“DIDIEJI KLASIKAI” MINIATIŪROJE
Liucijus Suslavičius
Automobilių istorikai praėjusio šimtmečio laikotarpį, apimantį trečiojo dešimtmečio antrąją pusę ir ketvirtojo dešimtmečio pirmąjį trečdalį vadina klasikinio automobilio „aukso amžiumi”. Tais metais sukurti pakankamai aukšto techninio lygio automobiliai iki šiol stebina senai išnykusių dizaino firmų sukurtais ir kvalifikuotų meistrų rankomis pagamintais unikaliais kėbulais, kuriuos neretai galima prilyginti meno kūriniams. Šiandien išlikusius to meto limuzinus, fajetonus, kabrioletus pamatyti galima tik aukcionuose, parodose, rečiau- įvairiuose renginiuose, nes jų vertė neretai gerokai pranoksta pačių ištaigingiausių nūdienos automobilių kainas, ir niekas nesiryžta taip paprastai išvažiuoti jais į kelią. Tad senosios technikos fanams lieka viena – grožėtis sumažintomis „aukso amžiaus” automobilių sumažintomis kopijomis, kurias gamina modelių firmos.
Garsiausiu iš garsiausiųjų klasikinių automobilių gana vieningai įvardinamas amerikietiškas „Duesenberg J”, brolių Fredo ir Augusto Duesenbergų, vokiečių kilmės inžinierių, 1928 metais sukonstruotas didžiulis lengvasis automobilis su 8 cilindrų 6883 kūb.cm 265 AG/4200 aps/min varikliu, turėjusiu du paskirstymo velenėlius galvutėje. Jo dėka maksimalus automobilio greitis siekė 185 km/h. Firma gamino tik važiuokles, o kėbulus klientai kiekvienas užsisakydavo pagal savo skonį vienoje iš daugelio tuo metu veikusių kėbulų konstravimo ir gamybos ateljė. Na, suprantate, milijonieriui ar kino žvaigždei tai buvo beveik tas pat, kaip užsisakyti kostiumą ar vakarinę suknelę pas madingą siuvėją….Palyginimas visai tinkamas, nes įsigyti J/SJ serijos „diuzenbergo” važiuoklę, tada kainavusią maždaug 7000 dolerių (arba tiek, kiek du tuzinai serijinių „Ford A”), o po to sumokėti dar tiek pat už kėbulą galėjo tik labai turtingi amerikiečiai. Dauguma jų laiką leido Kalifornijoje ir Floridoje – kitaip sakant, šiltuose kraštuose, tad ir jų automobiliai kaip taisyklė, buvo atviri. Tuo metu populiariausiu kėbulu dideliems prestižiniams automobiliams buvo keturių durų fajetonas be šoninių stiklų. Tačiau važiuoti dideliu greičiu jo galinėje sėdynėje nebuvo itin malonu – vėjas vertė apsimuturiuoti kaklą, užsidėti medžiaginį šalmą ir akinius. Todėl dizaineriai sugalvojo įdomų sprendimą – jie įrengė dar vieną apsaugantį nuo oro srauto stiklą prieš galinę sėdynę. Štai tokį kėbulą, vadintą “dual cowl phaeton” turėjo 1934 metais pagaminti 64 „Duesenberg J Royalton” modelio fajetonai, iš kurių iki mūsų dienų išliko vos vienas. Būtent jis pasitarnavo prototipu masteliu 1:18 gaminamam 100 dolerių kainuojančiam metaliniam modeliui.
Nepaprastai tiksliai tikrą automobilį atkartojantis modelis yra 28 centimetrų ilgio ir turi visas originalui būdingas detales. Jo durelės atsidaro, durų rankenėlės ir spynelės funkcionuoja, o pakėlus variklio gaubto “sparnus”, galima apžiūrėti iki smulkmenų atkurtą ilgo variklio maketą. Aišku, didžiausią pagarbą modelius gaminantiems meistrams sukelia ratai su daugybe stipinų, pagamintų tiksliai pagal mastelį, todėl, žiūrėdamas į nuotrauką, ne visada gali atskirti, ar matai tikrą „gyvą” automobilį, ar tik jo sumažintą kopiją. Bet amerikiečiai yra amerikiečiai – modelį jie nudažė ne realiai naudotomis spalvomis, o, panaudoję tam 24 karatus aukso, jį paauksavo. Ir ne tik kėbulo išorę, bet ir vairą su prietaisų skydeliu, valdymo svirtis ir net variklį. Tik tikros gumos padangos ir salono odos apmušalai liko kaip ir dera, juodi…Žodžiu, ekskliuzyvinis rankomis surinktas ir išdailintas modelis virto aukso spalvos blizgučiu, rašomojo stalo papuošalu, o ne rimtos modelių kolekcijos dalimi.
Su “Duesenberg J” techniniu rafinuotumu ir prabanga varžosi jo “bendraklasis” ir “bendraamžis” – konstruktoriaus Ernesto Seaholmo sukurtas “Cadillac V-16 Model 452”, pasirodęs 1931 metais. Kai kas būtent šį galingą ir komfortišką automobilį linkęs laikyti geriausiu kada nors pagamintu amerikietišku automobiliu. Jo 7,4 litrų darbo tūrio 160 AG variklis su kabančiais vožtuvais nesunkiai įvarydavo 5,8 metrų ilgio “kadilaką” iki magiškų 100 mylių per valandą greičio. Tai lyg ir mažoka, prisiminus “Duesenberg”, bet juk “kadilakas” buvo labiau amerikietiškas, labiau komfortiškas, tad maksimalų išvystomą greitį nebūtinai reikia laikyti lemiamu argumentu. Dizaineriai, kūrę atvirą “Sport Phaeton” tipo vienetinį kėbulą, sąmoningai atsisakė bet kokios išorinės ekstravagancijos, todėl šiandien daug kam sudėtingą šešiolikos cilindrų variklį turintis unikumas atrodo eiliniu muziejiniu eksponatu. Tik žvilgsnis iš arti atskleidžia automobilio klasę, kurią liudija nepaprastai kokybiškai pagamintos ir sumontuotos detalės, brangios salono apdailai panaudotos ir per daugiau nei pusę amžiaus nesusitrynusios medžiagos…Bet kur pasigrožėti šiuo legendiniu automobiliu, jei jų su tokiu kėbulu buvo pagaminti vos du?
Atsakymas paprastas – reikia nepagailėti 110 dolerių ir užsisakyti “Cadillac V-16 Sport Phaeton” modelį masteliu 1:24, kurį gamina firma “Danbury Mint”. Gana didelis – ilgis 24,1 centimetro – modelis surinktas rankomis iš 130 tiksliai pagal mastelį pagamintų detalių. Svarbiausios dalys – važiuoklė, variklis, transmisijos mazgai bei kėbulas – pagaminti iš metalo, padangos – guminės, su madingais originalo pasirodymo metu baltais šonais, tik salono apdailą imituoja plastmasė. Visos metalinės dalys prieš surinkimą kruopščiai nupoliruojamos ir tik tada gruntuojamos ir dažomos. Nustebsite, bet galutinai surinkto automodelio paviršius dar padengiamas vašku ir vėl nupoliruojamas skudurėliu, kaip kažkada darydavo tikrų milijonieriams priklausiusių “kadilakų” vairuotojai. Modelio variklio gaubtas, kaip ir originalo, atsidaro iš abiejų pusių, tačiau štai čia gamintojai kiek nusižengė tiesai – kaip tada buvo įprasta, kiekviena gaubto pusė susideda iš dviejų šarnyru sujungtų dalių – viršutinės ir šoninės,susiglaudžiančių, gaubtą pakėlus o štai modelyje variklio gaubto „sparnai” pagaminti išvien ir nesilanksto. Faetono tipo modelio kėbulas turi ketverias atsidarančias dureles ir, kaip originale, antrąjį keleivius nuo vėjo saugantį stiklą prieš galinę sėdynių eilę. Kiek grubokai atrodo pagrindinių bei šoninių vėją nukreipiančių stiklų rėmeliai, užtat modelio durelių vyriai – kur kas subtilesni, nei, pavyzdžiui, būna mažesniuose mastelio 1:43 modeliuose ir atidarius dureles, beveik nepastebimi.
Pristatėme tik du amerikietiškų klasikų modelius. Šiaip jau jų gaminama ne viena dešimtis – tokių pat kokybiškų, spalvingų ir nepakartojamų savo formomis. Tikrų “modelizmo perlų”, tad ne atsitiktinai gamintojas jiems demonstruoti siūlo tikru raudonmedžiu faneruotą spintą su stiklinėmis durimis.