Automobilis atriedėjo į Lietuvą (LT)

AUTOMOBILIS ATRIEDĖJO Į LIETUVĄ

Liucijus Suslavičius

110 metų – štai toks daugybę svarbių pasaulio istorijos įvykių apėmęs laikotarpis praėjo nuo tada, kai Lietuvos keliais, gąsdindamas žmones ir arklius, pirmą kartą nubirbė savaeigis ekipažas – automobilis. Technikos pažanga tais laikais skynėsi sau kelią sunkiau, nei įprasta šiandien, tad prireikė net 10 metų, kad Karlo Benzo 1886 metų sausio 29 dieną užpatentuotas (Vokietijos imperijos patentas DRP Nr.37435) motorinis vežimas, tiesa, kitu, jau modernesniu pavidalu pasirodytų ne itin žinomame Rytų Europos regione…

Lietuva tada buvo carinės Rusijos pakraštys, svarbus ne tiek ekonominiu, kiek kariniu požiūriu – juk mūsų kraštas dengė caro imperiją nuo Rytprūsių – tradicinio kaizerinės Vokietijos „priešakinio bastiono”, iškišto toliausiai į rytus. Rusija taip pat stiprino savo pasienį, statė tvirtoves, įkūrė karinius garnizonus. Savaime suprantama, kad pervežimams, visų pirma kariniams, reikėjo ir geležinkelių, ir kelių. Juos tuo metu tvarkė Susisiekimo ministerija, turėjusi savo organizacijas – distancijas – gubernijų centruose ir didesniuose miestuose. Statistikoje rasime, kad XX a. pradžioje Lietuvoje buvo 42 494 km sausumos kelių. Didžiausią jų dalį ( 40 875 km) sudarė paprasti gruntkeliai. Lietingu metų laiku jie pabiurdavo, tapdavo sunkiai įveikiami. Todėl paprastai susisiekimas šiais keliais vykdavo tik vasarą. Bene geriausiu, moderniausiu tada laikytas kelias Ryga – Šauliai – Tauragė, kuris jungė svarbų uostą ir imperijos pramonės centrą Rygą su pasienio regionu. Todėl galima suprasti, kodėl 1896 metais būtent šį kelią aptarnavusios Šaulių 2-osios kelių distancijos reikmėms nuperkamas lengvasis automobilis. Tai prancūziškas „Panhard et Levasseur 4CV”. Jis irgi buvo pasirinktas neatsitiktinai – ką tik, 1895 metais, toks pat automobilis laimėjo lenktynes Paryžius-Bordo-Paryžius, įveikdamas 1150 km ilgio trasą per 48 valandas ir 47 minutes! Puiki reklama, tiesa?

Šioje vietoje neprošal sugrįžti dešimtmetį atgal. Automobilio pionieriškojo laikotarpio faktą, kai keli atskirai vienas nuo kito dirbę išradėjai praktiškai vienu metu sukūrė tam pačiam tikslui – pakeisti žmonių pervežimui naudojamuose ekipažuose gyvąją arklio jėgą mechanine – skirtas konstrukcijas, negalima laikyti atsitiktinumu. Prie vidaus degimo varikliu varomo ekipažo sukūrimo juos atvedė technikos vystymasis ir ekonominis tikslingumas. Taip, automobilizacijos pionieriai ėjo skirtingais keliais – Karlas Benzas nuo pat pradžių siekė sukurti savaeigę kelių transporto priemonę, galinčią pakeisti kinkomąjį transportą, o Gotlibas Daimlerio ir kartu su juo dirbusio kito talentingo inžinieriaus Vilhelmo Maybacho tikslas – įrodyti jų sukurtų keturtakčių benzininių variklių universalumą ir todėl po motorinės valties, tramvajaus jie sumontavo variklį pradžioje dviratėje motociklą primenančioje važiuoklėje, o po to – ir arklinėje karietoje (1886 m. vasara). Taip atsirado automobilis – tada dar „karieta be arklių”, įdomus žaisliukas keistuoliams.

Bet praeina vos penkeri metai ir 1891 m. prancūzai Emilis Levassioras ir Rene Panhardas, prieš tai įsigiję licenziją G.Daimlerio sistemos varikliams gaminti, sukonstruoja nebepanašų į karietą automobilį su varikliu priekyje ir varančiaisiais užpakaliniais ratais. Konstrukcija tokia vykusi, kad be žymesnių pakeitimų dešimtimis egzempliorių ji gaminama vos ne iki amžiaus paskutiniųjų metų, o automobilio tėvai – K.Benzas, G.Daimleris, V.Maybachas – tiesiog priversti kopijuoti pažangią prancūzų komponuotę. Specialistų teigimu, tai buvo pirmasis klasikinės komponuotės ir antrasis (po K.Benco „Victoria”) didesne serija gamintas automobilis.

„Panaro” važiuoklė dar buvo karietos tipo – medinis rėmas iš stačiakampių tašelių, apkaustytas metaline juosta, elipsinės priekinių ir pusiau elipsinės užpakalinių ratų lingės, mediniai, priekyje mažesni (31.5 colių skersmens), užpakalyje didesni (42 colių) ratai su lietos gumos padangomis. Priekyje buvo įrengtas pagamintas pagal G.Daimlerio licenciją 2 cilindrų V formos keturtaktis 1344 cm³ darbinio tūrio variklis (Lietuvoje važinėjusio automobilio variklis išvystydavo 4.5 AG galingumą, esant 800 aps/min). Uždegimo sistemos būta ne elektrinės, o su kaitinimo vamzdeliais – išorinis degiklis juos įkaitindavo, o į degimo kamerą įsikišę įkaitę vamzdelių galai padegdavo

degųjį mišinį. Įsiurbimo vožtuvas atidarydavo automatiškai įsiurbimo takto pradžioje, o išmetimo vožtuvą atidarinėjo kėliklis, judinamas ekscentrinio disko. Variklis buvo tepamas taškymu ir lašelinėmis tepalinėmis. Radiatoriaus šiuolaikiniu supratimu variklis neturėjo – siurblys aušinantį cilindrus vandenį varinėjo iš vamzdžių išlankstytu gyvatuku. Iki elektrinio starterio išradimo dar buvo daugiau kaip 10 metų, todėl varikliui paleisti priekyje kyšojo nenuimama užvedimo rankena. Prie variklio buvo pritvirtinta kūginė sankaba su odiniais frikciniais antdėklais. Atskirai nuo sankabos iš viršaus atvirame korpuse kartu su pagrindine pavara (su diferencialu) įrengta 4 laipsnių krumpliaratinė pavarų dėžė su perstumiamais krumpliaračių blokais. Toliau sukimo momentas nuo pagrindinės pavaros pusašių grandinėmis buvo perduodamas į užpakalinius ratus. Automobilis turėjo dvejus stabdžius – juostinio tipo kojinį, kuris veikė transmisiją (dešinį pusašį), ir rankinį, kuris svirčių sistema prispausdavo stabdžių kaladėles prie užpakalinių ratų padangų. Vairo konstrukcija – įprasta tam automobilio periodui: vairuotojas valdė automobilį ne vairaračiu, o rumpeliu kaip koks jachtininkas. Su vertikalia vairo kolonėle sujungtos traukės valdė ratus. Toks vairo mechanizmas buvo tikslus, bet reikalavo didelio dėmesio ir nemažos jėgos, nes visi kelio nelygumai ir smūgiai persiduodavo rankai (rumpelis buvo laikomas kairiąja ranka, o dešiniąja vairuotojas perjunginėjo pavaras, stabdė), ją greitai nuvargindami. Ant važiuoklės buvo galima sumontuoti 2 arba 4 vietų atvirą kėbulą. Automobilis neturėjo nei durelių, nei priekinio stiklo, bet jau turėjo ratus gaubiančius sparnus, atlenkiamą odinį stogą, acetileninius žibintus. Nebuvo jokių prietaisų, informuojančių vairuotoją apie automobilio darbą ar greitį. Vietoj jų ant pertvaros, skiriančios variklį nuo kėbulo, buvo pritvirtintas tepalo bakas ir visa baterija tepalinių, kurias vairuotojas laikas nuo laiko spaudydavo. Automobilis su keleiviais svėrė apie 750 kg ir lygiu keliu išvystydavo apie 30 km/h greitį. Jis buvo striukas ir aukštas – ilgis apie 2000 mm, plotis 1600 mm, aukštis 1650 mm (be pakelto stogo).

Dokumentai, Ričardo Žičkaus surasti archyvuose, papasakojo lietuviškojo „panaro” istoriją. Įsigytas tiesiai gamykloje Prancūzijoje už didžiulę tiems laikams sumą – 2417 rublius 25 kapeikas (į ją įėjo ir automobilio pristatymas į Šaulius) – „Panhard et Levasseur” tapo distancijos viršininko inžinieriaus Maževskio tarnybiniu automobiliu, ir, gal būt, pirmuoju valdišku automobiliu visame regione. Automobilis buvo gana patvarus ir tarnyboje išsilaikė iki 1908 m. – 12 metų (!) Tačiau laikas darė savo – mašina dėvėjosi, jos ir šiaip nelabai galingas variklis nusilpo, ir, kaip nurodo savo raporte Vilniaus kelių apygardos viršininkas, „automobilis nebegalėjo įveikti pakilimų kelio ruože tarp Šiaulių ir Tauragės”. Na, būkime sąžiningi – XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje kiekviena išvyka „motoru” (taip amžiaus pradžioje Rusijoje buvo vadinami savaeigiai ekipažai) buvo tikras nuotykis. Jokių degalinių, techninės pagalbos stočių, dargi kolegų vairuotojų! O ir automobilio patikimumas nedidelis, vien tik ratų stebulės (jos tada dažniausiai buvo be įprastų dabar ritininių guolių) reikalavo reguliarios priežiūros ir tepimo kas 200 kilometrų…

Senutėlio „panaro” kapitaliniam remontui reikėjo apie 700 rublių, todėl buvo pasiūlyta šį valdišką automobilį parduoti iš varžytinių ir pirkti naują. Tikriausiai taip ir buvo padaryta. Deja, tolesnio pirmojo Lietuvoje važinėjusio automobilio likimo išsiaiškinti nepavyko, nes to laikotarpio transporto registracijos dokumentai prarasti. Nors toks technikos stebuklas tikrai turėjo sudominti jo amžininkus – fotografus, tačiau „panaro” nuotraukų taip pat kol kas nerasta.

Nuotraukose:

1.Taip atrodė ir pirmasis Lietuvoje važinėjęs „Panhard et Levasseur 4CV”
2.Automobilio schema

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU