Liucijus Suslavičius
Tikriausiai visi, nors kiek besidomintys pionieriškais automobilio laikais – XIX amžiaus pabaiga – bent kartą matė šią nuotrauką – keturi skrybėlėti vyrai senovinio sunkvežimio fone. Ant sunkvežimio šono užrašas: “G.Daimler.Canstatt.Württemberg”. Kiekvienoje vokiškoje knygoje paslaugiai paaiškinta – 1898 metais Gotlybas Daimleris (dešinėje), Vilhelmas Maybachas (kairiau) ir Valteris Lorencas (kairiame krašte) prie naujo 5 tonų sunkvežimio. Bet nuotraukoje aiškiai dominuoja ne šie trys barzdočiai, o žymiai jaunesnis už juos šviesiu kostiumu apsirengęs vyriškis atsegtu švarku ir į kelnių kišenes sukištomis rankomis. Kas jis? Atsitiktinis praeivis, panorėjęs įsiamžinti greta korifėjų? Ne, jo laikysena pernelyg savim pasitikinti! Ir pagrįstai – juk jis, nors ir jaunesnis, lygus jiems, automobilizmo pionieriams. O gal net ir pranašesnis, nes jo, inžinieriaus Boriso Grigorjevičiaus Luckio, sukonstruoti automobiliai bei vidaus degimo varikliai, ko gero, modernesni, nei gaminami “Daimler Motorgesselschaft” cechuose, galų gale, ir už nugaros stovintis sunkvežimis daugiau jo, B.Luckio, kūrinys, nei G.Daimlerio!
1865 metais Rusijos imperijos Taurijos gubernijos Berdiansko mieste gimusio Boriso Luckio neeiliniai sugebėjimai atsiskleidė jam mokantis Sevastopolyje, Konstantino realinėje mokykloje. Argi mokyklos direktorius kunigaikštis Uchtomskis būtų negabų moksleivį pasiuntęs valstybės lėšomis toliau mokytis į Miuncheno politechnikos institutą?
1886 metais gavęs Vokietijoje inžinieriaus diplomą, B.Luckis grįžta į Rusiją, kad, kaip jis pats rašė, “atlikti karinę prievolę”. Po karinės tarnybos jaunam inžinieriui iškilo dilema – ieškoti inžinieriaus vietos kokioje nors Rusijos gamykloje ar daryti karjerą Vokietijoje, kur jau užmegztos naudingos pažintys? Be to, Vokietijoje daug dirbama, tobulinant nesenai išrastus vidaus degimo variklius, kurie jį labai domino, gi Rusijoje dar vyravo garo mašinos. Aišku, B.Luckis pasirinko Vokietiją. Jis grįžta į Miuncheną, kur iš karto gauna vietą Lapdeso mašinų gamybos kompanijoje. Energingai ėmęsis darbo, jaunas rusų inžinierius sukonstruoja modernizuotą dujinį variklį, kuris 1888 metais pristatomas Miuncheno parodoje ir iš kart sudomina verslininkus. Licenciją gaminti B.Luckio konstrukcijos variklius nusiperka “Koeber Eisenwerke”, ir B.Luckis išvyksta organizuoti variklių gamybą į Hamburgą. 1890 metais jis vėl grįžta į Pietų Vokietiją stambiausios šiame regione variklių gamyklos “Nurnberger Maschinenbau” vyriausiuoju inžinieriumi. Jam tik 25 metai, o jis jau žinomas ir vertinamas specialistas, kurio paslaugomis (ir žiniomis) siekia pasinaudoti ne viena firma. Gi B.Luckis domisi ne pinigais, o profesiniu tobulėjimu. Tad jis mielai priima savo firmos šeimininkų pasiūlymą užsiimti automobilių konstravimu. Jiems – o tai pradžioje triciklai, o vėliau lengvi automobiliukai – B.Luckis konstruoja originalius 1 ir 2 cilindrų 2,5-4 AG galios variklius, užvedamus iš vairuotojo vietos specialia svirtimi. Su šiais varikliais B.Luckio automobiliai išvysto 40-45 km/h. Be to, jo 1897 metais Berlyne įsteigtas inžinerinis – konstravimo biuras teikia konstravimo paslaugas tuo metu besikuriančioms automobilių firmoms “Argus”, GfA, “Stoewer”. GfA netgi gamino B.Luckio konstrukcijos krovininius automobilius ir autobusus.
Jis ima bendradarbiauti ir su G.Daimleriu bei V.Maybachu, užsiima krovininių automobilių konstravimu. Antra vertus, rusų inžinierius nori išlikti nepriklausomas nuo ,,Daimler”, tad lygiagrečiai jis sukonstruoja kelis elektromobilių modelius. Krovininis variantas, skirtas Vokietijos paštui, nuo 1899 metų gaminamas serija! Tais pat metais Berlyno parodoje jo automobiliai pripažįstami geriausiais, ir B.Luckiui iškilmingai įteikiamas parodos “Grand Prix”.
Išgarsėjęs Vokietijoje, konstruktorius neužmiršta tėvynės. Per Rusijos karinį atašė Berlyne kunigaikštį Jengalyčevą jis kreipiasi į Karo ministeriją, siūlydamas … savaeigį pabūklą sumontuotą ant sunkvežimio. 1900-ji ir savaeigė artilerija! Armija pagaili 4000 rublių, bet Rusijos jūrininkus sudomina sunkvežimiai. 1901 metais Peterburge B.Luckis demonstruoja savo automobilius Rusijos carui Nikolajui II-jam. Tiesa, tai padeda parduoti vos vieną sunkvežimį. Bet energingas inžinierius nenusimena.Vokietijoje jis įkuria firmą AMG, kurios automobiliams panaudoja G.Daimlerio ir V.Maybacho patentuotus sprendimus. Bet toks jo poelgis visai nekliudo ir toliau palaikyti gerus santykius su G.Daimleriu. Jis tarpininkauja Rusijos firmai “Lessner” įsigyjant licenciją “Daimler” automobiliams gaminti.
Be automobilių, B.Luckis užsiima vidaus degimo variklių pritaikymu laivams. Dar 1904 metais jis pastato motorinį katerį su 50 AG varikliu, o 1907 metais pagal jo projektą Vokietijoje pagaminamas tuo metu išskirtinis 6000 AG/400 aps./min. 12 cilindrų variklis minininkui “Vidnyj”. Dar po metų sensacija tampa kateris “Carica” su 500 AG varikliu, laimėjęs du prizus lenktynėse Bodeno ežere. Sekantis B.Luckio susidomėjimo objektas – aviacija. 1910 metais išradėjas surengia savo lėktuvo demonstraciją Rusijos imperijos valdžios atstovams.
1913 metais jis sukonstruoja ir pagamina dar tobulesnį lėktuvą su 6 cilindrų 150 AG varikliu, aišku, savos konstrukcijos, galintį skristi maksimaliu 137 km/h greičiu ir per 7,5 minutės pakylančiu į 1125 metrų aukštį. Norėdamas įtikinti kariškius savo skraidančiojo aparato privalumais, B.Luckis pasiunčia jį į tuo metu tolimą skrydį Berlynas-Peterburgas, ir tik maitinimo sistemos defektas sukliudė sėkmingai pasiekti tikslą.
Šie B.Luckio gyvenimo ir inžinerinės veiklos faktai rodo, kad jis tikrai buvo lygus su kitais XIX ir XX amžių sandūroje gyvenusiais ir kūrusiais automobilių, lėktuvų, vidaus degimo variklių konstruktoriais. Rusija gali didžiuotis šiuo savo sūnumi ir pagrįstai teigti, jog jis nusipelno vietos automobilio pionierių gretose.
Kūrybinė talentingo inžinieriaus veikla staiga nutrūko, o jo verslas buvo sužlugdytas tą dieną, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Berlyno policininkai atvyko suimti priešiškos valstybės pavaldinio – juk B.Luckis, nors daug metų gyveno ir dirbo Vokietijoje, niekados neatsisakė Rusijos pilietybės. Jis pasipriešino pareigūnams ginklu, buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu ir 4 metus išsėdėjo Špandau kalėjimo kameroje. Jo likimą po karo gaubia nežinia. Neaišku, kuo B.Luckis užsiėmė, netgi kada mirė – vieni kaip mirties datą mini 1920-sius, kiti – net 1929-sius metus.