukė ryškiai mėlyna spalva dažyti “putnūs” sparnai, apvalainos falšradiatoriaus ir variklio gaubto formos. Neįprastai didelė buvo ir kabina, jau turėjusi miegamas vietas, tad prailginta ir kiek paaukštinta. Šie privalumai ir bendram automobilio stiliui itin tinkantis dizainas gerai matyti, kai palygini ją su standartiniu sunkvežimiu ÖAF, tais metais taip pat importuotu į TSRS. Kabina turėjo šoninius posūkio rodiklius – „semaforus”, kaip prieškariniai automobiliai. Dar viena įdomi detalė: stiklo valytuvų mechanizmai sumontuoti kabinos viduje, o ašelės, ant kurių uždedami valytuvai, buvo iškištos per priekiniuose stikluose išgręžtas skylutes.

Lietuva šių įspūdingų autotraukinių iš bendro maždaug 1000 importuotų skaičiaus gavo nedaug: Kaune, be minėtos Žuvies bazės, vieną „austrą” eksploatavo Mėsos kombinatas. Panašiai šiais refrižeratoriais aprūpinti ir kiti Lietuvos miestai – Vilnius, Klaipėda, vieno būta ir Tauragėje. Vėliau kažkokiais keliai į Lietuvą atkeliavo dar kelios nebenaujos šio tipo mašinos. „Austrai” pasirodė esą labai patikimi ir ilgaamžiai. Dar 1984 metais Vilniuje mačiau senutėlį ÖAF-745, atvažiavusį iš Kremenčiugo Ukrainoje!

Lietuviškieji egzemplioriai, ko gero, irgi būtų ištarnavę ne mažiau. Deja, jų gyvenimą “sutrumpino” eilinis autoūkių stambinimas, kai iš įvairių įmonių ir organizacijų pagal komandą „iš viršaus” paimti automobiliai buvo perduodami į didžiąsias autotransporto įmones. O čia rūpintis gerokai susidėvėjusiais retų markių automobiliais niekas nenorėjo, tad gana greitai jie buvo nurašomi. Tačiau net tokiomis sąlygomis vienas iš ÖAF-745, Kauno 1-ojoje ATĮ gavęs garažo numerį 746, dar dvejus metus sugebėjo važinėti. Tikriausiai tai buvo su savo vilkiku skirtis nenorėjusio vairuotojo nuopelnas. Kauno senovinių automobilių klubo “Rieduva” kolekcijoje yra išlikęs vienas “745-sis”, gautas iš Mėsos kombinato. Deja, automobilį reikia restauruoti…

“Sidabriniai” austriški autotraukiniai tiek skyrėsi nuo tuometinių tarybinių automobilių, kad juos reguliariai filmuodavo įvairiuose meniniuose filmuose, tuose epizoduose, kur veiksmas vyksta užsienyje. O viename dar tarybiniai metais pastatytame estų filme senutėlis “745-sis” panaudotas vienoje svarbiausių veiksmo scenų – taranuoja ir išstumia iš jūrų kelto degantį sunkvežimį.

Vėliau, apie 1963 metus, Lietuvą pasiekė antroji austriškų autotraukinių – refrižeratorių banga. Tai modernesnės komponuotės (kabina virš variklio), bet tikrai mažiau impozantiškai atrodę vilkikai ÖAF 750, vėliau – ÖAF 930. Juos gavo autotransporto įmonės (Kauno 1-oji ATĮ, berods, net keturis), tačiau netrukus juos išpardavė. Eksploatuoti importinius automobilius, kuriems nebuvo atsarginių dalių, neapsimokėjo, o įvairios smulkios įmonės, kombinatai kažkaip sugebėjo tą importinę techniką palaikyti. Kiek tai kainavo, šiandien vargu ar kas pasakys – nebėra nei tų įmonių, nei automobilių…

Sėkmingas ÖAF vystymasis, kiek tai įmanoma, gaminant po 2-3 tūkstančius sunkvežimių per metus, buvo finansiškai paremtas šeštajame dešimtmetyje gautomis išskirtinėmis teisėmis pardavinėti Austrijoje tarybinius lengvuosius automobiliu – “moskvičius”, “volgas”, “uazikus” bei “ladas”. Tačiau ilgainiui išvengti vykstančių Europoje gamybos koncentracijos procesų ÖAF nepavyko – 1971 metais ši įmonė susijungia su kitu seniausiu Austrijoje automobilių gamintoju (ir konkurentu) “Graf und Stift”, ima glaudžiai bendradarbiauti su Vokietijos koncernu MAN. “Nepriklausomybė” baigiasi 1995 metais, kai vis tas pat MAN, anksčiau perėmęs kito Austrijos sunkvežimių gamintojo – “Steyr” – valdymą, superka “ÖAF – Graf und Stift” akcijas ir suvienija šias tris įmones į savo dukterinį padalinį, kuriam paveda specialių MAN modifikacijų gamybą. Dabar su ÖAF emblema Vienoje gaminami specialios paskirties mažaserijiniai ir unikalūs vienetiniai visureigiai, daugiaašiai sunkiasvorių platformų vilkikai ir kita panaši technika, kurią nepatogu ir neekonomiška surinkti ant bendro konvejerio.

Nuotraukose

1.Cementovežis OAF 6D130, skirtas TSRS
2.Refrižeratorius OAF 745 apie 1975 metus Lietuvoje
3. OAF 750 Kaune, Donelaičio gatvėje
4. Eksportui į TSRS parengti refrižeratoriai OAF FS 960

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU