“BERLIET STRADAIR” ARBA PRANCŪZIŠKA ELEGANCIJA
Liucijus Suslavičius
Negali sakyti, jog dizaineriai kuria tik lengvųjų automobilių ir autobusų stilių. Pastarųjų dešimtmečių sunkvežimiai taip pat daugiau ar mažiau “aprengti” pagal ne tik technikų diktuojamus, bet ir menininkų parengtus pasiūlymus. Bet jei lyginti su vos ne šimtametę istoriją turinčiu lengvųjų automobilių kėbulų meniniu projektavimu, komercinių automobilių dizainas yra jauna šio meno šaka. Pirmuosius šešis-septynis automobilio istorijos dešimtmečius sunkvežimių išvaizda, kaip taisyklė, buvo formuojama arba atsižvelgiant vien į utilitarinius reikalavimus, arba bandant pritaikyti jiems tuo metu madingas lengvųjų automobilių formas. Ir vienas, ir kitas kelias negalėjo duoti visus patenkinančių rezultatų – sunkvežimiai atrodė arba grėsmingais bjauriais monstrais, arba pernelyg puošnios jų formos nepasiteisindavo kasdieninėje eksploatacijoje. Visgi bandymai sukurti savitą, patrauklią akiai ir kartu funkcionalią bei technologišką sunkvežimio išvaizdą tesėsi.
1959 metais Prancūzijoje, Liono mieste veikusi sena sunkvežimių gamybos firma “Berliet”, garsi savo sunkiasvoriais bei padidinto pravažumo automobiliais, pradėjo kurti visai naują lengvų ir vidutinių sunkvežimių šeimyną. Darbas itin paspartėjo, 1964 metais pradėjus glaudžiai bendradarbiauti su kita prancūzų firma – “Citroen”, turėjusia ilgametį patyrimą būtent tokios klasės komercinių automobilių gamyboje.
1965 metų gegužės 15 dieną “Berliet” iškilmingai pristatė savojoje Veniseux gamykloje įsisavintą naują modelį – “Stradair”. Automobilio dizainas, kurio autoriais buvo “Berliet” stiliaus biuro darbuotojas A.Girardin’as ir nepriklausomas dizaineris P.Charbonneaux’as, visus apstulbino ir sužavėjo savo elegantiškai paprastomis ir labai funkcionaliomis formomis. “Stradair” siluete dominavo nuolaidus variklio gaubtas su plokščiais vertikaliais šonais bei į priekį palenkta priekine panele, užimantis visą automobilio plotį, erdvi tokių pat paprastų formų kabina su didžiuliais stiklais – tiesą sakant, dar niekam nebuvo atėję į galvą taip skulptūriškai sujungti į vieną visumą variklio gaubtą, sparnus ir kabiną. Kitas naujas sprendimas – trivietė vairuotojo kabina įrengta virš priekinio tilto, o variklio skyrius atsikišęs į priekį net 1820 mm, kas maždaug 500-700 mm daugiau, nei tuo metu buvo įprasta. Žodžiu, dizaineriai pabandė sujungti klasikinės kapotinės ir trumpesnės su kabina virš variklio komponuočių privalumus – kapotinės variklio skyriaus sudaromą vairuotoją apsaugančią deformacinę zoną su bekapotės geresniu manevringumu bei važiuoklės ilgio išnaudojimu. Naujo automobilio pasirodymą lydėjo iki tol neregėta tarp sunkvežimių gamintojų reklaminė kampanija. Pavyzdžiui, kad pademonstruoti “Stradair” stabilumą kelyje, žinomas prancūzų kaskadininkas G. Delamare, skrisdamas nedideliu vienmotoriu lėktuvu, nutūpė ant 92 km/h greičiu važiuojančio krovinių furgono “Stradair” stogo, o šis net nesusvyravo! Šis triukas turėjo atkreipti pirkėjų dėmesį į naujovišką kombinuotą linginę-pneumatinę (priekyje – du pneumobalionai, gale – keturi) sunkvežimio pakabą.
Be jos naujais, dar nesutinkamais kitų gamintojų serijiniuose sunkvežimiuose “Stradair” konstrukcijos ypatumais tapo dešiniau variklio priekyje nesimetriškai sumontuotas variklio aušinimo radiatorius ir galimybė rinktis tradicinę galinių arba alternatyvią priekinių ratų pavarą (tai jau “Citroen” inžinierių įnašas). Tai, kad radiatorius stovėjo ne prieš variklį, o į dešinę nuo jo palengvino priėjimą remontuojant ir reguliuojant.
Abu tiltus su rėmu jungė tradicinės pusiauelipsinės išilginės lingės. Tačiau jų standumas buvo paskaičiuotas taip, kad jos priimdavo tik tuščio sunkvežimio svorį.
Pakrovus platformą, krovinio svorį atlaikydavo tarp tiltų ir rėmo skersinių esantys pneumobalonai. Slėgis jų viduje siekė nuo 0,5 iki 6 atmosferų ir buvo reguliuojamas automatiškai veikiančių vožtuvų, kuriuos per svirčių sistemą valdė…pakabos skersiniai stabilizatoriai. Automobilio pakabos ir stabdžių pneumosistemas oru papildydavo 10 litrų talpos resiveris, kuriame orą iki 17 atmosferų suslėgdavo variklio sukamas vieno cilindro kompresorius. Palyginti siauro “Stradair” rėmo dėka konstruktoriams pavyko iki 50 laipsnių padidinti priekinių ratų pasukimo kampą, o apgalvota vairo mechanizmo kinematika ir perdavimo skaičius leido apseiti be vairo stiprintuvo.
Pirmasis, mažiausias šeimynoje modelis “Stradair 20”, kurio didžiausia leistina masė siekė 9 tonas, turėjo “Berliet”konstrukcijos 4 cilindrų dyzelį su tiesioginiu įpurškimu (5880 cm³, 120 AG), vėliau imta naudoti anglišką dyzelį “Perkins 4.236”. Per pora metų “Berliet” gerokai praplėtė “Stradair” gamą. Joje 1967 metais buvo 12 modelių sunkvežimių važiuoklių (didžiausia leistina masė – nuo 6,0 iki 12,5 tonos) ir 5 skirtingos galios bei paskirties balniniai vilkikai (didžiausia leistina autotraukinio masė – 19,5 tonos). Užsakovas galėjo rinktis trumpą (2800 mm), vidutinę (3400 mm) ir ilgą (4000 mm) važiuoklės bazę. Buvo gaminami sunkvežimiai darbui mieste bei tarpmiestiniams pervežimams ir net nedideli autobusai. Originaliausiu šios gamos modeliu buvo darbui mieste skirtas 6×2 tipo “Stradair Tekel”, turėjęs priekinių ratų pavarą ir gale du nevaromus tiltus su itin mažo skersmens ratais. “Tekel” pakrauti buvo vienas malonumas – jo platforma tebuvo vos 42 centimetrai virš kelio dangos, tik va, į priekį pernelyg toli išsikišęs variklio gaubtas vis norėjo už ko nors užkliūti manevruojant.
Tačiau galu gale modernios konstrukcijos, puikaus dizaino ir patogų vairuoti “Stradair” ištiko daugelio revoliucingų (o gal per anksti pasirodžiusių ?) konstrukcijų likimas – jis neturėjo laukto pasisekimo. Ir gal ne tiek dizainas buvo kaltas, kiek tuomet dar automobilių pramonei nauji ir nepakankamai patikimi kasdieninėje eksploatacijoje sunkvežimio pakabos pneumobalionai. Iki 1970 metų firmai “Berliet” pavyko parduoti tik 5944 “Stradair”, be to, jau 1967 metais su juo ėmė konkuruoti tos pačios klasės, tačiau su kabina virš variklio, tad trumpesnis, “Berliet K”, irgi sukurtas su “Citroen” pagalba ir turėjęs daugumą “Stradair” agregatų, įskaitant ergonomiškai gerai pavykusią kabiną.
Nuotraukos – Berliet