AUTOBUSAI SU KURO ELEMENTAIS PASITEISINA
Liucijus Suslavičius
Prieš du metus mūsų žurnalo puslapiuose pasakojome apie unikalaus didelio masto eksperimento su elektriniais autobusais, maitinamais vandeniliniuose kuro elementuose gaunama elektros energija, pradžią. Trims dešimtims 70 keleivių talpinančių miesto autobusų “Mercedes Benz Citaro” vietoje serijinės transmisijos ir dyzelinio variklio gamykloje sumontavo elektrotransmisiją, o ant stogo – elektros energiją autobuso varikliui gaminančius kuro elementus (“fuel cell”) bei balionus su jų darbui reikalingu vandeniliu. Autobusai po kelis buvo išdalinti dešimties Europos miestų visuomeninio transporto kompanijoms kasdieninei eksploatacijai, vėliau keli tokie “fuel cell bus” iškeliavo į Pekiną Kinijoje ir į Pertą Australijoje. Tačiau po pradinio susidomėjimo masinės informacijos priemonės dabar praktiškai nieko apie tai nebeskelbia. Ar tai reiškia, kad eksperimentas nenusisekė ir jo sumanytojai patyliukais “pasitraukė į krūmus”?
Nuvilsime skeptikus – eksperimentas tebevyksta, ir vyksta sėkmingai, naujoji “švari” elektros energijos gaminimo technologija funkcionuoja taip sėkmingai, kad autobusus eksploatuojantys specialistai, visiškai pagrįstai tikėjęsi iš naujos, dar nepatikrintos technikos įvairių nemalonių “pokštų”, dabar įvardina ją kaip “bauginančiai patikimą”. Autoritetingo Vokietijos žurnalo “lastauto omnibus” darbuotojai, apsilankę Štutgarto Tramvajų bendrovėje, eksploatuojančioje šio didmiesčio visuomeninį transportą, išgirdo būtent tokį atsiliepimą apie tris čia bandomus elektrinius „Citaro”. Jau virš metų elektroautobusais važinėjantys vairuotojai ir juos prižiūrintys mechanikai bei elektrikai teigia, jog gedimų būta, bet ne kuro elementų blokuose. Gedo valdymo elektronika, “užtrumpindavo” įprastinės elektrinės grandinės, teko reguliuoti ir remontuoti kai kuriuos mechanizmus, tačiau išleidimo į liniją koeficientas per visus metus nenukrito žemiau 90 procentų. Tiksliau būtų pasakyti, kad tuos 55 tūkstančius kilometrų Štutgarto gatvėmis taip sėkmingai nuvažiavo du “fuel cell bus”, nes trečiasis dažniausia buvo demonstruojamas specialistams, vežiojamas į parodas, net į aukštąsias mokyklas, kad pademonstruoti studentams “gyvą” kuro elementais aprūpintą elektrobusą.
Įsitikinę naujos konstrukcijos patikimumu, antraisiais eksperimento metais Štutgarto transportininkai gerokai pasunkino elektrobusų eksploatacijos sąlygas – dabar jie dirba dvi pamainas, tad jais važinėja daugiau vairuotojų, besiskiriančių įgūdžiais ir vairavimo stiliumi, pasunkėjo maršrutai (padidintas jų ilgis, sustojimų skaičius, įvestas ruožas su 8,5 procentų įkalne). Tačiau unikalieji “Citaro” kol kas puikiausiai susidoroja su šiais sunkumais, tik ketvirtadaliu – iki 23 kilogramų 100 nuvažiuotų kilometrų – išaugo vandenilio sunaudojimas. Ant stogo esančiuose balionuose turimo vandenilio pakanka nuvažiuoti 200 kilometrų.
Šiais autobusais besinaudojantys keleiviai jau priprato prie praktiškai be garso pririedančių mašinų, daugelis įlipę net nepastebi, kad važiuoja ne serijiniu dyzeliniu, o eksperimentiniu “Citaro”. Tik vairuotojai teigia, jog pradedant važiuoti, “fuell cell bus” dinamika kiek prastoka, bet įsibėgėjęs, elektrobusas neatsilieka nuo dyzelinio ir išvysto iki 80 km/h greitį. Šiais metais pasibaigsiantis eksperimentas, kurį remia Europos Sąjunga, vien Štutgarte kainuos 5,7 milijonus eurų, tačiau panašu, jog šį kartą lėšos išleistos ne veltui – kuro elementų kaip energijos šaltinio panaudojimas transporto priemonėse akivaizdžiai pasiteisino praktikoje, ši technologija jau “subrendo” plačiam panaudojimui. Dabar problema – ne tokio tipo energijos šaltinius naudojančių transporto priemonių kūrimas, o jų parko aprūpinimo degalais – vandeniliu – infrastruktūros sukūrimas. Kol jos nebus, tol svajonė apie automobilius, į aplinką išmetančius vien tik destiliuotą vandenį, taip ir liks svajone. Kaip ten bebūtų, grandiozinio eksperimento metu “ledai pralaužti”, skeptikai sugėdinti, viena iš alternatyvių automobilio pavaros rūšių patvirtino savo “teisę gyvuoti”.
Nuotraukoje – “Citaro fuel cell bus”