BMW 328 Mille Miglia: seniau ir dabar
Liucijus Suslavičius
„Mille Miglia” arba „Tūkstantis mylių” – toks yra vienų iš labiausiai žinomų XX amžiaus ilgų distancijų automobilių lenktynių pavadinimas. 1600 kilometrų šiaurinės Italijos keliais, kuriuos tekdavo įveikti lenktynininkams, buvo nelengvi. Apie tai liudija gana ilgas šiose periodu nuo 1927 iki 1957 metų 24 kartus įvykusiose lenktynėse žuvusiųjų sąrašas. Į automobilių sporto istoriją įėjo ne vienas čia savo sugebėjimus demonstravęs lenktynių asas. Gi vokiečiams labiausiai įsimintinos 1940 metų „Mille Miglia” – jose vokiečių ekipažai, startavę specialiai lenktynėms parengtais sportiniais BMW 328 MM užėmė pirmą, trečią , penktą ir šeštą vietas!
Tais metais, nors Europoje jau vyko karas, italai visgi neatsisakė tradicinių varžybų, tačiau su vienu skirtumu – vietoje vieno 1600 kilometrų ilgio rato jie parinko žiedinį vos 167 kilometrų ilgio maršrutą bendrojo naudojimo keliais Brešijos apylinkėse, kurį buvo paprasčiau prižiūrėti ir palaikyti jame tvarką, tačiau lenktynininkai turėjo pravažiuoti jį dešimt kartų, tad 1000 mylių atstumas nė kiek nesutrumpėjo. Starte išsirikiavo 88 sportiniai automobiliai. Tarp jų buvo 5 specialūs sportiniai automobiliai, pagaminti Aizenache serijinio rodsterio BMW 328 pagrindu.
Kas tai buvo per automobilis? Firma BMW automobilių gamyba užsiėmė, nupirkusi seną automobilių gamybos firmą „Dixi”, kuri tada, 1929 metais gamino nediduką automobiliuką –pagal britų firmos Austin” licenziją Tačiau netrukus buvo įsisavinti didesni, jau ne pagal licenziją, o pagal vokiečių inžinierių projektus sukurti automobiliai, o svarbiausia – modernūs 6 cilindrų motorai, nesunkiai forsuojami, tad puikiai tinkantys sportiniams modeliams. Vienas po kito pasirodė nauji BMW – modeliai „315″, „319″, „326″, o 1936 metais Aizenache surinko pirmąjį labai vykusio dviviečio sportinio BMW 328 egzempliorių. Jo konstruktoriai – Fricas Fiedleris ir Aleksas fon Falkenhausenas – panaudojo ankstesnių BMW automobilių sportinių versijų konstravimo bei eksploatacijos patirtį ir sukūrė tikrai neeilinį automobilį. Rodsteris gavosi nedidelis ir lengvas, po jo ilgu siauru variklio gaubtu – 6 cilindrų 2 litrų motoras su originalios konstrukcijos galvute. Joje kabantys vožtuvai išdėstyti kampu vienas į kitą taip, kad tarp jų puikiai telpa uždegimo žvakė. Paskirstymo velenėlis įrengtas žemai, variklio ploke, ir valdo vožtuvus sudėtinga vertikalių bei horizontalių stūmiklių pagalba. Degusis mišinys iš trijų karbiuratorių į cilindrus patenka trumpiausiu keliu. F.Fiedlerio sukonstruotas agregatas nominaliai išvystė 85 AG/4800 aps/min, kas buvo daug ketvirtojo dešimtmečio viduryje. O svarbiausia – variklio konstrukcija leido jį gerokai forsuoti be didesnio poveikio jo patikimumui. Keturlaipsnę pavarų dėžę tiekė firma ZF. Automobilis turėjo nepriklausomą priekinę pakabą su viena skersine linge ir skersinėmis svirtimis, galinio varančiojo tilto karterį su rėmu iš ovalinių vamzdžių jungė išilginės pusiauelipsinės lingės. Tik 780 kilogramų svėręs BMW 328 garantuotai išvystė 150 km/h.
Savo galimybes „ištvermės lenktynėse” automobiliai BMW pirmą kartą išbandė 24 valandų lenktynėse Le-Mane 1938 metais. Nors BMW 328 važiuokles ir „aprengė” specialiais lengvučiais aliuminio kėbulais, nugalėti Prancūzijos žemėje vokiečiams nepavyko.
Karui prasidėjus, liko vienintelis šansas – „Mille Miglia” Italijoje. Čia nugalėti irgi buvo sunku, šioje ilgoje trasoje tradiciškai nugalėdavo automobiliais „Alfa Romeo” startuojantys italų lenktynininkai. Todėl, kad įgyti daugiau šansų, BMW nutarė varžytis ne bendroje įskaitoje, o automobilių iš Aizenacho variklius atitinkančioje klasėje iki 2 litrų darbo tūrio. Specialiai lenktynėms surinko 5 automobilius. Du iš jų uždarais kupė tipo aliuminiais kėbulais aprūpino pačioje gamykloje, o likusiems trims „328-siems” atvirus ir labai dailius kėbulus pagamino italų firma „Turing”. Kėbulai tirėjo karkasą iš plonų plieno vamzdelių, prie kurio tvirtino išorinius aliuminio elementus.
Visus 5 automobilius sukomplektavo forsuotais varikliais. Jiems padidino suspaudimo laipsnį, sumontavo kitus, „aštresnius” paskirstymo velenėlius, nuėmė oro filtrus bei kitaip sureguliavo karbiuratorius, ir dabar kaip oficialiai teigė BMW gamyklos Aizenache atstovai, jie pasiekdavo 125-150 AG. Bet jie gudravo – jau po karo paiškėjo, kad variklių ilgaamžiškumo sąskaita jų galia buvo dar didesnė, ir automobiliai skriedavo 217-217 km/h maksimaliu greičiu.
Kadangi lenktynės vyko Italijoje, vieną iš automobilių su uždaru kupė kėbulu gamykla patikėjo vairuoti italų lenktynininkui grafui Džuzepei Luraniui. Antrojo kupė ekipažą sudarė kitas aristokratas vokietis Fricas Huschke von Hansteinas su Valteriu Beimeriu. Atvirais BMW 328 MM važiavo Brudeso – Rėzės, Briemo – Richterio ir Vencherio – Scholco ekipažai. Tokia gausi ir galingais automobiliais startuojanti komanda daugelio jau iš anksto buvo laikoma nugalėtoja. Jos nariai dėvėjo baltus kombinezonus, kurių kairėje pusėje ant krūtinės buvo išsiuvinėta SS emblema – du žaibai. Mat, SS bvo oficialiu BMW komandos rėmėju.
Grafas Lurani pasitraukė iš kovos dar lenktynių pradžioje. Lyderio pozicija atiteko F.Huschke fon Hansteinui, kuriam „ant kulnų lipo” automobiliu „Alfa Romeo” važiavęs italų ekipažas Farina – Mambeli. Jie buvo žinomi lenktynininkai, tad šansai laimėti buvo beveik lygūs. Vis tik finišo liniją pirmuoju kirto vokiečių automobilis. Kiti trys BMW 328 MM važiavę lenktyninikai užėmė atitinkamai trečią, penktą ir šeštą vietas. Iškovota tiek asmeninė, tiek komandinė pirmosios vietos, tad į Aizenachą BMW komanda grįžo triumfuodama. Nugalėtojo automobilis su uždaru kupė tipo kėbulu po to atsidūrė Miunchene, BMW direkcijoje.
Karui pasibaigus, šį automobilį surado ir parsigabeno į JAV vienas apie automobilius neblogai išmanęs amerikiečių karininkas. Šiandien šis BMW 328MM saugomas uždaroje privačioje kolekcijoje. Aizenache likę automobiliai išsisklaidė kas kur. Vienas kažkaip atsidūrė vakarinėje Vokietijos dalyje, vienas buvo sunaikintas, o trečiąjį – rodsterį, kurį 1940 metais vairavo Vencheris, Maskvon kaip trofėjų parsigabeno vieno iš TSRS lyderių Anastazo Mikojano sūnus, karo lakūnas. Kai jam nusibodo šis „žaisliukas”, triukšmingas ir nepatogus, nors ir greitas, automobilis porą kartų pakeitė šeimininkus, galu gale atsidūrė Rygoje, pas Gvido Adamsoną, senovinių automobilių klubo AAK narį.
Tradiciniame autoveteranų ralyje, kuris nuo 1977 metų vyksta senąja „Mille Miglia” trasa su startu Brešijoje, šiemet startavo 375 automobiliai, 22 iš jų buvo padabinti baltai mėlyna BMW emblema. Visgi ne vien automobiliai – veteranai šį kartą traukė gausiai susirinkusių į renginį žmonių dėmesį. Mat, BMW pasinaudojo renginiu kaip vieta savo naujam konceptualiam automobiliui “BMW Concept Coupe Mille Miglia” pristatyti. Bavarų koncerno dizaineriams sunku prikišti, kad jie dažnai “cituoja” ankstesnius garsią istoriją turinčios firmos modelius, kaip tai daro, pavyzdžiui, “Volksvagen”. Pagrindinis tradicinis elementas – dvi firminės “šnervės” priekyje , ir viskas. Tačiau kiekviena taisyklė turi išimtį. Tokia išimtimi drąsiai galime laikyti konceptualų prototipą “BMW Concept Coupe Mille Miglia”. Sukurtas minint tą garsiąją vokiečių lenktynininkų pergalę 1940 metais, šis automobilis visiškai nedviprasmiškai primena savo legendinį pirmtaką. Ne plokščias, o sklandžiai lanku išgaubtas automobilio priekis, apskritos priekinių ratų arkos ir aptakumą gerinančiais gaubtais uždengti užpakaliniai ratai, priekinis stiklas iš dviejų dalių – kaip senajame nugalėtojo F. Huschke fon Hansteino vairuotame kupė. Netgi variklis, kaip ir 1940 –siais, turi 6 cilindrus, tik štai jo galia jau siekia net 343 AG. Jis, kaip ir kupė pakaba, panaudoti nuo šiuolaikinio BMW rodsterio “Z4”. Ir gal būt, todėl jo dizaino elementai persipina su istorinio kupė formomis. Aptakus ir dinamiško silueto “koncepto” kėbulas yra 230 mm ilgesnis bei 40 mm žemesnis nei “Z4”. Nestandartinė ir kėbulo konstrukcija – jį sudaro erdvinis rėmas, apgaubtas iš anglies pluoštu armuoto plastiko pagamintais išoriniais elementais. Skirtingai nei prieškarinių BMW 328 “Mille Miglia”, naujojo kupė kėbulas neturi durų, tad vairuotojas ir bendrakeleivis į “konceptą” patenka atlenkę atgal salono viršų. Nepatogu? Gal būt, užtat kėbulas, neturintis išpjovų durelėms, tapo itin standus. Galu gale, tai ne serijinei gamybai skirtas modelis, o greičiau savotiškas paminklas tiems, kas dar prieš 66 metus sukūrė unikalius sportinius automobilius. Ir nūdienos techninių galimybių bei perspektyvių automobilio dizaino formų demonstruotojas.
Nuotraukos – gamintojo