Čarlzas Ketteringas – Visapusiškas automobilizmo genijus (LT)

Liucijus Suslavičius

Kuo toliau praeityje lieka pionieriški automobilizmo laikai, tuo mažiau prisimename tuos, kurie padėjo automobiliui iš bearklės karietos virsti visiems prieinama masine transporto priemone. Gerai, jei tų automobilizmo pionierių vardai įamžinti firmų ar automobilių pavadinimuose, kaip K. Benzo, G. Daimlerio, H.Fordo, F. Porsche ir kai kurių kitų. O tie, kurie prie automobilio tobulinimo prisidėjo ne mažiau, bet neįkūrė savo firmų ar pavadino jas ne savo vardu, šiandien jau beveik užmiršti. Tarp jų – ir amerikietis Čarlzas Frenklinas Keteringas (Charles Franklin Kettering, 1876-1958)- viena ryškiausių ir kūrybiškiausių asmenybių JAV automobilių gamybos istorijoje. Gimęs atkampioje fermoje Ohajo valstijoje, tik užbaigęs vidurinę, jis ėmė dirbti vietinės mokyklos mokytoju Tačiau mokytojo karjera jo neviliojo – 1896 metais Keteringas įstojo į Wusterio koledžą, kur pagarsėjo kaip itin atidus studentas. Deja, pablogėjus regėjimui, jam teko nutrukti mokslus. 1898 metais jis vėl pradeda mokytis, šį kartą Ohajo valstijos technikos mokykloje. Ir vėl dėl prasto regėjimo tenka pasitraukti – Keteringas negali įskaityti smulkiu šriftu parašytų vadovėlių. Seka keli uždarbiavimo metai ir vėl naujas bandymas siekti aukštojo mokslo, šį kartą pasibaigęs sėkmingai – atkakliam vaikinui 1904 metais įteikiamas inžinieriaus – elektriko diplomas. Persikėlęs į Daytoną, jau išgarsėjusį aviacijos pradininkų brolių Wrightų dėka, jis nesunkiai gauna darbą Nacionalinio mokesčių registro padalinyje.Ir padaro pirmą rimtą išradimą – sukonstruoja elektrinę pavarą rankiniam kasos aparatui. Tai jį išgarsina, o taip pat ima plaukti pinigai už patentą. 1907-siais kartu su registro vadovu Edvardu Deedsu jis imasi savo verslo ir atidaro firmą, pavadintą „Dayton Engineering Laboratories”, vėliau tapusią žinoma DELCO pavadinimu.

Užsitikrinęs ateitį, jaunasis inžinierius vedė ir išvyko į povestuvinę kelionę prie Niagaros krioklio. Ir štai čia Č.Ketteringas pirmą kartą iš arti susidūrė su automobilistus tuo metu kamavusiomis problemomis – pabandęs padėti vyriškiui, kurio automobilio variklis niekaip nenorėjo užsivesti, jis greit susigaudė uždegimo sistemos gedime ir pačiam sau netikėtai labai lengvai pašalino gedimą, o laimingas automobilio savininkas pavėžino jaunąją porą automobiliu. Taip atsitiktinumas pakreipė talentingo inžinieriaus gyvenimą nauja linkme. Susidomėjęs automobilių elektros įranga, jis mielai ėmėsi iš „Cadillac” firmos, kuriai vadovavo H. Lelandas, gauto užsakymo sukurti patikimą uždegimo sistemą, kuri galėtų pakeisti tuo metu visuotinai naudotą uždegimą su baterija ir magnetu. Priėjęs prie problemos moksliškai, Ketteringas išsiaiškino, jog garantuotam degiojo mišinio uždegimui cilindre reikalinga stipri (arba „riebi”, kaip vadino jis pats) kibirkštis. Per trumpą laiką jis sukonstravo akumuliatorinę uždegimo sistemą su žemos įtampos srovės pertraukėju, indukcine rite, aukštos įtampos srovės paskirstytoju bei akumuliatoriaus pakrovimo sistema, tokią, kokią tebenaudojame dar ir šiandien. Turėdamas pakankamai galingą elektros srovės šaltinį, išradėjas „lyg tarp kitko” sukūrė ir patikimą elektrinio apšvietimo įrangą automobiliams. Jo išradimas buvo užpatentuotas ir pradėjo sparčiai plisti, atnešdamas Ketteringui nemažas pajamas, kurias jis investavo į savo firmos plėtimą.

Kitą itin svarbų išradimą Ketteringas padarė po to, kai 1910 metais Detroite jam teko būti tragiško atsitikimo liudininku. Miesto gatvėje užgesus moters vairuojamo automobilio varikliui, kartu su Ketteringu buvęs autopramonininkas Baironas Carteris pasišovė jai padėti. Jis paslaugiai suktelėjo užvedimo rankeną, bet dėl per ankstyvo degimo alkūninis velenas pasisuko atgal ir atšokusi rankena sutraiškė Carteriui ranką. Sužeistasis po kelių dienų mirė nuo kraujo užkrėtimo. Nenorėdamas, kad tokios nelaimės kartotųsi ateityje, išradėjas skubiai ėmėsi darbo. Jo sukonstruotas 5 kW galios elektros varikliukas per kelias sekundes paleisdavo variklį, o po to automatiškai išsijungdavo. Šio 1911 metais pristatyto išradimo reikšmė buvo kur kas didesnė, nei manė pats Ketteringas – juk elektrinio starterio dėka užvesti automobilį galėjo ne tik stiprūs vyrai, bet ir moterys, kas iš karto praplėtė automobilininkų ratą. Firma „Cadillac”, tuo metu jau įėjusi į koncerną „General Motors”, 1912 metais pirmoji tarp gamintojų pradėjo komplektuoti visus išleidžiamus automobilius elektriniais starteriais. Tai padėjo „Cadillac” antrą kartą istorijoje gauti Britanijos automobilių klubo įsteigtą Tomo Dewaro vardo premiją už pasiektą didžiausią pažangą automobilių konstravimo srityje.

1916 metais „General Motors” už tada didžiulę sumą – 9 milijonus dolerių- nuperka DELCO, o Č. Ketteringas tampa „General Motors” tyrimų laboratorijos vadovu, o nuo 1920 metų – ir koncerno viceprezidentu. Tačiau aukštos pareigos nepakeitė išradėjo charakterio. Jis domisi viskuo ir viską stengiasi patobulinti. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su Orwillu Wrightu ten pat Daytone įkuria aviacinę firmą „Dayton-Wright Airplane Co”, kuri gamina naikintuvus. Ketteringas patobulina aviacinį variklį „Liberty”, sumontuodamas naują labai patikimą uždegimo sistemą, kurią, aišku, tiekia DELCO. Karo pabaigoje savo iniciatyva nenurimstantis išradėjas sukuria „skraidančią bombą” – šiuolaikinių valdomų sviedinių ir bombų prototipą! Ketteringą kažkodėl erzino variklių aušinimas skysčiu. Jis įtikino tuometinį „General Motors” prezidentą, kad oru aušinami varikliai pranašesni, ir 1920 metais gavo jo „palaiminimą”sukurti populiariausiai koncerno markei „Chevrolet” oru aušinamą keturių cilindrų motorą. Po poros metų toks variklis su efektyviai nuvedančiomis šilumą varinėmis cilindrų aušinimo briaunomis buvo parengtas gamybai. 1923 metų modelio „ševrolė” buvo pradėti komplektuoti Ketteringo varikliais, bet pagaminus vos 759 variklius, gamyba sustojo – automobiliai nuolat gesdavo, klientai pradėjo reikalauti sugražinti jiems pinigus. Pakeitus variklį tradiciniu, visos problemos dingo„kaip ranka nuimtos”, tad Ketteringas ne be pagrindo įtarė „Chevrolet” inžinierius sabotažu, siekiant neleisti naudoti „svetimos” konstrukcijos variklį.

Bet išradėjas dėl šios nesėkmės graužėsi neilgai, nes jam teko spręsti naują problemą – variklių galiai augant, automobilininkai pradėjo skųstis detonacija cilindruose. Tuo pasinaudoję senoviškų uždegimo sistemų gamintojai pradėjo kampaniją prieš Ketteringo sukurtą DELCO uždegimo sistemą. Aišku, jis negalėjo likti nuošalyje ir vėl visa galva pasinėrė į problemos nagrinėjimą. Gana greit jis nustatė, kad uždegimo sistema čia niekuo dėta. Pasigaminęs eksperimentinį variklį su kvarco langeliu galvutėje, jis vizualiai stebėjo degimo proceso eigą ir registravo slėgio degimo kameroje kitimą. Kartu su savo bendradarbiu Tomu Midgėjumi jam pavyko nustatyti, kad detonacija cilindre kyla dėl benzino dalelių nevienodo dydžio – mažesnės įkaista ir užsidega greičiau, gi stambesnės vėluoja, ir būtent tai sukelia detonaciją. Ketteringo idėja kaip suvienodinti degimo greitį, buvo labai paprasta – reikia nudažyti benzino daleles tamsiai, jos geriau sugers šilumą ir greičiau užsiliepsnos. Benzino dažymui jis panaudojo jodą. Ir detonacija iš tikrųjų baigėsi! Bet jodas sukėlė variklio detalių koroziją ir buvo brangus. Toliau eksperimentuodami, abu išradėjai atrado idealų antidetonatorių – dar nuo 1853 metų chemikams žinomą tetraetilšviną. Tai buvo, kaip pasakytume šiandien, „prasiveržimas” – dabar konstruktoriai galėjo didinti automobilių variklių suspaudimo laipsnį ir didinti jų alkūninio veleno sūkius, tuo pačiu didindami jų galią. Tuo pat metu Ketteringas sugalvojo ir ėmė naudoti šiandien visiems automobilininkams žinomą sąvoką „oktaninis skaičius” benzino antidetonacinėms savybėms įvertinti. Dar vienu Č.Ketteringo tyrimų objektu tapo…dažai. Jie trukdė automobilių gamybos procesą, nes lėtai džiuvo. Užmezgęs ryšius su chemijos koncerno „Du Pont” laboratorijomis, jis ėmė ieškoti būdų, kaip pagerinti dažymo pneumatiniu pulverizatoriumi technologiją.Tuometiniai nitrodažai gerai purškėsi tik būdami labai praskiesti, bet tada jų sluoksnis buvo plonytis ir netvirtas. O dažus sutirštinus, jie sutirštėdavo dar pulverizatoriuje. Padėjo atsitiktinumas – vieną kartą išradėjas susidomėjo šalia laboratorijos besivoliojančia statine su celiuliozės mase, skirta kino juostoms gaminti. Chemikai ją išmetė, nes masė kažkodėl nenorėjo stingti. Ketteringas suvokė – tai gali būti kaip tik jo ieškoma medžiaga. Bet prireikė net trijų metų, kol iš šios brokuotos celiuliozės jam pavyko sukurti visą gamą greit džiūstančių įvairiausių spalvų dažų automobiliams. Šiuos dažus automobilių gamintojai naudojo gerus 50 metų, iki sintetinių emalių pasirodymo.

„General Motors” laboratorijos Flinte Č.Ketteringo dėka tapo koncerno darbuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo centru, išugdė dešimtis gabių inžinierių. Pats Ketteringas konstravo viską – nuo šaldytuvų iki inkubatorių neišnešiotiems kūdikiams. Todėl jo vardu užregistruotų patentų skaičius visose srityse viršija tris šimtus.

Čarlzas Ketteringas buvo ne tik elektrotechnikas, chemikas ir inžinieriusmechanikas. Jis rimtai domėjosi medicina, filosofija, kitais humanitariniais mokslais, mokėjo kelias kalbas. Amžininkai prisimena, kad genialusis išradėjas piešė ir rašė abiem rankomis, sugebėjo vienu metu rašyti du skirtingus tekstus, ir vienodai greit iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią bei atvirkščiai ir net „veidrodiniu” raštu! Jis buvo humanistas ir filantropas, 1948 metais kartu su A.Sloanu įkūręs Vėžio ligų tyrimo institutą. Įvertinant jo nuopelnus, 1998 metais „General Motors” Inžinerijos ir vadybos institutas pavadintas Č. Ketteringo vardu. O universaliojo XX amžiaus genijaus atminimas įamžintas „Automobilių pramonės šlovės salėje” Detroite.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU