MAŽASIS “CITROEN” VISUREIGIS
Liucijus Suslavičius
Mažalitražis automobilis “Citroen 2CV”, Prancūzijoje vadinamas paprasčiausiai “de švo”, o visame likusiame pasaulyje dažniausiai pramintas tiesiog “ančiuku” dėl charakteringo išilginio siūbavimo, važiuojant per nelygumus, šiandien turi jau ne tiek transporto priemonės, kiek kultinio automobilio statusą. “Ančiukai” yra būtinu dažno autošou elementu, jie stovi muziejuose ir net restoranuose (matėte “2CV” trečiajame prekybos centro “Europa” aukšte?”). Bet ilgametėje šio paprasto ir kiek juokingo automobilio su opoziciniu dviejų cilindrų oru aušinamu varikliuku istorijoje būta ir labai netikėtų posūkių, nemažai nuo bazinio modelio daugiau ar mažiau besiskiriančių modifikacijų.
Viena jų žinoma tik prisiekusiems markės su dviem ševronais priekyje gerbėjams – tai padidinto pravažumo automobilis “Citroen 2CV 4X4 Sahara”, sukurtas 1958, gamintas iki 1966 metų pabaigos (pagaminta 694 vienetų) ir eksploatuotas, kaip matyti iš jo pavadinimo, beveik išimtinai tuo periodu buvusiose Prancūzijos įtakoje Šiaurės Afrikos šalyse. Šeštajame – septintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose prancūzai čia aktyviai eksploatavo naudingųjų iškasenų telkinius, siurbė naftą, statė pramoninius ir energetinius objektus, strateginius kelius. Statybininkams ir geologams, dirbusiems šiame regione, būtinai reikėjo didelio pravažumo automobilių. Bet Prancūzijoje šeštajame dešimtmetyje nėra civilinės paskirties visureigių, tik seni JAV armijos “viliai” ir “dodžai”, atviri kariniai džipai “Hotchkiss” ir “Delahaye”, o nei japonai, nei rusai dar nesukonstravo masiniam vartotojui skirtų “nivų”, “padžerų” ar “vitarų”. Pagunda pabandyti užimti laisvą nišą rinkoje buvo didelė, tik va, “Citroen” firma patyrimo kurti visureigius neturi, kaip kad gamyboje nėra ir tinkamų jiems agregatų. Bet yra informacija apie dar prieš karą sukurtą 4X4 tipo automobilį, kuriam “Vidal und Sohn” firmos konstruktoriai sėkmingai panaudojo tokį pat silpnutį dviejų cilindrų variklį – “Tempo 1200”. Mat, vokiečiai į vieną automobilį “sukišo” net du variklius – vienas varė priekinius, kitas – galinius ratus. Varikliai galėjo dirbti kartu sinchroniškai arba po vieną, taip užtikrindami ir ekonomiškumą, ir pakankamą galią, ir neblogą patikimumą. Tiesa, konstrukcija buvo velniškai sudėtinga, bet juk tai buvo ne masinis produktas, be to, skirtas kariškiams. “Citroen” ryžosi pasinaudoti 20 metų senumo idėja, nes turėjo serijinį modelį, kuris tiko tokiam perdirbimui – “Citroen 2CV”. Be abejo, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą sumanyta jo konstrukcija neblizgėjo naujumu – automobilis turėjo ne laikantįjį kėbulą, o dėžinį rėmą, prie kurio tvirtinami važiuoklės mazgai, o iš viršaus uždedamas iš plonos skardos pagamintas keturių durų kėbulas su suvyniojamu medžiaginiu stogu. Užtat kurtas pagal keistai skambantį lozungą “Vežant skersai arimo pintinėlę su kiaušiniais, nė vienas neturi sudužti” šis “sitroenas” turi tikrai nepakartojamą nepriklausomą visų ratų pakabą. Joje išilginės priekinio bei galinio tiltų pakabos svirtys trauklėmis sujungtos su rėmo šonuose sumontuotomis horizontaliomis cilindrinėmis spyruoklėmis, kurios ratams judant aukštyn – žemyn tai suspaudžiamos, tai ištempiamos. Pakaba labai elastinga, todėl automobilis iš tikrųjų gali važiuoti per nelygumus be smūgių, o tik stipriai siūbuodamas. Kaip minėta, “2CV” ypatumas – itin mažas nuosavas svoris. Standartinis modelis su 425 kūb.cm 12 AG varikliu, per keturlaipsnę pilnai sinchronizuotą pavarų dėžę varančiu priekinius ratus, sveria vos 490 kilogramų, tačiau jo salonas savo erdvumu nenusileidžia visa klase didesniems automobiliams. “2CV” lengvas, bet jo variklis silpnas, tad maksimalus automobilio greitis – tik 78 km/h, o ir įveikti rimtesnę bekelę mažajam “sitroenui” sunku. Sumanę paversti šį automobilį visureigiu, prancūzai, daug negudraudami, ėmė ir į “2CV” bagažinę įkomponavo lygiai tokį patį, kaip jau buvo priekyje, plokščią variklį, tikusį šioje vietoje taip, lyg bagažinė būtų jam specialiai suprojektuota, su pavarų dėže ir ratų pavara. Galinio pavaros agregato konstrukcija net supaprastėjo, nes galima buvo atsisakyti vairavimo mechanizmo – prancūzai nesusigundė visureigyje “Tempo” panaudota visų keturių ratų vairavimo sistema. Jie puikiai žinojo, jog bekelėje ši net keliuose prieškariniuose vokiškuose visureigiuose naudota sistema tik kliudo, didindama pasipriešinimą riedėjimui. Juk posūkyje kiekvienas iš keturių ratų juda savo vėže. Sumontavus antrą variklį ir didesnės talpos benzino baką, nuosavas automobilio svoris padidėjo, bet ir toliau buvo rekordiškai mažas – tik 640 kilogramų, tad svarbiausi dinaminiai parametrai nepablogėjo. Gamintojas forsavo visureigiui skirtą variklį iki 14 AG/3500 aps/min, tad bendra abiejų variklių galia pasiekė 28 AG. Bandymų metu “Citroen 2CV 4X4” žvaliai ropštėsi į 40 procentų įkalnę, vikriai manevravo smėlynuose. Beje, gamintojas rekomendavo siaurose 155x400X dydžio padangose palaikyti vos 0,7 atmosferos slėgį tiek važiuojant asfaltu, tiek bekele.
Pavaros konstrukcija leido važiuoti tiek su vienu, tiek su abiem veikiančiais varikliais. Išcentrinė “2CV” sankaba neleidžia varikliams “uždusti”, kai dėl pasipriešinimo judėjimui iki minimumo sumažėja variklių alkūninių velenų sūkiai. Kiekvienas variklis turi savo uždegimo sistemą ir todėl prietaisų skydelyje yra dvi uždegimo spynelės. Sankabų, kaip minėta, junginėti nereikia, o variklių darbas ir pavarų dėžių junginėjimas sinchronizuoti mechaniškai. Iš išorės dvimotorį “2CV” nesunku atskirti pagal ant priekinio variklio gaubto specialioje įduboje diržais pritvirtintą atsarginį ratą bei tik šio modelio žinovams pastebimą pakeistą galinių ratų sparnų formą, kėbulo spalva nudažytą buferį. Automobilio bazė – 2400 mm, provėža – 1260 mm, matmenys – 3780x1480x1600 mm.
Dauguma dvimotorių “de švo” pateko į Šiaurės Afriką, kur jais važinėjo geologai ir naftos verslovių darbuotojai. Net palyginti siauros padangos nekliudė jiems patikimai įveikti smėlynus ir kitas kliūtis. Kadangi naujoji 4×4 modifikacija turėjo labai nedaug originalių, nenaudojamų standartinėje versijoje detalių, “Sahara” surinkimas vyko ant to paties konvejerio kaip ir bazinio modelio, o visas svarbiausias dalis nesunkiai rasdavai pas bet kurį “Citroen” atstovą ar remonto dirbtuvėlėje net pačiame atkampiausiame Afrikos miestelyje. Neįprastų dvimotorių automobilių gamyba buvo sustabdyta ne dėl jų konstrukcinių trūkumų, o todėl, kad rinkoje pagaliau pasirodė nauji klasikinės konstrukcijos visureigiai, galingesni, galintys pervežti didesnį krovinį, turintys universalesnį kėbulą, tad originalusis “Citroen” nebebuvo reikalingas.
Išliko labai nedaug šių įdomių automobilių, bet pati idėja tebegyvuoja – visai nesenai kartu su “Citroen” PSA grupę sudaranti “Peugeot” pademonstravo dvimotorį konceptualų visureigį “Hoggar”, varomą dviejų “Peugeot HDI” serijos dyzelių, kurių suminis galingumas – net 360 AG.