Condor istorija (LT)

„Condor” istorija

Liucijus Suslavičius

Renkantys oro pašto ar bendrai su aviacine tematika susijusius pašto ženklus tikriausiai žino

1944 metais Vokietijoje šios šalies oro pašto 25 metų jubiliejaus proga išleistą žalios spalvos ženklą, vaizduojantį didelį keturmotorį lėktuvą, skrendantį virš oro uosto pastato. Ar niekada nekilo noras sužinoti, kokį lėktuvą nupiešė dailininkas? Tiesą sakant, tam, kas žino aviacijos istoriją, toks klausimas didesnės problemos nesukelia – aišku, kad 1944 metais ženkle galėjo būti vaizduojamas tik vokiškas lėktuvas. O čia jau rinktis beveik nėra iš ko – karo metais vokiečiai teturėjo vos du modernius keturmotorius lainerius – „Junkers G-90″ ir „Focke Wulf FW 200″. Kadangi „junkersas” turėjo originalios konstrukcijos uodegą su dviem vertikaliais vairais, o „fokevulfas” – klasikinio tipo uodegą, tai abejonių nelieka – pašto ženkle būtent pastarasis.

Bet pradėkime istoriją iš pradžių, t.y. nuo 1936-ųjų. Būtent tų metų pavasarį firmos

„Focke Wulf” vyriausiasis konstruktorius Kurtas Tankas pasiūlė aviacijos bendrovei „Lufthanza” transatlantiniams skrydžiams skirto keturmotorio avialainerio projektą. Tuomet dauguma naujų civiliams vartotojams skirtų lėktuvų buvo tik karinių lėktuvų modifikacijos, o K.Tankas siūlėsi sukurti grynai civilinės paskirties lėktuvą. Konstruktoriui buvo labai svarbus pirmojo po daugelio metų vokiško keleivinio lainerio įvaizdis, todėl jam buvo suteiktas ir „apvalus” indeksas – 200 – ir dar atskiras vardas – „Condor”.

Pirmasis lainerio prototipas pakilo į orą 1937 metų liepos 27 dieną, praėjus dvylikai mėnesių ir vienuolikai dienų nuo kontrakto su „Lufthanza” pasirašymo. Tai buvo modernus metalinis lėktuvas su įtraukiama važiuokle ir kevalinės konstrukcijos liemeniu 23.84 m ilgio ir

32.84 m sparnų pločio lėktuvą, svėrusį 10952 kilogramus (starto svoris – 17.5 tonos), varė 4 amerikietiški „Pratt and Whitney” firmos varikliai „Hornet S1E-G” (760 AG, startinė galia – 875

AG).Lėktuvas buvo projektuojamas dviem variantais: vienas – 26 keleiviams ir 4 įgulos nariams, o antras – tolimiems skrydžiams, su 9 vietų salonu, 5 įgulos nariais ir dideliu, paštui skirtu bagažo skyriumi.

„Nulinės” serijos „Focke Wulf 200 A-01″ 1938 metais atliko rekordinį skrydį Berlynas – Kairas ir atgal, pasiekęs jo metu didžiausią 360 km/h greitį. Šiaip jau „Kondoro” maksimalus greitis idealiomis oro sąlygomis buvo 395 km/h, didžiausias pakilimo aukštis – 7500 metrų, o priklausomai nuo krovinio jis galėjo nuskristi 3,7 – 4,5 tūkstančio kilometrų vieną kartą pripildęs degalų bakus.

Norint sudominti potencialius užsakovus, demonstraciniai ir rekordiniai skrydžiai vyko vienas po kito. Tų pat metų rugpjūčio 10 dieną pakilo pats pirmasis prototipas FW 200 V-1

„perginkluotas” jau Vokietijoje pagamintais varikliais BMW 132L (amerikietiško „Hornet” licenzijinis variantas), kurių nominali galia buvo padidinta iki 800 AG. Jis pakilo iš Staakeno aerodromo prie Berlyno ir po 24 valandų 36 minučių skrydžio nusileido Niujorke. 6371 kilometro atstumą „Kondoras” įveikė vidutiniu 255 km/h greičiu, nes pūtė priešpriešinis vėjas. Namo lėktuvas parskrido greičiau – per 19 valandų 55 minutes (vidutinis greitis – 321 km/h). Tačiau dar buvo maža – tas pats lėktuvas 1938 metų lapkričio 28 dieną išskrido į Tokiją, pakeliui nutūpdamas Basoje, Karačyje ir Hanojuje. 13844 kilometrai buvo įveikti per 46 valandas 18 minučių, vidutiniu

330 kilometrų per valandą greičiu. Sužavėti lėktuvo parametrų, japonai pasirašė kontraktą 5

„Kondorams”, tiesa, ne civiliniams, o žvalgybiniams. Deja, FW 200 V-1 namo nesugrįžo – skrendant atgal, prie Filipinų netikėtai sugedo varikliai, ir „Konkordas” tūpė į vandenyną. Įgula išsigelbėjo, o lėktuvas nuo tada tebeguli dugne…

„Lufthanza” iki karo pradžios gavo tik 4 „nulinės” serijos „Condor”, o trečiasis iš bandomųjų FW 200 V-3, pavadintas „Immelmann” vardu, tapo asmeniniu A.Hitlerio lėktuvu. Nors vėliau „Lufthanza” gavo dar kelis FW 200 B-2 modifikacijos „Kondorus”, daugiau kaip keturių

lėktuvų vienu metu ji taip ir neturėjo. 1945 metų pradžioje iš jų visų liko tik vienas. Jis balandžio 14 dieną atliko paskutinį reguliarų „Lufthanzos” skrydį iš Barselonos į Berlyną. Po savaitės, skrisdamas atgal su Generalinio štabo darbuotojais ir dokumentais, lėktuvas dingo be žinios. Po dešimties metų apdegusio „Kondor” liekanos buvo aptiktos Bavarijos Alpėse…

Labai nedaug šio tipo lėktuvų pateko į užsienį. Pirmuosius du FW 200A įsigijo Danijos aviacijos bendrovė DDL. Danų „Kondorai” skraidė iš Kopenhagos į Londoną ir Amsterdamą. Karui prasidėjus vienas atsidūrė Londone, buvo perduotas britų aviacijos bendrovei BOAC, tačiau 1941 metais per vokiečių aviacijos antskrydį buvo sunaikintas. Antras kažkaip

„išgyveno” karą ir 1945-aisiais vėl ėmė skraidyti į Londoną, kur 1946 metais pateko į avariją ir buvo nurašytas.

1939 metais dar du FW 200A išskrido į Braziliją, kur juos eksploatavo oro linijų

bendrovė „Syndicato Condor”. 1947 metais brazilai susidėvėjusius „Kondorus” nurašė.

Tad „Condor” tarnyba taikiuose maršrutuose buvo neilga, neįspūdinga, šio lainerio, tiesą sakant niekas ir neprisimena. Užtat iki šiol pasakojamos legendos apie Luftvafės „kondorus”.

Dar prieš karą gautas japonų užsakymas paskatino sukurti karinį FW 200 variantą. Kurtas Tankas suprojektavo aptakią gondolą po fiuzeliažu, kurioje buvo sumontuoti kulkosvaidžiai MG-15. Projektas pravertė, kai prasidėjo karas. „Luftwaffe” staiga susigaudė, jog neturi kovos lėktuvų, galinčių pulti laivų konvojus toli vandenyne, ir aviacijos maršalas HermanasGeringas davė nurodymą perdirbti „Condor” į tolimąjį žvalgybinį bombonešį. K.Tankas sukuria modifikaciją FW

200C, turinčią sustiprintus atskirus mazgus, naujus variklių gaubtus, o po fiuzeliažu – ilgą nesimetriškai link dešiniojo šono pastumtą gondolą ginkluotei. Virš fiuzeliažo iškilo priekinis ir galinis bokšteliai su 7.9 mm kulkosvaidžiais, tokie pat kulkosvaidžiai buvo „papilvės”gondoloje. Gondolos priekyje papildomai įrengtas 20 mm automatinis pabūklas „Oerlikon”. Po varikliais ir ant specialių pilonų galima buvo pakabinti 250 kilogramų aviabombas. C serijos „Kondorus” gavo 40- oji eskadra, iš pradžių besibazavusi Danijoje, vėliau – Biskajos įlankos pakrantės aerodromuose. Jie ėmė „medžioti” į Angliją plaukiančius laivus. Pakilę Prancūzijoje, lėktuvai dideliu lanku apskrisdavo Angliją, pakeliui atakuodami pastebėtus laivus, ir tūpdavo Norvegijoje, Trondheime. Nuo 1940 metų rugpjūčio 1-osios iki 1941 metų vasario 9-osios 40-osios eskadros „Kondorai” paskandino 85 laivus! Jų bendras tonažas – 363 tūkst. tonų! Didžiausias tarp jų buvo keleivinis

42300 BRT laineris „Empress of Britannia”.

Štai tada šiuos lėktuvus Anglijos premjeras Vinstonas Čerčilis, netgi pavadino

„Atlanto rykšte”, nors Vokietija per visą karą pagamino vos 270 „Kondorų”. Karinė eksploatacija išryškino taikią lėktuvo prigimtį – staigiai manevruojant oro mūšyje, deformuodavosi sparnai ir fiuzeliažas, tūpiant lūždavo sparnų lonžeronai (lėktuvo šasi rėmėsi į juos), neretai lūždavo ir fiuzeliažas. Lengvai pažeidžiamos benzino magistralės buvo po sparnais, o šarvuotą krėslo atlošą turėjo tik pirmasis pilotas. Kiti 6 įgulos nariai visiškai nebuvo apsaugoti nuo kulkų.

Patyrę skaudžių nuostolių, sąjungininkai sustiprino transatlantinių konvojų aviacinę priedangą. 1941 metais pasirodė eskortiniai lėktuvnešiai, ore ėmė patruliuoti sunkiai ginkluoti amerikietiški keturmotoriai B-24 „Liberator”, kurių greitis buvo didesnis nei „Kondoro” gerais 120 km/h. Rezultatas buvo liūdnas – 1941 metų gruodį britai numušdavo vos ne visus virš konvojų pastebėtus FW 200. „Luftwaffe” vadovybė buvo priversta uždrausti „Kondorų” ekipažams atakuoti laivus ir apsiriboti žvalgyba iš oro.

Anglų aviacija ne tik medžiojo „Kondorus”, bet ir subombardavo „Focke Wulf” gamyklas. Keturmotoris lėktuvų gamybą teko perkelti į „Blohm und Voss”firmos įmones. 1941 metais prasidėjo modifikacijos 200C-3 su gerokai galingesniais varikliais „BMW Bramo 323 R2″ gamyba. Devynių cilindrų oru aušinamos „žvaigždės” išvystydavo 940 AG. 1000 AG su forsažu ir

1200 AG starto metu (įpurškiant į cilindrus spirito ir vandens mišinį). Greitis neišaugo, nes gerokai padidinus ginkluotės kiekį, maksimalus startinis „Kondoro” svoris priartėjo prie 23 tonų, be to, pablogėjo aerodinamika – juk į visas puses kyšojo 5 kulkosvaidžiai ir vienas pabūklas, po sparnais kabojo dvi 500 kg, dvi 250 kg ir 12 po 50 kg svorio bombų (iš viso 2100 kg).

1942 metais pradėta gaminti modifikacija FW 200 C-4 jau turėjo radarus, padėjusius bombarduoti neišlendant iš debesų. Tokie „Kondorai” 1943 metais vėl pasirodė virš Šiaurės Atlanto. Tradicinė schema buvo tokia – ne mažiau kaip keturi FW 200, skrisdami palei vandens paviršių, įveikdavo anglų naikintuvų kontroliuojamą zoną ir, „vėduokle” išsiskleidę virš vandenyno, imdavo ieškoti aukos vizualiai ir lokatoriais. Pirmojo pastebėjusio laivus lėktuvo ekipažas iškviesdavo likusiuosius, ir jie imdavo bombarduoti, bet iš ne mažesnio nei 3000 m aukščio, naudodami puikų optinį taikiklį „Lofte-7D1″. 1943 metų pabaigoje dalis „Kondorų” buvo pritaikyti valdomoms bomboms „Henschel-293A” gabenti ir paleisti, deja, šis ginklas tada dar buvo neefektyvus. Vokiečiams traukiantis iš Prancūzijos, „Kondorai” dar skraidė žvalgybon iš Norvegijos, bet tai jau buvo kracho pradžia. 1944 metais „Focke Wulf 200″ gamyba sustabdoma, išlikusieji lėktuvai naudojami tik kaip transportiniai. Skraidė jie nedaug, nes Vokietijoje jau stigo benzino, o ir sąjungininkų persvara ore buvo didžiulė. Po karo aerodromuose išlikę FW-200 be ilgų ceremonijų nukeliavo į laužą, nes nugalėtojai turėjo pakankamai savų lėktuvų ir skraidyti sudėvėtais nepatikimais trofėjiniais nebuvo jokio reikalo.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU