Brooklands (LT)

„BROOKLANDS” – AUTOMOBILIS IR TRASA

Liucijus Suslavičius

Rizikuoju likti nesuprastas ir vienišas, tačiau prisipažinsiu – man nekelia jokio susižavėjimo tokie superkarai, kaip „Ferrari”, „Lamborghini” ir panašūs į juos. Juk iš tikrųjų tai ne itin patogūs – net atsisėsti juose nelabai gali, tenka vos ne atsigulus vairuoti – triukšmingi, kieta pakaba automobiliai, iš esmės turintys du privalumus – išskirtinę dinamiką ir įvaizdį. Tačiau ar superkaras būtinai turi būti plokščias kaip sardinių dėžutė ir raudonas? Negi šioje kategorijoje nėra normalių automobilių – komfortiškų, su puikiu įvaizdžiu ir ne prastesnėmis dinamikos charakteristikomis? Yra, ir vadinasi jie „Bentley”! Automobiliai su gerokai senesnėmis sportinėmis tradicijomis, nei absoliuti dauguma dabartinių sportinių modelių, solidūs ir kartu išsiskiriantys neeiline galia bei dinamika. Paskutinis pavyzdys – keturvietis kupė „Bentley Brooklands”, pristatytas šiais metais.

Kai 2007-jų Ženevos automobilių salono išvakarėse prie ežero esančiame jachtklube „Bentley” vadovas Franzas-Josefas Paefgenas rankos mostu leido nuimti uždangalą nuo naujojo šios markės automobilio, pasigirdo vieningas susirinkusiųjų svečių susižavėjimo atodūsis. Jie pamatė lyg iš pilkai sidabrinio marmuro bloko iškaltą klasikinių formų dviejų durų automobilį. Sakytum – nieko itin naujo jo išorėje, lyginant su ankstesniais kupė, visgi Dirko van Braeckelio vadovaujama dizainerių komanda sugebėjo „sudėti” į naująjį modelį visa tai, kas ne pirmi metai būdinga „bentliams” ir kartu „neperkrauti” jo, nepaversti savo paties karikatūra. Jokio chromo, blizga tik lieti 20 colių ratų diskai ir sudvejintų apskritų žibintų reflektoriai. Virš masyvių kėbulo šonų, įkvepiančių pasitikėjimą šio automobilio saugumu, sklandžiai iškyla ir vėl nusileidžia salono kupolas. Automobilio masyvumą kiek sumažina ir realų dinamiškumą pabrėžia nedidelis tradicinis kėbulo šono linijos išlenkimas virš galinio rato bei per visą automobilio plotį „prasižiojusi” po priekiniu buferiu suformuota oro paėmimo anga. Daugiau niekas nerodo, jog prieš mus ne vežėčios turtingam pensininkui, viduje išpuoštos brangiu medžiu ir kokybiškiausia oda, o pats tikriausias superkamas, kurio visas galimybes išnaudoti pasaulyje galėtų ne taip jau daug vairuotojų. „Bentley” atstovai, pristatydami automobilį, kiek koketavo – pareiškę, jog po gaubtu – 6,75 litro darbo tūrio V8 su dviem turbokompresoriais, išvystantis 537 AG bei 1050 Nm sukimo momentą (kas, beje, 350 Nm daugiau, nei sugeba „Porsche Cayenne Turbo” variklis), jie atsisakė pranešti, kokia gi naujojo kupė dinamika ir maksimalus greitis. „Ledi ir džentelmenai, jis pakankamas visais atvejais!” – tiek teišgirdo smalsaujantys. Kadangi neslepiama, jog „Bentley Brooklands” sukurtas ankstesniųjų modelių pagrindu, pamėginkime ekstrapoliuoti – jei „Bentley Continental GTC” su 560 AG varikliu (sukimo momentas 650Nm/1600 aps/min) iš vietos iki 100 km/h pagreitėja per 5,1 sekundės ir pasiekia 312 km/h maksimalų greitį, tai „Brooklands” dinamika turėtų būti dar truputį geresnė. Pavarų dėžė – 6 laipsnių pusiauautomatinė. Kas dar įdomaus? Na, abu variklio turbokompresoriai – taip vadinamo beinercinio tipo, t.y, labai greitai reaguojantys į akseleratoriaus spustelėjimą. Pavarų dėžė turi hidrokonverterio blokavimo funkciją, be kitų elektroninių sistemų sumontuota ir ESP. Tas padeda vairuotojui „sutramdyti” milžinišką – šis V8, kaip teigia „Bentley”, yra galingiausias iš dabar gaminamų tokio tipo motorų pasaulyje – variklio galią. Komforto įranga? Na, pakanka tikriausiai suminėti, jog šis „bentlis” kainuos ne mažiau kaip 300 tūkstančių eurų, ir pasidaro suprantama, jog gamintojas panaudojo jam geriausias medžiagas, sudėjo aukščiausios kokybės aparatūrą, naujausią ir patikimiausią saugos įrangą. Ką čia bepridėsi…Nebent tai, jog norėdama užtikrinti automobilio išskirtinumą, firma įsipareigojo pagaminti ne daugiau kaip 550 egzempliorių „Bentley Brooklands”.

Automobilis tikrai nusipelnė turėti „Brooklands” vardą, nes šiandien tik jis vienintelis tarp angliškųjų markių gali deramai priminti Didžiosios Britanijos automobilių sporto tradicijas ir šios šalies „automobilių sporto lopšį” – kažkada pasaulyje garsėjusią „Brooklands” lenktynių trasą. Todėl iš 2007 metų Ženevos automobilių salono persikelkime į XX amžiaus pradžią. Kontinentinėje Europoje tvyrojo visuotinis susižavėjimas dar jauna sporto šaka – automobilių lenktynėmis. Įvairiose šalyse nuolatos vyko įvairios automobilių ir motociklų lenktynės. Tik konservatyviojoje Anglijoje valdžia atkakliai draudė bet kokius motoristų renginius, tuo stabdydama automobilizacijos pažangą šalyje. Tačiau įstatymų leidėjai paliko vieną spragą griežtoje tvarkoje – visi draudimai buvo taikomi tik viešiesiems keliams ir neturėjo galios privačiose valdose. Ja ir pasinaudojo turtingas verslininkas Hughas Locke-Kingas, prisiekęs automobilininkas, turėjęs didelę žemės valdą Surėjaus grafystėje Weybridge vietovėje. Jis nusprendė čia savo lėšomis pastatyti specialią lenktynių trasą. Nors aplinkiniai žemvaldžiai jo sumanymui priešinosi kaip įmanydami, Locke-Kingas nesitraukė – pasamdęs 2 tūkstančius darbininkų, pradėjo statybą. Pirmiausia teko iškirsti 30 akrų miško, supilti trasos pagrindą ir pastatyti tiltus per Wey upę, o tada prasidėjo betonavimo darbai. Per devynis 1906 metų mėnesius praktiškai rankomis buvo paklota 200 tūkstančių tonų betono. Penkių kilometrų ilgio žiedinė trasa plane buvo netaisyklingo ovalo formos, turėjo dvi ilgas tieses, o staigiuose posūkiuose teko padaryti didelius aukštus viražus. Viražų kreivės ir jų palinkimo kampas (posūkių viduryje – net 45 laipsnių) buvo suprojektuoti taip, kad važiuojant 60 mylių per valandą greičių ir laikantis trasos viduryje pažymėtos juodos linijos, vairuotojui pakako visą laiką laikyti vairą tiesiai! Betoninės juostos plotis buvo 30 metrų, lenktynės joje vyko prieš laikrodžio rodyklę. Šalia trasos įrengė centrinę tribūną, o po trasa pastatė kelis tunelius žiūrovams pereiti iš vienos trasos pusės į kitą. Saugumo sumetimais trasa buvo aptverta dviguba tvora – nuo trasos pusės – metaline, iš žiūrovų pusės – medine, tarp jų paliktas kelių metrų tarpas. Trasa, pavadinta “Brooklands”, iškilmingai atidaryta 1907-jų metų pradžioje. Tačiau pirmą kartą į automobilių sporto istoriją ji pateko dar prieš atidarymą. Trasą išsinuomavo “Napier” firmos lenktynininkas Selwynas Edge, norėdamas joje pasiekti naują pasaulio rekordą 24 valandų važiavime. Iki tol rekordas priklausė vienam amerikiečiui, per parą nuvažiavusiam 1764,56 km. Britas siekė ne tik viršyti šį pasiekimą, bet ir pasiekti vidutinį greitį, didesnį nei 60 mylių per valandą (96,6 km/h). Selwynas Edge, nors jį daug kas viešai išvadino fantazuotoju, kruopščiai pasirengė rekordiniam važiavimui. Be jo vairuojamo žaliai dažyto “Napier Sixty” su 7,75 litro darbo tūrio 6 cilindrų motoru, kartu į trasą turėjo išvažiuoti dar du tokie patys “nepirai” – baltas ir raudonas. Jų paskirtis – “diktuoti” važiavimo tempą ir prablaškyti lenktynininką jo 24 valandas truksiančio važiavimo žiedine trasa metu. S.Edge startavo 6 valandą vakaro, nes norėjo naktį važiuoti dar nenuvargęs. Per pirmą valandą jis nuvažiavo 70 mylių. Kai pradėjo temti, aplink trasą užsidegė 300 specialiai įrengtų prožektorių, kuriuos S.Edge rinko vos ne po visą šalį. Jų šviesoje lenktynininkas suko ratą po rato betonine “Brooklands” danga. Geriausias laikas – 72 mylios per valandą, lėčiausias – 61 mylia. Bevažiuojant nežinia iš kur atlėkęs akmuo sudaužė priekinį stiklą, lenktynininką permerkė prasidėjęs lietus, tačiau automobilis veikė kaip laikrodis, ir po 24 valandų S.Edge finišavo, nuvažiavęs 2545,4 kilometro vidutiniu 65,9 mylios per valandą (106 km/h) greičiu.

Rekordas iš karto sužadino susidomėjimą, tad liepos mėnesį į pirmąsias oficialiais lenktynes susirinko tūkstančiai žiūrovų. Įdomi detalė – automobiliai neturėjo šiandien įprastų starto numerių, vietoje to lenktynininkai ir mechanikai kaip kokie žokėjai, turėjo apsivilkti įvairiaspalves liemenes! „Brooklands” tapo visų britų, besidominčių automobilizmu, traukos centru – į kiekvienas lenktynes suvažiuodavo ne tik pasiturintys džentelmenai -automobilininkai ir emancipuotos damos, bet ir vidutinio sluoksnio atstovai, pradėję atrasti automobilio ar motociklo teikiamą malonumą, ir net proletarai…Arklių lenktynių savo populiarumu „Brooklands” dar neaplenkė, bet jo trauka buvo didžiulė.

Iš karto po pirmųjų startų vėl pasipylė skundai – aplinkiniai gyventojai tvirtino, kad “Brooklands” trasoje lenktyniaujančių automobilių išmetamosios dujos sunaikino apylinkėse visą aviečių derlių…Tačiau kur kas rimtesniu argumentu lenktynių priešininkams tapo automobiliu “Minerva” važiavusio lenktynininko Vincento Hermano žūtis – ratui lūžus, automobilis vertėsi ir prispaudė vairuotoją. Tačiau teisiškai valdžia nieko negalėjo padaryti – lenktynės vyko privačioje teritorijoje, tad uždrausti jų negalima. O savininkas, statybai išleidęs per 250 tūkstančių svarų, lyg erzindamas savo priešininkus, atidarė trasą visiems norintiems – tomis dienomis, kai “Brooklands” nebuvo lenktyniaujama, kiekvienas automobilininkas, sumokėjęs 10 šilingų, galėjo važinėti trasoje kiek nori. Pasakojama, kad naktimis trasoje pasirodydavo net motorizuoti džentelmenai, automobilių žibintų šviesoje šaudydavę į trasoje bėgiojančius kiškius…Tačiau “Brooklands” be pramogų pasiturintiems džentelmenams teikimo, turėjo praktinę reikšmę, tobulinant automobilio konstrukciją – joje savo naujus automobilius testavo “Rolls Royce”, “Daimler”, “Humber”, nes tik čia iš automobilių pavykdavo “išspausti” viską, ką jie gali. Naują trasą pastebėjo ir tie, kurie siekė pasaulio greičio rekordo. Jau 1909 lapkričio 8 dieną to meto autosporto legenda – Viktoras Hemery, vairuodamas “Blitzen-Benz”, viršijo magišką 200 km/h ribą – jo greitis siekė 202,691 km/h. Kai 1910 metais buvo nustatyta nauja rekordų registravimo tvarka – važiuoti reikėjo du kartus priešingomis kryptimis – naujo rekordo “Brooklands” laukė net 5 metus. Tik 1914 metų birželio 24 dieną L.G. Hornstedas tokiu pačiu “bencu” pasiekė vidutinį 199,714 km/h greitį.

Sėkmingą “Brooklands” veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Hughas Locke- Kingas atidavė trasą naudotis kariuomenei. Tik 1920 metais joje vėl sugaudė lenktyninių automobilių motorai. Pirmąsias lenktynes apleistoje, aptrupėjusiu paviršiumi trasoje laimėjo būsimasis pasaulio greičio rekordininkas Malcolmas Campbellas su senu 1914 metų modelio “Talbot”. Bet netrukus “Brooklands” trasoje pasirodė ir naujos kartos lenktyniniai bolidai, varomi lėktuvų variklių. Pirmuosius, panaudojęs 18 litrų darbo tūrio motorą “Manitou”, sukonstravo Louisas Coatalenas. Būtent su tokiu automobiliu 1922 metų gegužės 17 dieną Kenelmas Lee Guinessas, važiuodamas rekordiniu “Sunbeam” čia pasiekė naują pasaulio greičio rekordą – 215,244 km/h. Dar daugiau susidomėjimo susilaukė grafo Loui Zborowskio sukonstruoti monstrai su 23 litrų darbo tūrio motorais “Maybach”, skriedavę 177 km/h maksimaliu greičiu…”Brooklands” trasoje savo karjerą pradėjo ir išgarsėjo tokie tarpukariu garsūs britų lenktynininkai, kaip Kaye Donas, Sammy Davis, Woolfas Barnato, George Eystonas, Henris Birkinas, Parry Thomas, broliai Guinessai, Whitney Straightas. “Brooklands” buvo mėgiama “Bentley” lenktynių komandos, taip vadinamų “Bentley Boys”, starto vieta, čia pirmiausia buvo išbandomi „greičiausių pasaulio sunkvežimių (taip automobilius „Bentley” vadino amžininkas legendinis konstruktorius Ettore Bugatti) nauji modeliai.

Tačiau ketvirtojo dešimtmečio viduryje „Brooklands” tapo anachronizmu. Ji netiko naujiems „750 kilogramų” formulės „Grand Prix” automobiliams, skirtiems skrieti plokščioms trasoms su daugybe posūkių. Tarptautinės varžybos vis dažniau vykdavo naujose trasose – „Chrystal Palace” Londone ir Donningtone. Padėtį pataisė Malcolmo Campbello iniciatyva suprojektuotas ir 1937 metų gegužės 1 dieną atidarytas naujas vingiuotas žiedas, į kurį įkomponavo tik trečdalį senosios trasos. Šią naują, beje, siauresnę, trasą, pavadintą „Campbell circuit”, „pašventino” garsus to meto lenktynininkas Bira, su automobiliu „Maserati” tą dieną nugalėjęs inauguracinėse varžybose.

Lenktynės čia vyko iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, o tada istorija pasikartojo –„Brooklands” vėl perėmė kariškiai savo reikmėms. Karui pasibaigus, automobilininkai čia nebesugrįžo – naujiems automobiliams su jų didžiuliais greičiais reikėjo kitokių trasų. Apie buvusią “Brooklands” šlovę ir drąsius čia startavusius lenktynininkus primena 1957 metais atidengtas paminklinis akmuo – 4 metrų aukščio obeliskas su paprastu užrašu “Brooklands 1907 – 1939”.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU