AUTOBUSAI „SAURER” VILNIUJE
Ričardas Žičkus, Liucijus Suslavičius
Pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais Vilnių galėjome vadinti „vežikų karalyste”. Automobilių pasirodymas sukėlė didžiulį jų nepasitenkinimą ir net priešiškus veiksmus. Pasakojama, kad vežikai primėtydavo į gatvių važiuojamąją dalį įvairių aštrių daiktų, kurie dažnai sugadindavo automobilių padangas, taip trikdydami normalų susisiekimą. Visgi tokiais būdais sustabdyti technikos pažangą neįmanoma, tad jau trečiajame dešimtmetyje vežikai buvo priversti pasitraukti iš trijų pagrindinių Vilniaus keleivinių trasų: Geležinkelio stotis – Žvėrynas, Geležinkelio stotis – Antakalnis bei Geležinkelio stotis – Kalvarijų gatvė ir užleisti jas autobusams.
1928 metais miesto trasomis kursavo 67 įvairaus dydžio ir įvairaus amžiaus autobusai. Per valandą populiariausiais maršrutais Geležinkelio stotis – Antakalnis ir Geležinkelio stotis – Žvėrynas buvo pervežama apie 600 keleivių, t.y. pravažiuodavo 18-20 autobusų. Pradžioje Vilniaus gatvėmis važinėjo įvairių markių autobusai, kuriuos palaipsniui ėmė keisti vietoje pagaminti nedideli autobusai ant tada paplitusių (nes buvo pigios ir kokybiškos) sunkvežimių „Chevrolet” važiuoklių. Autobusai, nors kelionė jais kainavo palyginti brangiai, darėsi vis populiaresni, tad apie 1930 metus ėmė veikti nauji autobusų maršrutai: Katedros aikštė – Užupis – Polocko gatvė bei J.Basanavičiaus gatvė – Savanorių prospektas. Sekantis Vilniaus miesto visuomeninio transporto raidos etapas prasidėjo 1932 metais, kai į visus miesto autobusų maršrutus išriedėjo nauji „Saurer” markės dyzeliniai autobusai.
Šioje vietoje reikia šiek tiek „sugrįžti atgal”. Taip susiklostė, kad praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Lenkija (o Vilnius, kaip žinia, buvo lenkų jėga atplėštas nuo Lietuvos Respublikos ir buvo lenkiškos Vilniaus vaivadijos centru) užmezgė gana tamprius ryšius su šveicarų firmomis. Šalies automobilizacijos srityje stambiausio tada automobilių gamintojo – Lenkijos valstybinio pramonės koncerno „Panstwowe Zaklady Inžynerii” – ryšiai su automobilių gamybos firma „Saurer” iš Šveicarijos Arbono miesto pasidarė itin glaudūs, kai 1930 metų gegužės mėnesį buvo pasirašyta licencinė sutartis gaminti ir parduoti Lenkijoje bet kokius šios markės komercinius automobilius, kurių keliamoji galia viršija 1,5 tonos. Netrukus Varšuvoje prasidėjo penkiatonių sunkvežimių „Saurer” ir jų pagrindu sukurtų miesto bei priemiestinių autobusų „Saurer” gamyba.
Bet žinokite, Vilniaus autobusai „Saurer” buvo pagaminti ne Varšuvoje! Vilnius pademonstravo savarankiškumą ir miestui reikalingas autobusų važiuokles užsisakė tiesiai Arbone. Dar 1985 metais Vilniaus senovinių automobilių klubas susisiekė su „Saurer” gamykla ir gavo dokumentų kopijas, patvirtinančias, jog mūsų miestui buvo pagamintos 44 važiuoklės „Saurer 2BRD-P”, gautos 1931 metais. Iš Šveicarijos, aprūpintos laikinomis kabinomis vairuotojams iš faneros ir brezento, važiuoklės savo eiga skersai Europos atriedėjo iki paskyrimo vietos, o jau čia vietiniai meistrai pagamino jiems kėbulus. Tai buvo įprasta tuo laiku praktika.
Pirmus kelis naujus autobusus, kurie priklausė privataus kapitalo įmonei, pavadintai „Miesto ir tarpmiestinių autobusų komunikacijos bendrovė” (lenkiška abreviatūra TOMMAK), Katedros aikštėje pašventino kunigas ir jie pradėjo reguliarų darbą Vilniaus gatvėse. Jau 1932 metų sausio mėnesį, kasdien į maršrutus išvažiuojant vidutiniškai 28 autobusams, buvo pervežta 452 tūkstančiai keleivių. Vieno sustojimo pravažiavimas kainavo 10 grašių, o nuo stoties iki Žvėryno buvo galima nuvažiuoti už 80 grašių. Brangus malonumas – juk tada tiek kainavo pietūs valgykloje.
Bendrovė turėjo savo garažą, įsikūrusį Savanorių prospekte, kur vėliau, jau tarybiniais metais veikė Vilniaus ATĮ-2. Čia „zaurerius” remontuodavo, perdirbdavo ir atnaujindavo jų kampuotus kėbulus. Vilniaus miesto maršrutams skirtų autobusų važiuoklės (bazė – 4250 mm) turėjo 4 cilindrų 70 AG/1800 aps/min galingumo BOD modelio dyzelinius
variklius. Variklis sublokuotas su daugiadiske „sausa” sankaba ir 4 laipsnių pavarų dėže. Sukimo momentas perduodamas į užpakalinį tiltą kardano velenu. Mechaninis, su vakuuminiu stiprintuvu darbinis stabdys veikė 4 ratų būgnus, o rankinis – tik užpakalinius ratus. „Saurer” važiuoklės pasižymėjo solidžia konstrukcija. Rėmas su iš plieninio lakšto štampuotais lovio profilio lonžeronais buvo sustiprintas 4 prikniedytais skersiniais (vartotojai niekados nesiskundė, kad ši konstrukcija yra per silpna). Skirtas autobusams, šis rėmas buvo kiek pažemintas, su lonžeronais, išlenktais virš užpakalinės ašies. Priekinė ir galinė pakaba – su pusiau elipsinėmis lingėmis, sujungtomis su rėmu pirštais, perkištais per tepimo nereikalaujančias plieno – gumos įvores. Ant „Trilex” tipo ratų – 36×8,25 dydžio padangos.
Turėjęs 22 sėdimas vietas kėbulas – su mediniu karkasu, apkaltu skarda, dešiniajame jo šone buvo dvejos durys, maršruto numerį galėjai matyti priekyje virš stogo esančiame stačiakampiame žibinte, maršruto pavadinimą – virš priekinio stiklo įrengtuose irgi apšviečiamuose iš vidaus langeliuose bei šone virš priekinių durų. Autobusas, kuriame tilpo 30 keleivių, tuščias svėrė apie 6000-6600 kg,. Beveik dešimtmetį Vilnius buvo vienas iš nedaugelio Lenkijos miestų, kur keleivius vežiojo vien dyzeliniai autobusai. Beje, „zaureriai” buvo labai ekonomiški – suvartodavo 18-20 litrų degalų 100 kilometrų. Tad 100 litrų jų degalų bako pakakdavo ilgam. Įdomi detalė, neretai minima prieškario laikus menančių senų vilniečių prisiminimuose – šiuos autobusus miestiečiai kažkodėl vadino “arbonais”, o ne tikruoju, ant radiatoriaus užrašytu vardu – „Saurer”.
Išstūmusi smulkius vežėjus iš miesto maršrutų, bendrovė TOMMAK vėliau priemiestiniams maršrutams aptarnauti Arbone įsigijo keletą didesnių autobusų važiuoklių „Saurer 4BLDP” su 85 AG/1800 aps/min galios 6 cilindrų BLD modelio dyzeliais, kurioms pagamino kiek kitokius, nei miesto autobusų, kėbulus. Šis 45 keleiviams skirtas priemiestinis variantas buvo sunkesnis – svėrė 6909-7600 kg. Abiejų modelių – miesto ir priemiestinio – maksimalus greitis buvo panašus ir siekė 60 km/h (arba 76 ir 74 km/h su papildoma pagreitinančia pavara „Maybach”). Tačiau perimti priemiestinius ir užmiesčio maršrutus TOMMAK nepajėgė, juose daugumą sudarė kitiems verslininkams priklausę autobusai.
1939 metų rugsėjyje lenkų kariškiai dalį autobusų rekvizavo savo reikmėms. Kai į Lenkiją įsiveržė Raudonoji armija, keliolika Vilniaus „zaurerių” su lenkų karininkais ir jų šeimų nariais kirto Lietuvos sieną ir buvo čia internuoti. Šie autobusai vėliau grįžo į Vilnių.
Vilniaus mieste autobusai „Saurer” sėkmingai važinėjo iki 1941 metų birželio 22- osios. Pirmųjų karo dienų sumaištyje dalis autobusų buvo besitraukiančios Raudonosios armijos išsivaryti, dalis liko Vilniuje, kur vėliau vokiečių okupacijos pradžioje buvo mėginta atnaujinti miesto susisiekimą. Antrojo pasaulinio karo audras pergyveno vienas „Saurer”. Jis dar kelis metus važinėjo Vilniaus gatvėmis kartu su suremontuotais trofėjiniais autobusais, nedidukais GAZ 03-30, talpinančiais 17 keleivių bei pirmaisiais dyzelelektriniais ZiS-154, kuriuos Lietuvos sostinė gavo 1948 metais.