“BELGRAD” – TIESIOG “BALTARUSIŠKA KRUŠA”
Liucijus Suslavičius
Rusų ginklų konstruktoriaus Michailo Kalašnikovo vardą žino daugybė žmonių visame pasaulyje, o štai apie Aleksandrą Ganičevą net specializuotose karybai paskirtose enciklopedijose greičiausia nerasite net nedidelės užuominos. O juk tiek vieno, tiek kito konstruktoriaus Rusijos “ginklakalių mieste” Tuloje sukurti po Antrojo pasaulinio karo ginklai savo kategorijose ne tik yra populiariausi pasaulyje, bet ir tapo legenda. Na, apie AK-47 mūsų žurnalo skaitytojai tikrai žino – kad ir iš jame skelbtų straipsnių apie šaunamuosius ginklus, o štai pavadinimas BM-21 arba “Grad” daugeliui kol kas nieko nesako.
Besidomintys Antrojo pasaulinio karo istorija ar mėgstantys filmus “apie karą” tikrai žino vieną efektyviausių Raudonosios armijos ginklų – reaktyvinius minosvaidžius BM-13, vadintus “katiušomis”, “Stalino vargonais” ir dar kitais vardais. Po karo panašaus tipo reaktyvinės artilerijos sistemos buvo sukurtos daugelyje pasaulio šalių, tačiau nei viena jų, net ir karo metų modeliams BM-13 ir BM-31 pakeisti TSRS sukonstruotos BM-14, BM-20, BM-28 savo efektyvumu ne ką pralenkė kare naudotas pirmos kartos sistemas. Esminis persilaužimas įvyko septintojo dešimtmečio pradžioje, kai 1963 metais į Tarybinės armijos apginklavimą buvo priimta reaktyvinė artilerijos sistema 9K51 “Grad” (“Kruša”), dar gavusi BM-21 pavadinimą. Jos serijinė gamyba tais pat metais prasidėjo senas artilerijos sistemų gamybos tradicijas turinčioje Motovilichos mašinų gamybos įmonėje…
Tuloje veikusiame “numeriniame” moksliniame-tiriamajame institute N I I-147 dirbo inžinierius Aleksandras Ganičevas. Jo specializacija – artilerijos sviedinių gamybos technologija, o jei pažvelgti siauriau – tai tik gilzių sviediniams konstrukcijos ir jų gamybos technologijos klausimai. Bet būtent gilios žinios apie gilzių gamybą iš plonų plieno lakštų leido jam naujai pažvelgti į reaktyvinių sviedinių (kurie iš esmės yra nevaldomos nedidelio kalibro raketos) konstrukciją. Karo ir pirmųjų pokario metų reaktyvinės artilerijos sviedinių korpusai buvo tekinami iš metalinių atitinkamo skersmens vamzdžių, prie jų pritvirtinant už korpuso gabaritų išsikišančius stabilizatorius. A.Ganičevas raketinių sviedinių korpusų gamybai pritaikė gilzių gamybos iš plono plieno lakšto technologiją, o jų stabilizatorius padarė atsilenkiančiais. Tokio sviedinio paleidimui jau nereikėjo sunkių kelių metrų ilgio dvitėjinio skerspjūvio kreipiamųjų, užteko sviedinio ilgio lengvo vamzdžio. Kad garantuoti skriejančio link taikinio reaktyvinio sviedinio stabilumą, konstruktorius paleidimo vamzdžio viduje ištekino spirale einančią išdrožą, o ant sviedinio korpuso įtaisė vedantįjį pirštą,. Judėdamas vamzdyje, sviedinys šiuo pirštu “kopijavo” išdrožą ir įsisukdavo apie savo išilginę ašį, kas gerokai padidino sviedinio stabilumą skrydyje ir jo taiklumą. Sistemos “Grad” 122,4 milimetrų kalibro sviedinys, kuriam suteikė indeksą M-21 OF (Oskoločno-Fugasnyj, t,y. skeveldrinis–fugasinis) sveria 66,4 kilogramo, jame yra 6,4 kilogramo sprogstamosios medžiagos. Į taikinį sviedinys skrieja varomas nesudėtingo reaktyvinio variklio, kuriame dega specialus parakas RSI-12M (parako užtaiso svoris – 20,45 kilogramo). Maksimalus sviedinio skriejimo nuotolis – 20 750 metrų. Šaudymui mažesniu nuotoliu konstruktorius numatė stabdančiuosius žiedus, kurie sumažina galimą šaudymo nuotolį beveik per pusę. Minimalus saugus šaudymo šiais reaktyviniais sviediniais atstumas – 1,6 kilometro.
Tačiau vienas toks sviedinys – ne taip jau ir efektyvu. A.Ganičevo ištisus 6 metus kurtos sistemos privalumas – būtent salvėje. BM-21 “Grad” – tai ant didelio pravažumo automobilio Ural-375D važiuoklės pritvirtinto pasukamo lafeto keturiomis eilėmis sumontuotų 40 paleidimo vamzdžių. Visi 40 sviedinių iš automobilio kabinos arba nešiojamo pulto (kabelio ilgis – 60 metrų) paleidžiami per 20 sekundžių. Dar keliasdešimt sekundžių, ir keturiasdešimt raketų kaukdamos rėžiasi į žemę, savo sprogimais paversdamos viską, kas ant jos buvo – statinius, techniką, žmones, augmeniją – į chaotišką “mėnulio peizažą”, kuriame jau nebegalima atskirti, kur kas buvo. Vieno paleidimo įtaiso “Grad” paleista salvė padengia 1046 kvadratinius metrus (matote, kaip skrupulingai paskaičiavo ginklo efektyvumą kariniai specialistai), kuriuose nebelieka nieko gyvo…Pamenu, pilietinio karo Angoloje metu kai kurie Vakarų laikraščiai, remdamiesi savo karo korespondentų įspūdžiais, rašė, jog tarybiniai kariniai patarėjai, kurių tada Angoloje buvo nemažai, kelis kartus panaudojo…”slaptą geologinį ginklą”, sukėlusį nedidelį žemės drebėjimą, kuris per sekundes tiesiog “prarijo” prieš vyriausybę kovojusių UNITA partizanų dalinius su visa technika. Deja, tai buvo visai ne slaptas ginklas, o vienu metu į tą patį savanos plotą, kuriuo judėjo UNITA kolona, paleista kelių dešimčių BM-21 salvė…Žodžiu, A.Ganičevas viso labo siekė patobulinti “katiušą”, o sukūrė superginklą, nesudėtingą (“Grad” net užtaisomas, rankomis sukišant sviedinius į vamzdžius), nebrangų, tačiau labai mobilų ir nepaprastai efektyvų, ne tik puikiai naikinantį priešininko gyvąją jėgą bei techniką, bet ir darantį jam didžiulį psichologinį poveikį. Atsimenate karinį konfliktą tarp TSRS ir Kinijos Liaudies Respublikos dėl Amūro upėje esančios Damanskij salos? Kol pasieniečiai nuo užpuolikų gynėsi lengvaisiais šaunamaisiais ginklais ir šarvuotais transporteriais, kiniečiai, nepaisydami nuostolių, tūkstančiais brovėsi į salą. Bet užteko vienos “gradų” diviziono salvės į kiniečių užimtą salos dalį, ir konfliktas baigėsi… Toks buvo pirmasis kovinis “Grad” panaudojimas.
Šiandien kovos mašinas “Grad” naudoja per 50 šalių armijos, gavusios šią sistemą iš TSRS ar pasigaminusios ją pagal licenziją arba tiesiog nukopijavusios be leidimo. Vien Motovilichoje pagaminta daugiau nei 3 tūkstančiai mašinų BM-21 ir trys milijonai joms skirtų reaktyvinių sviedinių, “gradai” dalyvavo daugybėje karinių konfliktų, vykusių įvairiuose pasaulio regionuose pastaraisiais dešimtmečiais, jie sėkmingai naudojami ir šiandien, juolab kad be pirmojo skeveldrinio-fugasinio sviedinio tam pačiam A.Ganičevui vadovaujant buvo sukurti dar kelių rūšių sviediniai, skirti specialioms funkcijoms vykdyti. Tačiau laikas eina, techniniai ir taktiniai reikalavimai reaktyvinės artilerijos sistemoms taip pat keičiasi, siekiant didesnio tikslumo, greitesnio parengimo šaudymui, didesnio kovos mašinos mobilumo. Jei pirmuosius du reikalavimus specialistai išsprendė, panaudodami kompiuterinę techniką, palydovinio orientavimo sistemas, mechanizuotą užtaisymą, tai mobilumą galima padidinti, panaudojant modernesnes, nei “Ural-375D” važiuokles.
Visai netoli nuo Lietuvos, kaimyninėje Baltarusijoje, senuosius Motovilichoje pagamintus “Grad” jau keičia sistema “Belgrad”. Na, su Serbijos sostine ji neturi nieko bendro, tiesiog tai sutrumpintas “Belorusskij grad” pavadinimas. Oficialiai nauja kovos mašina vadinasi BM-21-A1. Ji sumontuota ant 11 tonų dyzelinio triašio 6×6 tipo sunkvežimio MAZ-6317.05 važiuoklės. Šį 270 AG dyzelio varomą visureigį MAZ konstruktoriai sukūrė specialiai armijai, kai ukrainietiškų sunkvežimių KrAZ analogą ir konkurentą. Automobilis išvysto maksimalų 85 km/h greitį, sunaudodamas 50 litrų dyzelino 100 kilometrų kelio, nesustodamas forsuoja 1,5 metro gylio vandens kliūtį, įvažiuoja į 30 laipsnių įkalnę.
Gerokai ilgesnė “mazo” važiuoklė leido, pastūmus kaip ir anksčiau 40 paleidimo vamzdžių turintį lafetą už galinio sunkvežimio tilto, už kabinos įrengti stelažus dar 40 reaktyvinių sviedinių. Jei kiekvieną ant “Ural” važiuoklės sumontuotą “gradą” lydėjo užtaisymo – transportinis automobilis ZiL-131 su dviem stelažais po 20 sviedinių kiekviename, tai “belgradas” tą patį sviedinių kiekį gabena pats vienas. Paleidimo vamzdžiai kaip ir seniau, užtaisomi rankomis, tačiau dabar tai padaryti lengviau, todėl vienos kovos mašinos įgula sumažėjo nuo 6 iki 4 karių – kovos mašinos vado, taikytojo, vairuotojo-užtaisytojo ir užtaisytojo. Gerai treniruota įgula sugeba po pirmos salvės vėl parengti “belgradą” paleisti ugnį į naują taikinį per 5 minutes.
Kur kas svarbesni yra kiti pakeitimai, pagreitinantys pasirengimą salvei ir jos taiklumą. “Mazo” kabinoje yra duomenų priėmimo terminalas, kurio pagalba mašinos vadas iš automatizuotos ugnies valdymo sistemos gauna visą būtiną informaciją apie taikinį. “Belgradui” dar tik važiuojant į ugnies poziciją, jo vadas jau turi duomenis apie šaudymo kryptį, nuotolį, sistemos nukreipimo parametrus. Pasiekus vietą, belieka nuleisti hidraulinius autrigerius, kuriais kovos mašina įsiremia į gruntą, kad pirmiesiems sviediniams išlekiant iš vamzdžių, ji neimtų siūbuoti. Tai vėlgi keliasdešimt sekundžių sutrumpino pasirengimui atidengti ugnį būtiną laiką, keliais procentais padidino šaudymo taiklumą. Jei kovinę užduotį tenka vykdyti priešininkui apšaudant, ekipažas gali išimti terminalą ir paleisti salvę, pasislėpęs už 60 metrų. BM- 21-A1 “Belgrad” pritaikytas kovos veiksmams temperatūrų diapazone nuo minus 50 iki plius 50 laipsnių Celsijaus, pučiant iki 20m/s stiprumo vėjui, aukštyje iki 4650 metrų virš jūros lygio.
Pirmąsias serijines kovos mašinas BM-21-A1 Baltarusijos kariškiai viešai pademonstravo pernai Borisovo poligone karinės technikos parodos MILEX 2005 proga. Šiandien jomis apginkluoti keli reaktyvinės artilerijos daliniai. Tikimasi, kad “Belgrad”, kaip ir jo pirmtakas, gali būti nebloga eksportine preke – kariškiai iš egzotiškų Azijos bei Afrikos šalių “belgradų” šaudymus poligone stebėjo su didžiuliu susidomėjimu…
Nuotraukos: Vladimiras Čechuta