Pirmą kartą aplink pasaulį automobiliu
Liucijus Suslavičius
XIX amžiaus pabaigos techninė revoliucija, kurios išdavoje, be kitų technikos naujovių atsirado naujos transporto rūšys, sukėlė visuomenėje savotišką euforiją – atrodė, jog nebeliko neįveikiamų kliūčių, neišsprendžiamų problemų. Tai, kas nesenai atrodė fantastika, tapo realybe. Drąsios Žulio Verno įdėjos, išsakytos jo romanuose, nustojo atrodyti vien moksline fantastika. Štai kad ir kelionė aplink pasaulį, aprašyta knygoje „Aplink pasaulį per 80 dienų“ – XX amžiaus pradžioje ji visai priartėjo prie realybės. Tad idėja, kilusi Paryžiaus laikraščio „Le Matin“ žurnalistų galvose – pasiūlyti drąsuoliams apvažiuoti aplink pasaulį automobiliais – jau neatrodė fantastiška. Žurnalistai visada ieško sensacijų, tad, vos sužinoję apie originalią įdėją, prancūzus parėmė JAV dienraštis „New York Times“ bei Berlyno laikraštis „BZ am Mittag“, kuris netgi ryžosi savo lėšomis parengti iki tol neregėtai kelionei automobilį, kuriuo turėjo keliauti ir vienas iš laikraščio reporterių. Kelionės maršrutas buvo numatytas skersai JAV, po to į Aliaską, iš ten per Beringo sąsiaurį į Aziją. Per Sibirą ir europinę Rusijos imperijos dalį reikėjo pasiekti Kionigsbergą, o iš ten – Paryžių. Trasos ilgis buvo maždaug 20930 kilometrų pagal žemėlapį.
1908 metų vasario 12 dieną beveik 300 automobilių – vos ne visas tuometinis Niujorko lengvųjų automobilių parkas – iškilmingai palydėjo šešis kelionėn aplink pasaulį susiruošusius ekipažus.Į startą atvyko galingas (variklis išvystė 70 AG) amerikietiškas „Thomas Flyer“, italų „Zust“, trys prancūziški automobiliai – „Motobloc“, „De Dion“, „Sizaire-Naudin“ – ir vienas vokiškas – „Protos“.
Pastarasis, vairuojamas armijos leitenanto Hanso Koeppeno, turėjo 40 AG variklį ir specialų firmoje „Josef Neuss“ pagamintą atvirą kėbulą. Kaip svarbią techninę naujovę reikia paminėti galinių ratų pavarą kardano velenu. „Protos“ važiuoklė svėrė 1100 kilogramų, o prieš startą su bagažu bei 800 litrų benzino – visas 2,7 tonas. Tiesą sakant, tai buvo ne lengvasis automobilis, o lengvas sunkvežimis, ir pasirinktas jis buvo ne atsitiktinai…
Ekipažai vežėsi ne tik benziną, bet ir atsargines dalis, padangas bei maisto atsargas. Tiesą sakant, jų laukusi kelionė net ir apgyvendintuose regionuose buvo sudėtingesnė, nei šiandieninis „Paryžius-Dakaras“ ralis. Tuo lenktynininkai netruko įsitikinti, kai nuo Niujorko nuvažiavę vos 20 mylių, įstrigo nenuvalyto vieškelio pusnyse…
Po 12 dienų „Thomas“ pirmavo pusantros paros prieš antruoju važiavusį „De Dion“, su kelių valandų vėlavimu trečiuoju važiavo „Zust“, dar tris dienas atsilikę, per sniegą „kasėsi“ „Protos“ ir „Motobloc“, o šeštasis ekipažas iškrito, sulūžus varančiajam tiltui. Tai buvo išties pragariškas kelio ruožas. Į akmenį sušalusį maistą lenktynininkai sudaužydavo į gabalus plaktuku ir po to šildydavo padėję ant veikiančio variklio. Važiuojant per Uolėtuosius kalnus, naktį „Protos“ ekipažą užpuolė alkanų vilkų gauja, ir tik taiklūs H.Koeppeno šūviai iš pistoleto padėjo išbaidyti plėšrūnus.
Po šalčių ir sniegų rytinėje Amerikos pakrantėje lenktynininkai turėjo įveikti Nevados dykumos karštį ir smėlynus. Pirmasis kirtęs Ameriką skersai ir pasiekęs San-Franciską, „Thomas“ ekipažas jau riedėjo ramiojo vandenyno pakrante šiaurės kryptimi link Aliaskos. Bet nori nenori teko keisti trasą – pavasario polaidis užkirto kelią automobiliams. Pirmavęs ekipažas grįžo atgal iki Sietlo, kur lenktynių dalyvių laukė garlaivis, turėjęs juos nugabenti į Jokohamą Japonijoje. Toks buvo organizatorių, pabūgusių, jog kelionė aplink pasaulį pasibaigs nė neįpusėjusi, sprendimas. Tam būta pagrindo – lenktynėse beliko trys dalyviai, nes „Motobloc“ neįveikė Uolėtųjų kalnų, o „De Dion“ ekipažą atšaukė gamykla.
Iš Japonijos automobiliai vėl garlaiviu pasiekė žemyną ir buvo iškrauti Vladivostoke. Šiuo momentu susidarė įdomi situacija – varžybų teisėjai „Thomas“ ekipažui, toliausiai nuvažiavusiam Aliaskos kryptimi, užskaitė 15 dienų, o „Protos“ ekipažas, įstrigęs JAV viduryje ir savo automobilį iš Aidaho valstijos į Sietlą atvežęs traukiniu, kad spėtų į laivą, buvo nubaustas 15 „baudos dienų“. „Ziust“ ekipažas vienintelis buvo įvertintas realiai. Būtent taip įvertinti visi 3 automobiliai pajudėjo iš Vladivostoko vakarų kryptimi. Vienintelis galimas maršrutas vedė Transsibiro geležinkelio magistralės pylimu. Beje, dalį kelio per Rusijos platybes H.Koeppenas „Protos“ vairavo vienas – pervargę ir susirgę jo mechanikas ir žurnalistas liko Vladivostoke. Iš Vokietijos traukiniu jam į pagalbą skubiai išvyko du kiti vyrai, susitikę su H.Koeppenu jau trasoje. Nepaisant to, Rusijoje geriausiai sekėsi būtent H.Koeppenui. Jo automobilis gedo mažiausiai, jam padėdavo net geležinkelio stočių viršininkai, sustabdydavę traukinius, kad praleisti skubantį „Protos“. O štai „Zust“ ekipažui nesisekė – automobilis buvo užsidegęs, vėliau pakliuvo į avariją, lenktynininkus buvo sulaikiusi policija, įtarusi juos šnipinėjimu japonams.
Amerikiečių vairuojamas „Thomas“ rimčiau įstrigo Tomske, kai sulūžo pagrindinė pavara, kurios remontas užtruko 4 dienas. Tad H. Koeppeno vairuojamas „Protos“ pirmasis 1908 metų birželio 22 dieną sėkmingai kirto vakarinę Rusijos imperijos ir Rytprūsių sieną. Artėjant finišui, automobiliai, sudėvėti ilgos kelionės metu, dažnai gedo, bet ir remontas Europoje buvo atliekamas pakankamai greitai. Birželio 26 dieną H.Koeppenas, didžiulės šurmuliuojančios minios sutiktas, finišavo Paryžiuje prie „Le Matin“ redakcijos durų. Atsilikęs keturiomis dienomis „Thomas Flyer“ finišavo birželio 30 dieną. Atmetus iš praleisto kelionėje laiko 15 dienų, kurias jo ekipažas sugaišo važiuojant į Aliaską, jis buvo paskelbtas laimėjusiu šią kelionę. Automobilis laivu buvo pargabentas į Ameriką, kur muziejuje saugomas iki šiol. Pergalė kelionėje aplink pasaulį tapo puikia reklama, ir firma ,,Thomas” tais metais pardavė net tūkstantį to paties DX modelio su 70 AG varikliu egzempliorių. Vokiškojo „Protos“ tolimesnis likimas nežinomas, nors jo vairuotojas H.Koeppenas tapo vos ne nacionaliniu didvyriu. Gi „Zust“ po finišo buvo nuvežtas į Angliją. Čia, ruošiant automobilį parodomajam važiavimui, mechanikas netyčia jį padegė…
Daugiausia iš šių itin sunkių varžybų laimėjo…Vokietijos kariškiai. „Protos“, faktiškai laimėjęs lenktynes ir turėjęs mažiausia gedimų, pademonstravo sunkvežimio galimybes, važiuojant blogais keliais ir visiška bekele. Ir tai palengvino priimti reichstage „subvencijos įstatymą“, skatinantį armijai tinkamų sunkvežimių gamybą ir įsigijimą.