AUTOBUSŲ SUSISIEKIMO LIETUVOJE PRADŽIA
Liucijus Suslavičius
Šiandien Lietuvoje važinėja arti milijono automobilių, iš kurių dauguma – lengvieji. Jie palaipsniui išstumia net autobusus, nes lengvasis automobilis, kad ir ką besakytume, suteikia juo važiuojančiam neprilygstamą judėjimo laisvę. Tarpukario metu Lietuvoje viskas buvo kitaip – lemtingais mūsų valstybei 1940 metais visoje šalyje buvo registruota apie 2 tūkstančius lengvųjų automobilių, iš kurių trečdalis buvo tarnybiniai. Tad eiliniam Lietuvos gyventojui dažniausiai tekdavusi galimybė pasivažinėti automobiliu buvo kelionė autobusu. Pirmieji autobusų maršrutai atsirado dar nepriklausomybės kovų laikotarpiu.
1919 – 1920 metais autobusai ėmė važinėti iš Kauno į Alytų, Marijampolę, Uteną, kiek vėliau – iš Šaulių į Tauragę ir dar keliais maršrutais. Keleivių pervežimu užsiimančios bendrovės, kurios dar vežiojo ir paštą, neretai nutraukdavo reisus dėl benzino stokos, labai dažnai autobusai vėluodavo. Dėl iškilusių problemų 1923-1924 metais autobusai užmiestyje praktiškai nevažinėjo, keleivius veždavo lengvieji automobiliai. Tačiau netrukus ši verslo sritis atsigauna ir ima sparčiai vystytis . Jei 1927 metais šalyje buvo 124 autobusai, tai 1932 metais – jau 360. Keleivių vežiojimu užsiėmė labai aštriai tarpusavyje konkuravę smulkūs verslininkai. Jiems rūpėjo tik užsidirbti pinigų, ir visi veržėsi dirbti tuose maršrutuose, kur daugiausia keleivių, nesilaikydavo grafikų, nebuvo ir vieningų tarifų. Tad nemažai šalies gyvenviečių liko be reguliaraus susisiekimo su apskričių centrais ir laikinąja sostine Kaunu. Autobusai buvo ankšti, primityvūs ir nepatikimi, vairuotojai prastai išmanė savo darbą, dažnai įvykdavo nelaimės. Kad pagerinti padėtį, nuo 1933 metų pradžios Lietuvoje buvo įvesta leidimų sistema, t.y., kiekviename kelio ruože buvo leista važinėti tik ribotam autobusų skaičiui, prisilaikant tvarkaraščių ir bilietus parduodant už nustatytą kainą. Tada nemaža dalis autobusų savininkų turėjo pasirinkti naujus maršrutus, o valstybė suformavo taip vadinamus leidimų ruožus, kuriuose dirbančių autobusų savininkai uždirbtus pinigus atiduodavo į bendrą kasą ir iš ten gaudavo savo dalį. Taip pavyko užtikrinti reguliarų autobusų eismą ir nepelningais maršrutais, padidinti autobusų savininkų suinteresuotumą dirbti pagal taisykles. Ilgainiui nauja tvarka leido pakankamai gerai sutvarkyti autobusų susisiekimą Lietuvoje ir net sumažinti užmiestyje važinėjančių autobusų kiekį, kartu juntamai sumažinus bilietų kainas. Jau 1936 metais šalyje užmiesčio autobusais pasinaudojo 1,74 milijono keleivių. 1938 metais net 80 procentų užmiestyje važinėjusių autobusų turėjo ekonomiškus dyzelinius variklius. Kėbulų dirbtuvėse, visų pirma Kaune, ant naujų specialiai autobusams skirtų “Bussing”, “Volvo”, “Saurer”, MAN važiuoklių pradėti gaminti pakankamai modernūs, tarp jų ir vagoninio tipo autobusai, skirti tiek užmiesčio, tiek Kauno miesto maršrutams. Beje, laikinojoje sostinėje ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje kursavo 67 modernūs autobusai, pagrindiniuose maršrutuose dieną jie važiavo kas pusantros minutės. 1938 metais Kaune autobusais pervežta 24 milijonai keleivių. Kitame pagal dydį šalies mieste Klaipėdoje miesto maršrutais dyzeliniai autobusai „Mercedes Benz” važinėjo nuo 1932 metų, kai mieste buvo panaikintos tramvajaus linijos. O tarpmiestinį susisiekimą Klaipėdos krašte užtikrino 15 Klaipėdos pašto valdybos autobusų.