DĖL PADĖTIES SU EISMO SAUGUMU LIETUVOJE
Šių metų pradžia kelių eismo saugumo srityje pažymėta dviem svarbiais įvykiais – sausyje
Susisiekimo ministerija pateikė valstybės institucijoms derinti saugaus eismo užtikrinimo šalyje 2005-2010 metais programos projektą, o vasario mėnesį atvykęs į Vilnių aukštas pareigūnas – Europos transporto ministrų konferencijos generalinis sekretorius D.Šortas – vaizdžiai tariant „pabadė nosimis” mūsų valdininkus į tą liūdną situaciją, kurią visi mes kiekvieną dieną stebime Lietuvos keliuose ir gatvėse. Jis tiesiai šviesiai pasakė, jog Lietuva kaip valstybė nepakankamai rūpinasi saugaus eismo problemomis, nors padėtis šioje sferoje pas mus yra ypač sudėtinga. Galima suprasti svečio susirūpinimą – jis mato, kad įgyvendinti Europos Sąjungos dokumentą „Europos Saugaus eismo veiksmų programa: Eismo įvykių aukų skaičiaus sumažinimas per pusę iki 2010 metų. Bendroji pareiga.”, įpareigojantį valstybes – Sąjungos nares nuveikti konkrečius darbus eismo saugumo srityje ir pasiekti konkrečius tikslus, kad iki 2010 metų sumažinti avarijose žuvusiųjų skaičių per pusę – Lietuva šiandien nepajėgi. „Žirklės” tarp realaus žuvusiųjų skaičiaus ir to, kuris turėtų būti, vis labiau didėja.
Be abejo, avaringumo priežasčių yra daug, bet ES specialistai pagrindinėmis įvardina tris svarbiausias – greičio viršijimą, vairavimą apsvaigus bei nesinaudojimą saugos diržais. Kaip matome, visos jos tiesiogiai susiję su “žmogiškuoju faktoriumi”, ir kur kas mažiau su kelių kokybe, eismo juose organizavimu ar transporto priemonių technine būkle. Tai patvirtina ir eismo nelaimių statistika – Lietuvoje, nesant realiai veikiančios eismo saugumo užtikrinimo sistemos, išlieka stabiliai aukštas avaringumo keliuose lygis, nuolatos auga motorinių kelių transporto priemonių vairuotojų sukeltų autoavarijų skaičius bendrame jų kiekyje (nuo 64,9% 2000-siais metais iki 73,9%
2004 metais). Tarp avarijų kaltininkų pernelyg dažnai sutinkame asmenis, kurių vairuotojo stažas neviršija 3 metų – jie sukelia iki trečdalio avarijų dėl vairuotojų kaltės. Šiuo metu Lietuvoje susiklostė situacija, kad dauguma nepatyrusių vairuotojų kartu yra ir jauni – jie pakliūva į 18 – 25 metų amžiaus kategoriją, kuri visame pasaulyje pripažįstama aukštos rizikos eismo dalyvių grupe. Tačiau informacija apie tai praktiškai nežinoma platesniems visuomenės sluoksniams. Dar daugiau
– neapsiriksime sakydami, kad Lietuvos visuomenės žinios apie saugaus eismo problemas yra nepakankamos ir neobjektyvios, dėl ko susiformavo tvirtas stereotipas, jog eismo nelaimės yra neišvengiamos ir, didėjant automobilių skaičiui, jų taip pat privalo daugėti. Dauguma nežino tikrosios padėties – to, kad Lietuva yra sąlyginai avaringiausia valstybė Europos Sąjungoje, kad Lietuvoje eismo dalyvių kultūra bene prasčiausia Europoje, o valdžios institucijos su nedidelėmis išimtimis ignoruoja eismo saugumo problemas. Juk negalima vadinti rūpinimusi eismo saugumu apsiribojimą vienkartinėmis ir jokio ilgalaikio poveikio neturinčiomis akcijomis. Tačiau šioms akcijoms ir toliau skiriamas didelis dėmesys ir numatomos nemažos lėšos minėtame eismo saugumo programos projekte.
Kažkodėl vengiama savikritiškai pripažinti – ir tai galima pastebėti net studijuojant eismo saugumo programos projekte numatytus veiklos prioritetus – jog bene pagrindinė aukšto avaringumo lygio Lietuvoje priežastis yra tai, kad šalyje nebėra nuolat veikiančios eismo priežiūros ir eismo dalyvių kontrolės sistemos, ji vykdoma epizodiškai, ir eismo dalyviai tai gerai žino. Todėl vis dažniau vairuojama apsvaigus nuo alkoholio ir narkotikų, sumažėjo besinaudojančių saugos diržais vairuotojų ir keleivių skaičius, beveik nustota naudotis apsauginiais motošalmais, vaikai vežiojami ne specialiai tam skirtuose saugos krėsluose. Suprantama, jog šių labai didelę įtaką avaringumui ir avarijų pasekmių sunkumui turinčių pažeidimų nepastebės jokia pažeidimus fiksuojanti aparatūra, kokią žadama plačiai diegti, juos išaiškinti ir užkirsti jiems kelią gali tik eismą kontroliuojantys pareigūnai, kurių keliuose ir gatvėse senokai pasigendama.
Kaip elgsis eismo dalyvis gatvėje ar kelyje, didele dalimi priklauso nuo to, kaip jis buvo mokomas darželyje, mokykloje, vairavimo mokykloje. Čia, be abejonės, yra dar viena silpna mūsų vieta. Pradėkime nuo vaikų mokymo saugiai dalyvauti eisme. Eismo saugumo programos projektas numato aprūpinti švietimo įstaigas didaktine mokomąja medžiaga, t.y. parengti ir išleisti saugaus eismo programas I–VIII klasių mokiniams bei metodinę medžiagą mokytojams, organizuoti jiems kursus saugaus eismo mokytojo kvalifikacijai įgyti, skiriant tokių kursų organizavimui varganus keliolika tūkstančių litų visam šešių metų periodui. Patirtis sako, jog to nepakanka. Turi vykti nuolatinis ir visuotinis augančios kartos mokymas, kaip tai daroma žymiai anksčiau su automobilizacijos problemomis susidūrusiomis Europos valstybėse. Dabar jos jau gali didžiuotis savo pasiekimais, o mes vis dar paliekame būsimuosius ir esamus eismo dalyvius saviauklai. Lygiai tokia pati situacija susiklostė vairuotojų rengime. Praktiškai kontroliuojamas tik vairavimo mokyklų steigimas. Gi jose vykstančio mokymo proceso kontrolės, jo kokybės įvertinimo nėra, o tai leidžia šioms mokykloms ir toliau mokyti būsimus vairuotojus ne saugaus ir kvalifikuoto dalyvavimo eisme, o tik rengti juos vairavimo egzaminui. Tačiau, jei bus priimtas toks eismo saugumo programos projektas, koks dabar yra, artimiausius 5 metus mokymo sferoje niekas nepasikeis.
Formaliai už saugaus eismo keliuose ir gatvėse užtikrinimo veiklos šalies mastu koordinavimą atsakinga Susisiekimo ministerija. Tai teisingas požiūris – koordinuoti veiksmus, bendromis pastangomis siekti teigiamų poslinkių. Tačiau praktikoje tiek tokių veiksmų, tiek koordinacijos nėra. Tą ir parodė ankstesnės eismo saugumo programos 2000-2004 metams vykdymo auditas. Susisiekimo ministerijos sferai priskirtai veiklai – kelių statybos, rekonstrukcijos, remonto darbams – vykdyti panaudotos lėšos ir nuveikti darbai buvo paprasčiausiai pateikti kaip eismo saugumo programos vykdymas. Niekas nesiginčija – geri keliai svarbu, bet ar tik tai reikia laikyti saugaus eismo užtikrinimo veikla? Ministerija paprasčiausiai sąžiningai atliko tą darbą, kurį dirba daug metų. O kaip kiti reikalai, kuriais lyg ir reikia rūpintis, jei jau teigi, kad atsakai už eismo saugumą? Saugaus eismo principų propagavimas, eismo dalyvių auklėjimas, jų mokymas, poavarinės pagalbos gerinimas, svarbiausias poveikio eismo dalyviams būdas – realus eismo priežiūros ir kontrolės keliuose tobulinimas? Šie darbai palikti savieigai. Tuo pat metu pastebimas pernelyg tiesmukiškas ES rekomendacijų traktavimas – visa su kelių eismu ir jo saugumu susijusi veikla neva tai turi būti sutelkta vienose rankose. O juk ES to nereikalauja, ji tik kalba apie vieną koordinuojančią instituciją, pragmatiškai palikdama konkrečias praktinės veiklos sritis tiems, kas tą darbą išmano ir sugeba dirbti, kitaip tariant, profesionalams. Vargu ar tikslinga, kad, pavyzdžiui, Susisiekimo ministerija, o ne tam įgaliotos institucijos rūpintųsi saugaus eismo mokyklomis, greitosios medicininės pagalbos, avarinio ryšio ar kelių policijos darbo organizavimu.
Esame įsitikinę, kad eismo saugumo situacija nėra beviltiška. Ryžtingi, pamatuoti ir profesionalūs sprendimai šioje srityje gali padėti per keletą metų pasiekti juntamų teigiamų rezultatų, jei neatidėliojant bus pradėtas visų būtinų valstybinės eismo saugumo sistemos elementų atkūrimas, į šią veiklą įsijungs šalies politikai bei visų lygių valdžios ir valdymo institucijos, o taip pat neabejinga šalies visuomenės dalis.