JIE ŽYGIAVO PER LIETUVĄ…
Liucijus Suslavičius
Karštą 1941 metų vasarą, kai po pasienio kautynių, greitai užsibaigusių Raudonosios armijos dalinių sutriuškinimu, per Lietuvą patraukė vis nauji vermachto armijų grupės “Šiaurė” daliniai, vokiečių atakos “smaigalyje” buvo 4-sios tankų grupės, kuriai vadovavo generolas pulkininkas Erichas Hoepneris, tankų ir motorizuotos divizijos. Tarp daugybės įvairių vokiškų, čekiškų, prancūziškų kovos mašinų ir jas lydinčių automobilių, kurių vikšrai ir ratai tą birželį kėlė dulkes Lietuvos vieškeliuose, buvo tuzinas nedidelių triašių šarvuočių su keistai atrodančiais į priekį ir galą atsuktais neproporcingai storais trumpais kulkosvaidžių vamzdžiais, dvigubai storesniais, nei bokštelyje įrengtas pabūklas. Jie nuriedėjo rytų kryptimi ir po kelių mėnesių dingo Rusijos sniegynuose…Duomenų apie jų kovinius veiksmus neišliko nei oficialiuose vermachto dokumentuose, nei vokiečių, kovojusių Rytų fronte, atsiminimuose. Yra tik kelios nuotraukos, kuriose apgriautų rusiškų trobų fone matyti tie patys šarvuočiai, tik dabar apdegę, be ratų, pakrypę ant šono, su nusvirusiais žemyn pabūklų vamzdžiais ir atvirais liukais…Atgal su per Lietuvą besitraukiančiais vokiečiais jie jau nebesugrįžo.
Tie savotiškai atrodę šarvuoti automobiliai – tai ne vokiška technika, o naujutėlaičiai modernūs Olandijoje, firmoje DAF sukonstruoti ir šios šalies armijos užsakymu pagaminti “”Pantservagen M. 39”, taip ir nespėję į mūšius su nedidelę šalį netikėtai atakavusiais vokiečiais ir atitekę jiems kaip karo grobis. Iki M.39 pasirodymo olandų pastangos apginkluoti savo armiją šarvuotais automobiliais apsiribojo kelių kolonijoms labiau tinkančių prototipų sukūrimu bei 24 švediškų šarvuotų automobilių “Landsverk 181” bei “Landsverk 180” įsigijimu. Visgi šalies karinių pajėgų motorizacija prasidėjo kiek anksčiau, ir nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio ji glaudžiai siejama su Eindhovene brolių Vimo ir Huberto Van Doorne įkurta transporto priemonių gamybos įmone DAF. Jei Vimas buvo puikus menedžeris ir gamybos organizatorius, tai Hubertas arba tiesiog Hubas, kaip jį visi vadino, pasižymėjo neeiliniais konstruktoriaus gabumais. Kai DAF, pradėjusi gamybą nuo priekabų, puspriekabių bei įvairių kėbulų gamybos, ryžosi imtis sunkvežimių surinkimo iš importuojamų amerikietiškų agregatų, būtent Hubas, pasitelkęs firmoje konstruktoriumi dirbusį Van der Trappeną, sukūrė labai originalią galinių varančiųjų ratų vežimėlio konstrukciją, pagal autorių pavardžių pirmuosius skiemenis pavadintą TRADO. Vietoje ratų stebulių ant galinio varančiojo tilto karterio galų jie sumontavo tuščiavidurius balansyrus, beje, savo konstrukcija analogiškus tilto karteriui. Jų viduje buvo trumpi velenai su kūginiais krumpliaračiais galuose. Juos suko standartinius pusašiųs pakeitę velenai. O balansyrų galuose buvo stebulės ratams ir sukimo momentą nuo išilgai balansyruose sumontuotų pavaros velenų gaunantys trumpi velenėliai. O šiaip jau visa kita automobilio transmisija nuo variklio iki pagrindinės pavaros išliko visiškai standartinė, “Chevrolet” arba “Ford” gamybos (mat, DAF montavo ir perdirbinėjo šių markių sunkvežimius). Taigi, sunkvežimiai su TRADO galiniu vežimėliu , turėdami du tiltus, buvo šešiaračiai, t.y. 6×4 tipo ir pasižymėjo gana dideliu pravažumu. Per keletą metų brolių Van Doorne įmonė pateikė savo šalies armijai 1200 sunkvežimių ir kelis šimtus atvirų lengvųjų automobilių su TRADO tipo važiuoklėmis. Štabų reikmėms bei mažo kalibro artilerijai buksyruoti skirtus lengvuosius visureigius DAF gamino panaudojant “Ford V-8” modelio lengvųjų automobilių agregatus. Kai Olandijos armija, nujausdama artėjančio karinio konflikto grėsmę, susirūpino ginkluotės modernizavimu ir 1938 metais pradėjo derybas su britų firma “Humber” dėl naujų nedidelių šarvuotų automobilių žvalgybos padaliniams pirkimo, DAF netikėtai įsikišo ir pasiūlė savo paslaugas – broliai Van Doorne apsiėmė sukurti kariškių reikalavimus atitinkantį šarvuotį ir pagaminti reikiamą jų kiekį Olandijoje. Savo pažadą jie ištesėjo – po 8 mėnesių prototipas, pavadintas DAF P.T.3, jau važinėjo poligone, visapusiškai išbandomas armijos specialistų. Hubas eilinį kartą parodė esąs talentingas ir netradiciškai mąstantis konstruktorius. Jis sukūrė iš 12 – 15 mm storio šarvų plieno suvirintą laikantįjį berėmį korpusą su optimaliais kulkas rikošetuoti verčiančiais šarvų plokščių išdėstymo kampais. Važiuoklė, aišku, buvo TRADO tipo, be didesnių pakeitimų panaudota iš serija gamintų lengvųjų visureigių “Ford V-8″, su plačiomis 9.00×16 dydžio padidinto pravažumo protektorių turinčiomis padangomis. Tačiau šarvuotyje serijinis lengvojo automobilio „Mercury”
95 AG variklis atsidūrė gale, dešiniajame korpuso kampe., transmisiją su 4 laipsnių pavarų dėže papildė reversas leidžiantis ir atgal važiuojant, naudoti visas 4 pavaras. Pagal kariškių parengtą specifikaciją, naujojo šarvuočio įgula susidėjo iš 5 žmonių. Priekyje kairėje sėdėjo vairuotojas, greta jo – kulkosvaidininkas, kartu turėjęs vykdyti ir radisto funkcijas. Gale, šalia variklio, atskirtas nuo jo ir degalų bako šarvine pertvara, įsitaisė antrasis vairuotojas, kartu aptarnaudavęs ir į užpakalį nukreiptą dar vieną kulkosvaidį. Bokštelį su trečiu kulkosvaidžiu ir greitašaudžiu 37 mm pabūklu, kuriame buvo vieta šarvuočio vadui ir pabūklo taikytojui, Van Doorne nukopijavo nuo švediškų “Landsverk”, kad būtų paprasčiau. Šarvuočio korpuse buvo įrengtos dvejos durelės vairuotojui ir priekiniam kulkosvaidininkui, šoninis liukas kairiajame borte galiniam vairuotojui, šoninės durelės ir dar stogo liukas bokštelyje. Be pabūklo, pakankamai galingo 1939 metais, šarvuotį apginklavo trimis 7,92 mm kalibro “Lewis” markės kulkosvaidžiais, kurių vamzdžius apsaugai nuo galimų sužalojimų konstruktorius patalpino į didelio skersmens šarvinio plieno vamzdžius, pritvirtintus prie korpuse besisukiojančių rutulinių kulkosvaidžių lizdų. Suprasdami, kad tik galinių ratų pavaros gali neužtekti, norint pervažiuoti pasitaikančias kliūtis, konstruktoriai pačiame priekyje, ant apatinės nuožulnaus priekinio šarvo briaunos sumontavo du nedidelius laisvai besisukančius ratukus. Jie turėjo padėti šarvuočiui “persiropšti” per vertikalias kliūtis – griovių kraštus, vertikalias sienutes ir pan.
Nedidelis – matmenys 4750x2080x2160 mm, bazė 2500 mm – ir palyginti lengvas – svoris 5,8 tonos – “dafas” geru keliu išvystydavo 60 km/h, kas tuo periodu visai tenkino užsakovą. DAF P.T. 3 buvo priimtas į ginkluotę kaip 1939 metų pavyzdžio šarvuotas automobilis M.39 ir neperdedant galima teigti, kad pasirodymo metu jis buvo vienas geriausių to meto šarvuočių savo klasėje, labai erdvus ir gerai ginkluotas. Dabar jau anglai pradėjo derybas dėl jų gamybos licenzijos įsigijimo… Tad Eindhovene nieko nelaukdami ėmėsi pirmosios šarvuočių serijos gamybos, o Olandijos kariuomenėje suformavo mokomąjį III-jį kavalerijos eskadroną, dislokuotą Sheveningene, kuriam iš gamyklos vienas po kito buvo tiekiami pagaminti M.39. Nustebsite – o prie ko čia kavalerija, jei kalbame apie šarvuočius? Mat, ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje daugumoje šalių prasidėjo mobiliųjų kariuomenės dalinių reorganizacija. Iki Pirmojo pasaulinio karo didelę reikšmę turėjusi kavalerija pasirodė pernelyg lengvai pažeidžiama staigiai tobulėjusios aviacijos ir visiškai bejėgė prieš tankus ir šarvuočius. Tad jos rolę kovų laukuose turėjo perimti tokie pat judrūs mechanizuoti daliniai. Daug kur juos pagal tradiciją tebevadino kavalerija bei naudojo šioje kariuomenės rūšyje priimtus dalinių pavadinimus. III-sis eskadronas susidėjo iš 4 skyrių po 3 šarvuočius. Prieš pat prasidedant karo veiksmams, jį perdavė armijos korpuso žvalgybinės grupės žinion. Dalis M.39 dar netgi neturėjo pabūklų. Taip ir neiššovę nei vieno šūvio, jie visi pateko į vokiečių rankas. Jie susidomėjo nauja ir tikrai modernia olandiška kovos mašina. Žinoma, kad vienas iš M.39 buvo bandomas garsiajame Kummersdorfo poligone. Suteikę trofėjams pavadinimą Pz.Sp.Wg.L202(h), nugalėtojai perdavė juos į armijų grupę “Šiaurė”. Na, o tolesnis šarvuotųjų “dafų” likimas mums jau žinomas.