Dodge WC (LT)

PAMIRŠTŲ DIDVYRIŲ ATMINIMUI

Liucijus Suslavičius

Oficialioji statistika tvirtina, jog Antrojo pasaulinio karo metais JAV automobilių pramonė pagamino 3200426 karinius automobilius. 340 tūkstančių iš jų arba daugiau, nei kas dešimtas iš jų buvo „weapon carrier” – „ginkluotės transporterio” tipo. Taip amerikiečiai vadina nedidelius 4×4 tipo sunkvežimius, pritaikytus kulkosvaidžiams ar mažo kalibro pabūklams įrengti, amunicijai ir pabūklo tarnybai pervežti. Šios klasės kariniai automobiliai buvo pradėti naudoti 1916 metais, kai generolo Džono Peršingo vadovaujami reguliariosios amerikiečių armijos daliniai įžengė į Meksiką, kad sunaikinti Pančo Viljos vadovaujamus sukilėlius. Aišku, tai buvo visai ne apdidinto pravažumo automobiliai, o iš paprastų lengvųjų automobilių „Dodge” pagaminti pikapai, kurių kėbuluose buvo sumontuoti kulkosvaidžiai. Šie automobiliai pasirodė esą labai efektyvūs manevrinių kovos veiksmų sąlygomis, kai reikėjo atremti netikėtai pasirodančią sukilėlių kavaleriją, persekioti besitraukiantį priešininką ar atlikti gilius reidus į priešo kontroliuojamus rajonus.

Vėliau Peršingo dalinių patirtį JAV kariškiai panaudojo Pirmojo pasaulinio karo laukuose, kai amerikiečių ekspedicinis korpusas išsilaipino Prancūzijoje. Dar kartą „weapon carier” teko prisiminti 1939 metais, prasidėjus karui Europoje.

Serijinė naujo visureigio „Dodge VC-1″ gamyba buvo organizuota supaprastinus vienos tonos komercinio pikapo konstrukciją. Tačiau šešių cilindrų 79 AG variklis varė visus ratus, kurie turėjo 7,50 – 16 dydžio, t.y. gana siauras padangas. Be VC-1 tipo penkiaviečių štabo mašinų buvo gaminami mikroautobusai uždaru kėbulu VC-6, 0,5 tonos pikapai VC-3 ir VC-5.

Po metų „dodžai” buvo modernizuoti – panaudotas galingesnis variklis, supaprastinti ir gavo karišką išvaizdą sparnai ir variklio gaubtas. Ši modernizuota 10 skirtingos paskirties modelių šeimyna iš karto buvo projektuojama kaip ginkluotės transporteriai, todėl ir gavo pavadinimą WC (Weapon carrier).Taip atsirado WC-1 ÷ WC-11 tipo „dodžai”. Po eilinės modernizacijos armijos parkas pasipildė „dodžais” nuo WC-12 iki WC-20, o vėliau WC-21 iki WC-27 bei WC-40 iki WC-43. Tačiau visi šie automobiliai turėjo keletą esminių trūkumų – iš civilinio modelio paveldėtą siauresnę priekinių ratų provėžą, standartines 7,50 – 16 dydžio palyginti siauras padangas, aukštoką siluetą. Todėl automobilio stabilumas ir pravažumas bekelėje buvo mažesni nei reikėtų. Tik 1942 metais pavyko sukurti beveik idealų lengvo pusiau krovininio didelio pravažumo automobilio modelį, tapusį klasikiniu. Lyginant su pirmtakais, jis buvo žemesnis ir platesnis, kėbule vežė jau

750 kg, abiejų jo tiltų provėža buvo vienoda, o standartinius ratus pakeitė specialūs, su išardomais diskais ir plačiaprofilėmis žemo slėgio 9,00 – 16 dydžio padangomis. Taip atsirado „Dodge WC-51″, vienas garsiausių II pasaulinio karo automobilių, naudotas visuose frontuose ir pradedant 1942 metų rudeniu dalyvavęs visuose didžiausiuose mūšiuose. Per karą JAV ir Kanados gamyklos šių „dodžų” pagaminta daugiau kaip 250 tūkstančių. Pradžioje skirti pėstininkų būriui pervežti ar vilkti prieštankinį pabūklą, „WC-51″ greitai tapo visose kariuomenės rūšyse naudojama universalia transporto priemone. Kaip ir ankstesnėse serijose, netrūko pasirodyti specialūs radijo ryšių, remontiniai, štabo, žvalgybiniai (su kulkosvaidžiu), prieštankiniai (su pabūklu) variantai bei populiariausias JAV armijos sanitarinis automobilis WC-54, kuriems dešimtys tūkstančių sužeistųjų dėkingi už išgelbėtą gyvybę.

„Dodge WC” serijos automobiliai pasižymi tuo dar ir šiandien žavinčiu nepaprastai funkcionaliu dizainu, kada automobilio išvaizda, net kiekviena detalė tiesiog idealiai atitinka paskirtį, yra būtent tokia, kokia turi būti. Kabina – atvira, dvivietė, su nulenkiamu ant kapoto stiklu. Joje – kaušo formos sėdynės su brezentinėmis pagalvėmis, neblogai apgaubiančios kūną ir prilaikančios jį, „dodžui” lekiant per duobes. Kairėje pusėje šalia kabinos – atsarginis ratas, besiremiantis į specialiai tam išlenktą paminą. Tarp plačių plokščių sparnų – beveik stačiakampis variklio gaubtas. „Dodžas” žemas ir platus – tokį vaizdą visų pirmą sukuria grubokas kampuotas kėbulas. Bet vėlgi – jis skirtingai nei 1940-41 metų modelių, erdvus, nes ne įspraustas tarp ratų, o apgaubia juos iš viršaus; po medinėmis sėdynėmis – ertmės amunicijai sudėti. Žodžiu, viskas apgalvota ir suderinta, nėra nieko nereikalingo, bet kartu ir nieko netrūksta. Tipiška antrosios karo pusės konstrukcija, technologiška gaminant, nesudėtinga aptarnaujant ar remontuojant, pakankamai patikima, turinti daug unifikuotų ir standartizuotų detalių ir mazgų.

Legenda tapę „dodžai” modelių gamintojų neapeiti dėmesiu – šaunieji „WC” kolekcionieriams siūlomi įvairiausių dydžių – nuo mažučių 1:87 mastelio firmos ROCO gaminių iki 1:35 mastelio „Italeri” kitų, kuriuos reikia suklijuoti ir nudažyti pačiam kolekcionieriui. Naujausias „dodžų” šeimynos papildymas – Didžiojoje Britanijoje ir JAV veikiančios modelių firmos „Corgi” metaliniai 1:43 mastelio „Dodge WC-51″ ir „Dodge WC-56 Command Car”. Jie išleisti limituotomis serijomis kartu su kitais to periodo karinės technikos modeliais ir skirti paminėti Antrajam pasauliniam (serija „World War II Heroes”, 4700 vienetų) bei Korėjos (serija „Forgotten Heroes”, 4600 vienetų) karams. Modeliai parduodami supakuoti standaus kartono dėžutėse kartu su modelio sertifikatu, kuriame nurodytas modelio eilės numeris, bei nedideliais albumėliais. Štabo automobilio „WC-56″ modelis vaizduoja 1943 metais mūšiuose Sicilijoje dalyvavusios 7-sios amerikiečių armijos automobilį, tad albumėlyje pasakojama apie šios armijos mūšius Italijoje. Antrasis modelis skirtas Korėjos karui paminėti, todėl gamintojas pasistengė, kad jo ženklinimas atitiktų kare dalyvavusio JAV armijos padalinio – 82-jo priešlėktuvinės gynybos bataliono – automobilių žymėjimą. O pridedamame albumėlyje spausdinami šiame batalione kariavusio leitenanto Džono Montgomery atsiminimai ir to meto nuotraukos su „dodžais”.

Modeliai pagaminti iš metalo, plastmasinės yra sėdynės, ratai su padangomis, tento imitacija modelyje „WC-56″, krovinys „WC-51″ kėbule bei jį dengiantis brezentas. Judamų detalių labai nedaug – tik priekinis stiklas su rėmu ir filigraniškais valytuvais, kaip tikrame „dodže” nulenkiamas į priekį ir paguldomas ant variklio gaubto. Modelio rėmas – platforma išlietas kartu su važiuokle – pusiauelipsinėmis lingėmis, “bandžo” tipo varančiųjų tiltų karteriais, mastelį atitinkančio storio priekinis ir galinis kardano velenai sumontuoti atskirai, kas, aišku padidina modelio tikroviškumą. Rėmas – tas pat abiems modeliams, o kėbulai, kaip minėta, skiriasi.

“WC-56” keleivinis penkiavietis atviras be durelių kėbulas pagamintas išvien su variklio gaubtu ir sparnais. Jis prie rėmo tvirtinamas dviem varžteliais priekyje ir gale. Abiejų modelio dalių sujungimo metu kėbule sumontuojamos ir užfiksuojamos sėdynės ir labai tikroviškai atrodanti vairuotojo darbo vieta – didokas vairas su trim stipinais, charakteringai išlenkta pavarų perjungimo svirtimi ir miniatiūriniais pedalais, kaip originale aukštai iškilusiais virš grindų. Priekinėje panelėje baltais dažais pavaizduoti prietaisų ciferblatai.Ant priekinius ir galinius sparnus jungiančių paminų pritvirtinti įrankių dėžė ir atsarginis benzino kanistras. Bet itin “pamalonina” kolekcionieriaus akį modelio gale ant bagažinės dangčio pritvirtintas standartinis JAV armijos įrankių laikiklis su kastuvu, kirviu bei kirstuvu. Įrankių kotai nudažyti rusvai, kirvio ir kirtiklio ašmenys blizga sidabru. Taigi, modelis tikrai šaunus, pagamintas tiksliai ir gerai detalizuotas (net žibintų stiklai įdėti, o ne nudažyti, kaip neretai būna tokio mastelio modeliuose), bet yra “šaukštelis deguto” – tai padangos. Jos labai panašios į tikro “dodžo” padangas, tik, deja, truputį per siauros. Tam, kas šiuos automobilius matė nuotraukose, to gal ir nepastebės, bet jei esi matęs “gyvą” automobilį, šis gamintojų neapsižiūrėjimas nesunkiai pastebimas, ypač žiūrint iš priekio.

Jei “WC-56” – dailutis, švarutis, kokiu retai būna visureigis, tai “WC-51” nudažytas taip, kad iš karto gali statyti jį karinėje dioramoje. Gamintojai ne tik “netvarkingai” užmetė brezentą ant kėbule sukrautų dėžių, bet ir “aptaškė” visą automobilį gelsvu moliu, t.y. jį imituojančiais dažais. Molini ratai, automobilio šonai, net ant priekinio stiklo matyti valytuvų nubraukti švarūs nuo purvo stiklo pusmėnuliai! Toks nudažymas, dar vadinamas “Weathering”, daro modelį kur kas įdomesnį.

Tenka tik apgailestauti, kad “Corgi” pagamino tiek nedaug šių tikrai patrauklių ir neabejotinai daugeliui modelių kolekcionierių reikalingų miniatiūrų. Bet tuo labiau vertins juos tie, kam pavyko tokius modelius įsigyti.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU